aA
Vasara baigėsi. Nuplėšiau paskutinį rugpjūčio mėnesio kalendoriaus lapelį ir skaudžiai atsidusau: rugsėjis. Kas man galėtų pasakyti, kodėl laimingos dienos taip greitai prabėga, o liūdesys, ilgesys ir laukimas tęsiasi, rodos, amžinai? Tik ar turiu ko laukti? Ar mano ilgesys ne beprasmis?
© Shutterstock nuotr.

Galva net sprogsta nuo klausimų, į kuriuos nebėra atsakymų – niekas niekada į juos negalės atsakyti. Tiesa, seniai nesu naivi septyniolikmetė. Žinau, ką reiškia meilės romanas. Vis dėlto veikiau tai – ne romanas, o paklydimas. Paklydimas, nes meilės romanas juk ne meilės istorija, romanas visada stokoja atsakomybės, dvelkia paslaptimi, pavogtomis aistros akimirkomis ir pabaiga... be pabaigos. Štai dabar toje pabaigoje ir esu: viskas lyg ir užsibaigė, nutrūko, bet viskas tarytum ir tęsiasi, nes širdis – ne virtuvė, su šluota pribyrėjusių trupinių nebeiššluosi. O ir trupiniai dar tokie švieži, tokie kvapnūs... Dar taip skauda prisiminus žvilgsnius, prisilietimus, bučinius...

Deja, mano romano herojus nieko man nežadėjo. Atsisveikinome lyg du seni bičiuliai, atsitiktinai susitikę svetimo miesto šurmuly ir tik trumpam susėdę išgerti kavos: šiltas, bet santūrus apsikabinimas, beveik nieko jau nebesakantis bučinys, atsainus mostelėjimas ranka ir šit – mes sugrįžome į savo įprastus gyvenimus, šit kiek sutrikę stovime kiekvienas savuose keliuose, kurie daugiau niekada nebesusieis.

Dieve mano, o aš net nežinau, ar vaikinas, su kuriuo patyriau didžiausią palaimą ir svaigulį, tikrai yra Aleksas. Aš nežinau, ar po plačiu sidabriniu žiedu su juodo gintaro akimi, mūvimu ant dešiniosios rankos bevardžio, jis neslėpė plono balto, saulės nepaliesto griovelio – vestuvinio žiedo įspaudo. Ir ar tikrai, kaip sakė, gyvena būtent tame mieste, o telefono kortelė, kuria naudojosi, nėra įmesta į tą pačią jūrą, kurioje šėliojome ir taškėmės tekant ryto saulei, maudėmės ir šokinėjome per vidurdienio bangas, patyrėme tiek daug nepakartojamų aistros akimirkų užslinkus neperregimai nakties tamsai...

Taip, suprantu, kai džiūgavo ir šokinėjo iš laimės mano kūnas ir širdis, protas nedrįso nė cyptelėti – tūnojo pasislėpęs nepasiekiamoje sąmonės kertelėje ir net nebandė manęs stabdyti. Nekuždėjo, kad elgiuosi neatsakingai ir neprotingai. O juk tikrai žinojo: ateis diena, kai net panages gels iš skausmo, kai verksiu ir koneveiksiu save, kam reikėjo šitaip giliai pasinerti, šitaip aukštai pakilti, kad šitaip skausmingai krisčiau... Ak, ir kodėl mano protas tylėjo? Gal viskas būtų pakrypę kitaip? Gal dabar vietoje nesibaigiančio sielvarto ir nedylančių prisiminimų nerūpestinga ir linksma vaikštinėčiau rudenėjančiomis gatvėmis ir nesižvalgyčiau į praeivius, tikėdamasi išvysti šmėstelint pažįstamus ir tokius brangius bruožus... Bet ar tikrai aš šito norėčiau? Ar sugrįžusi į akimirką, kai lyg aukščiausio laipsnio kūno nudegimas mane nutvilkė tavasis žvilgsnis, nepakartočiau visko iš naujo? Ar turėčiau jėgų atsisakyti, nepasiduoti, sprukti? Ne...

Ak, Aleksai. Net pati nepajutau, kaip tave įsimylėjau. Buvai tas, kurio laukiau. Toks, kokį buvau sukūrusi savo svajonėse. Įsibrovei į mano širdį, užpildei mano mintis, apsigyvenai mano sapnuose. Vasara baigėsi, bet tavimi prasideda kiekvienas mano rytas ir pasibaigia vakaras. Nugrimztu į miegą su tavo veidu akyse. Paglostyta pro atvirą langą įsėlinusio vėjo arba dar vis karštos saulės spindulio, nubundu tarytum palytėta tavosiomis rankomis. Kur man dabar dėtis su savo mintimis, ilgesiu ir sapnais? Kuo man dabar tikėti, ko laukti, kai žinau, kad niekas niekada nesugrįš ir nepasikartos, ir kad niekas niekada negalės man tavęs pakeisti?

Riečiuosi į kamuoliuką – ginuosi nuo užklupusios skaudžios realybės. Aleksai! Kur tu esi? Ar tavo širdis neplyšta iš ilgesio? Ar nemigo naktimis tavęs neglamonėja mano karštos ir mylinčios rankos? Ar nesapnuoji mano lūpų, mano kuždesio, kad su tavimi esu laimingiausia pasaulyje? Ar nekartoji man tokių pačių žodžių, nesakai, kad esame pasakoje, kad realybėje šitaip nebūna? Bet kodėl, kodėl tuomet reikia grįžti į realybę? Kodėl pasaka – meilės pasaka – negali mums tęstis amžinai? Nejaugi tu taip lengvai gali viską užmiršti? Nejaugi po to, ką patyrėme, visiškai nieko tau nebereiškiu?

Ak, kas galėtų išgydyti meilės išdegintą širdį? Kas galėtų jos suskeldėjusioje dykumoje pasodinti naują augalą? Laikas? Viltis?

Bet... Plėšau skubančio rugsėjo kalendoriaus lapelius ir žinau: esu laiminga, kad patyriau šitą beprotišką svaigulį, net jei jo kaina – vienatvė ir begalinis laukimas.

***

Šis pasakojimas atsiųstas konkursui „Mano vasaros romanas“. Laukiame ir jūsų istorijų, o dovanų esame paruošę puikios kosmetikos.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(1 žmogus įvertino)
1.0000

Top naujienos

DELFI reportažas iš gaisro iškankinto kaimo: primena Černobylį, nėra žmonių, žūsta gyvūnai (131)

DELFI žurnalistai apsilankė Alytaus apylinkėse, kur šiuo metu vargsta nuo degančių padangų...

Kauno klinikose nukentėjusios paauglės mama: gydytojas prašė apie tai niekam nepranešti, siūlė kompensaciją (361)

Penktadienį vakare per Lietuvą nuskriejo žinia, kad paauglei iš Jonavos Kauno klinikose į...

Kainos svetur: kiek už duoną ar bananus teks sumokėti Emyratuose (104)

Jungtiniuose Arabų Emyratuose tikrai ne visur vienodos kainos – Abu Dabis ar Dubajus jau...

Sekmadienį yra didelė tikimybė pagerinti Lietuvos orų rekordą (3)

Šeštadienį mūsų laukia dar viena labai šilta ir graži diena. Naktį vietomis tvyrojęs rūkas...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl „valstiečiams“ nepavyko nukopijuoti Lenkijos valdančiųjų sėkmės? (31)

Jei kitą savaitę Seimo nariai nuspręstų išsilaisvinti nuo tarnystės Lietuvai ir paskelbtų...

Dirba veikiančiame ugnikalnyje, iš kurio sklinda odą ėdantys nuodai: visa tai – dėl „velnio aukso“ (2)

Tiršti dūmai uždengia dangų virš Ijeno kalno, o ore tvyro sudegusių degtukų kvapas. Iš...

Paliktos nuotakos byla atsidūrė teisme: tikruosius jaunikio motyvus išdavė draugui rašytos žinutės (157)

Nauja meile patikėjusiai, išsiskyrusiai ir vaiką auginusiai merginai teko skaudžiai nusivilti. Jai...

Kaip savame sklype užsiauginti miško grybų

Auginti grybus savame sklype – vienas malonumas. Galima auginti pievagrybius, voveraites,...

Sprendžiant dėl Britanijos ateities Londone minios „Brexit“ priešininkų renkasi į protestą (16)

Tūkstančiai „Brexit“ priešininkų šeštadienį renkasi Londono centre raginti Jungtinės...