Paprastas palyginimas su tokiu įvykiu - artimo, mylimo žmogaus netektis - mirtis. Taip, sunku išgyventi, taip, apima neviltis, liūdesys, ašaros ir kitos niūrios mintys. Laikas gydo žaizdas, susitaikai, kad žmogus jau nebegrįš ir palaipsniui gyveni toliau.
Dabar mano atvejis. Su vyru gyvenome darniai. Tikrai. Jis mane mylėjo, to nepastebėti nebuvo neįmanoma. Geriausias įrodymas mano nuojauta ir džiaugsmas gyvenant su Juo, o jis švytėjo laime ir visiems gyrėsi, kad geriau ir būti negali. Aplinkiniai pavydėjo mūsų laimės. Linksmybių kartų ir atskirai mums netrūko. Mums buvo gera kartu, nepaisant pasitaikančių barnių, nesutarimų, bet visada juos vainikavo susitaikymas, rasdavome kompromisą ir sprendimą.
Manau, kiekvienoje šeimoje būna barnių, argi ne taip? Taigi vieną dieną su vyru susipykome dėl menkniekio - aš norėjau priimti svečius šeštadienį, o jis pareiškė, kad dirbs ir išvyko... Kai po dviejų dienų kelionės grįžo (jis daug keliauja po Europą darbo reikalais), pareiškė, kad jis yra manęs nevertas, kad aš susirasiu kitą, geresnį, namisėdą, nes jis jaučia mane skriaudžiantis kai išvyksta ilgesniam laikotarpiui ir mažai laiko praleidžia namuose, kartu su manimi.
Aš dažnai guodžiausi, kai jis pakeitė darbą, kad man jo trūksta, kad liūdna, bet nutarėme, kad ištversime ilgus nesimatymus, juk svarbiausia darbas ir pinigai naujam namui. Manėm, kad meilė mums padės...
Žinau, ką daugumas pagalvos, kad užsienyje leidžia laiką su kitom, bet užtikrinu, kad NE. Ne čia priežastis. Po truputį dirbant ir man, ir jam mintys apie namą pradėjo blėsti, ypač iš Jo pusės. O apie vaikus irgi mažiau kalbėjome, nes po sunkios operacijos buvau labai prislėgta, ilgai užtrūko gydymas ir pradėjau bijoti intymių santykių...
Vyrams intymus gyvenimas yra svarbus, bet jis visą laiką sakė, kad palaiko mane ir lauks, kol pasveiksiu, juk prisiekė būti su manimi ir džiaugsme ir nelaimėje. Ne kartą buvo ištaręs, kaip stipriai svajoja apie dukrą, pasakojo kaip įsivaizduoja ją. Buvo tikrai smagu girdėti tokias kalbas.
Pasveikau, bet vyras išėjo. Prašiau pagalvoti, gavau - NE. Su manimi kalbėjo jau ne mano vyras, o svetimas žmogus, šaltas, kategoriškas ir girtas. Taip, jis prieš tą lemtingą pokalbį daug išgėrė. Nors paskutiniu metu jis dažnai griebdavosi tai alaus, tai brendžio, kad atsipalaiduotų.
Neseniai prašė leidimo motociklui pirkti, norėjo daugiau linksmybių, nes minėjo, kad jam nuobodu. Motociklo nebeleidau, nes juk man svarbi jo gyvybė, tik dėl to, juk aš jį myliu. Išsakė viską, ir išėjo į kitą butą. Pasakė, kad nejaučia gyvenimo skonio, nepaisant mano rūpinimosi Juo - švara, skanus valgis, jaukumas namuose. Jam nemiela niekas.
Jis paminėjo, kad po 5 metų mūsų bendro gyvenimo jam dingo kibirkštėlė, kuri jį uždegdavo grįžti namo, pas mane. Dabar to nėra.
Man buvo skaudu, baisiausia, tas skausmas didėja, nes jau negyvename kartu, atvirai pasakysiu, kad bijau, kad gali atsirasti Guodėja, kuri bus gal laikina, bet juk bus, gal ji užgoš mane ir galutinai viską sugriaus.
Jau 3 savaitės kaip negaliu gyventi ramiai, toks jausmas, kad skauda visą kūną, skauda sielą. Jis bendrauja trumpom žinutėm ir tiek. O aš egzistuoju, geriu raminamuosius, kol jis bando atrasti gyvenimo tikslą ir tikriausiai pats save. Paprašė laiko.
Pamilau jį už jo pasaulėžiūrą, jo nuotaiką, išvaizdą. Myliu jo visas ydas ir trūkumus. Tokį, koks yra. O, kaip jis moka bendrauti, patarti kitiems, ir rūpintis ne tik mūsų gerove, bet ir kitų žmonių... o pats palūžo...
Jis nuostabus.
Be mylimo žmogaus nejaučiu gyvenimo skonio ir aš.
Ar verta turėti viltį, kad sugrįš į šeimą. Ar geriau ruoštis blogiausiam.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
AR VERTA LAUKTI IŠĖJUSIO VYRO?
Manau, kad vyro laukti tikrai verta. Juk jis išėjo ne dėl to, kad nemylėtų ar turėtų kitą moterį. Jis iš tiesų nebejaučia kibirkštėlės, nebeturi jėgų gyventi namuose, kuriuose negali atsipalaiduoti. Matyt, nepaisant jo pažadų ir ryžto viską ištverti, jis vis vien laikė namus vieta, kurioje pirmiausiai reikia atsipalaiduoti ir nieko tverti nereikės.
O žmoną jis laikė tokia moterimi, kuriai būtinai turi jausti kibirkštėlę. Tai yra, jis parodė gana dažnai pasitaikantį jaunų vyrų požiūrį į šeimą: „Aš ją turiu mylėti, kaip santykių pradžioje, o ji turi padaryti mano grįžimą namo maloniu ir komfortišku“.
Tai reiškia, jog vyrams norisi, kad žmona nuolat keltų jiems susižavėjimą, o namuose būtų viskas labai gerai: ir visuomet būtų seksas, ir įvairios tolerancijos išraiškos, tarkime, leidimas pirkti motociklą. Jis nusivylęs, ir tokios meilės, kaip anksčiau, negali jums jausti. Ir nelaukite.
O kodėl aš manau, kad paties vyro laukti verta?
Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios jis išėjo. Jis išėjo iš nusivylimo šeimyniniu gyvenimu. Ir greičiausiai grįš nusivylęs gyvenimu be jūsų. Ir netgi jei atsirastų Guodėja, jis nusiviltų ir ja. Ir pačiu geriausiu atveju grįžtų pas jus kurti kitokią - ilgalaikę meilę. Juk ne jumyse jo išėjimo priežastis.
Nusivylimai kyla ne dėl to, kad „sutuoktinis pasitaikė ne tas“. O tuomet, kai yra vilčių. Viltys jo ir jūsų greičiausiai buvo tokios: santuoka bus mūsų meilės tęsinys. Niekas nesutrukdys: nei jūsų problemos su lyties organais, nei jūsų kitoks požiūris į laiko praleidimą, nei vyro komandiruotės. Meilė, atseit, viską nugalės. Tokia graži romantiška idėja, kuria būtų labai gerai užbaigti kokį nors filmą apie meilę ar pasaką.
Iš tiesų aistringa, susijusi su susižavėjimu meilė, kuri sieja žmones santykių pradžioje, ne tik kad nieko nenugali, bet netgi pati linkusi būti nugalėta buities. Santykiai, kurie iš pradžių yra tik žavėjimasis vienas kitu ir žavėjimasis pačia meile, po truputį atsiduria į banalias kasdienio gyvenimo situacijas:
Trūksta pinigų;
Nesutariama, kaip praleisti savaitgalį;
Kitaip, nei sutuoktinis, žiūrime į laiką, pinigus, atvirumą, tikėjimą, tvarką ir švarą;
Nemokame išgirsti vienam kitą;
Tenka ilgam išsiskirti;
Neišeina reguliariai mylėtis;
Nuovargis ir suirzimas po darbo;
Didžiulės pastangos sutvarkyti buitį: remontai, paskolos, statybos;
Verkiantys vaikai;
Uošviai
Ir t.t. ir pan.
Meilė, kuri prasideda žodžiais: „nuostabi“, „graži“, „fantastiška“, „kaip pasakoje“ ir pan.- neilgalaikė ir būti tokia negali. O kas gali būti ilgalaikių santykių pagrindas?
Meilė, kurioje vis mažiau vilčių, vis mažiau tikėjimosi ir vis mažiau lūkesčių. Ir vis daugiau abipusio sugebėjimo dalintis, padėti, rūpintis, tuo pačiu išlaikant savo „aš“.
Kas padeda iki gyvenimo galo išbūti įdomiomis, patraukliomis asmenybėmis vienas kitam. Neapleidžiant sekso ir nepamirštant įsipareigojimų, tačiau nesuvedant santykių tik prie sekso ar tik iki įsipareigojimų.
Pradžioje būna taip, kaip jūs rašote: „Jis švytėjo laime ir visiems gyrėsi, kad geriau ir būti negali. Aplinkiniai pavydėjo mūsų laimės. Linksmybių kartu ir atskirai mums netrūko. Mums buvo gera kartu“. Tai ne šeimyninis gyvenimas, o savotiškas reklaminis klipas apie laimingą šeimyninį gyvenimą. Nuleistas šis klipas jums iš dangaus.
Visa tai - ne apie jūsų nuopelnus, ne apie tai, ką jūs sukūrėte, o apie tai, kas duodama avansu. O avansą reikia atidirbti. Šis atidirbimas prasideda tuomet, kai žmonės ima suprasti, jog tokia graži meilė, kuri juos suvedė, po truputį tirpsta. Ir tai ne mirtis, ne katastrofa, ne kažkoks skaudus likimo pokštas ar apgaulė, o tiesiog natūrali avanso pabaiga.
Ir reikia kažkaip kurti meilę, o tam reikia išgyventi su partneriu krūvą smulkių sunkumų, kuomet periodiškai trūksta kantrybės, visiškai nesigauna seksas, ir kartais kyla skaudžios mintys: „Jis, atrodo, tyčia vaidiną idiotą ir elgiasi be galo egoistiškai. Jis - šaltas ir girtas. Jis pasikeitė. Tai - ne jis. O aš, aš - aš tiek daug padarau dėl meilės, dėl šeimos, skirtingai nuo jo...“
Taip pat ateina priešingų minčių: „Čia aš, čia mano kaltė, tai aš jo neverta“. Ir visa tai reikia suvirškinti, priimti, ir atleisti. Reikia išmokti ir vyrui nepaisant visų šių siaubingų jo nusivylimų, vis dėlto sugrįžti, apsikabinti, pripažinti, kad reikalas – tavo paties viltyse ir lūkesčiuose, o ne jame, skriaudžiančiame mus ar gebančiame padaryti mus laimingais, sutuoktinyje.
Užima tai ne vieną dešimtmetį, ir vadinasi „meilės kūrimas“. Čia jokių avansų nėra, nėra ir jokios fantastikos. Mokaisi su žmogumi būti savimi - vyrai tampa vyrais, moterys - moterimis. Tokia ir yra ilgalaikės meilės prasmė. Ji labiau panaši į projektą, nei iš dangaus nuleistą gatavą produktą. Kuris iš jūsų anksčiau tai supras – tas ir galės padaryti pirmą žingsnį.
O laukti meilės – tai tiesiog tokia poetinė metafora. Pastatykite save į meilės vietą. Iš tikrųjų niekas iš aplinkinių nelaukia, kad jūs paimsite ir pas ką nors sugrįšite. Norėsite ir sugrįšite.
Nenorėsite - ir negrįšite. O grįšite - jau žmonės bus pasikeitę.
Vyras galėtų štai ką suprasti. Niekas, išskyrus mažus vaikus, nelaukia, kad pyragas kažkaip pats išsikeps. Ima šeimininkė ir kepa jį. Taip ir meilės laukti nereikia, o žmonos meilės - juo labiau.
Neduok Dieve, jums vėl pradėti iš pradžių fantastišką meilę ir vėl nusivilti. Tiesiog reikia sulaukti pagalbininko kuriant meilę. O ne burtininko, kuris vėl ją dovanos.
O paties vyro laukti jūs galite. Klausimas, kokia jūs jį sutiksite.
Sėkmės jums.
Olegas Lapinas.
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
