Viskas, kaip ir sakiau, klostėsi labai greitai ir sėkmingai, bet... Nuo pat pradžių atrodė keista, kad jis visada prie savęs turi telefoną, dažniausiai net garsas būna išjungtas. Aš jam sakiau ne kartą, kad man tai nepatinka. Jis man pasakė, kad manęs jis tikrai neapgaudinėja, jis nori rimtų santykių, šeimos ir apgaudinėtų tik save, jeigu ieškotų kitos.
Ir dar... kiekvieną penktadienį jis turi išeiti su draugais į barą, kartais nueina ir į šalia esantį klubą. Aš nesuprantu tokio jo poelgio. Tad vieną vakarą patikrinau jo telefoną. Jame radau skambučius merginos, su kuria jis susiskambino pirmą, antrą ir trečią nakties. Ir taip ne pirmą kartą. Čia būtent tais penktadieniais, kai mudu nesusitikdavome. Taigi mudu susipykom ir išsiskyrėm.
Jis atviras, papasakojo apie visas buvusias merginas, o apie šitą, su kuria bendravo telefonu, nieko nepasakoja. Jo atsakymas, kad taip reikėjo, jeigu jis su ja bendravo ir aš pati kažką prisigalvoju. Ir kitą dieną po išsiskyrimo jis jau sėdėjo pažinčių svetainėje ir ieškojo kitos draugės.
Protas sako, kad gerai, kad jį palikau, nes jeigu aš negaliu juo pasitikėti, santykių gerų nebus. Bet širdis sako, kad gal viską idealizuoju? Man jis sakydavo, kad viskam savas laikas (ir dėl penktadienio pasisėdėjimų), bet atrodo, ko laukti?
Arba žmogus tau patinka, arba ne. Nes man jis tikrai patiko. Jausdavausi su juo savimi, jo puikus humoro jausmas, panašūs planai, norai ir t.t. Viskas vyko labai neseniai, jeigu norėčiau, manau, galėtumėm susitaikyti. Bet nežinau ar verta. Ką man daryti?
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KUO TIKĖTI SANTYKIŲ JŪROJE?
Taigi, jūsų pažintis tęsiasi jau porą mėnesių. Po jūsų ilgų ieškojimų atėjo viltis susirasti sau porą. Ir vaikinas jums patiko. Panašūs požiūriai, humoras, galėjimas šalia jo būti savimi. Atrodo, pagaliau įsiviešpatavo darna. Tačiau jūsų darną trikdo nepasitikėjima : panašu, kad vyriškis iš tiesų neskuba atsisakyti kitų pažinčių. Neskuba išmainyti savo laisvę į įpareigojančių santykių jungą.
Jo susirašinėjimai su kita, reguliarūs apsilankymai klube rodo, jog jam vis dar reikia išlikti laisvam, o susitikimai su jumis nepakeičia, bet tik prisideda prie tokio gyvenimo, prie kokio jis priprato. Jūs tikriausiai irgi jam patinkate, tačiau jam patinka ir kiti dalykai. Žinoma, ir draugai, ir galbūt kitos moterys.
Jums vis dažniau darosi aišku, kad tos moterys yra iš tiesų. Net jeigu jis tiki pats savimi, sakydamas, jog jūs išsigalvojate, jūs juo nepasitikite, ir gali būti, kad visai nustosite tikėti. Nes sprendžiame apie žmogų ne pagal tai, ką jis apie save mano ir ką sako. O iš to, ką jis daro.
Toks nepasitikėjimas jūsų atveju būtų pakankamas, kad išsiskirtumėte. Tačiau jums jau 31 metai, ir per paskutinius penkerius- šešerius metus jūs ieškojote sau poros. Todėl išsiskirti jums, žinoma, nėra lengva. Juk vaikinas iš tiesų turi gerų bruožų. Ir gaila būtų jo netekti, o po to gailėtis.
Tikriausiai jūs bijote padaryti klaidą santykiuose, bijote vėliau sau priekaištauti. Bijote likti viena, besigraužianti dėl nepadaryto sprendimo: o gal iš tiesų reikėjo susitaikyti su juo, patikėti juo, atleisti jam ir atstatyti santykius? O gal jūs pati viską sugriovėte dėl savo pavyduliavimo? Ši baimė suklysti konfliktuoja jūsų viduje su kitais jausmais ir idėjomis: išsiskirti, atsižadėti, pamiršti ir išlaisvinti save nuo kančios.
Klausimas, ar verta atstatyti santykius su tuo, kuriuo nepasitiki, nėra iš lengvųjų. Retai kada kartu gyvenantys žmonės būna užtikrinti vienas kitu šimtu procentų. Dažniausiai jie turi jausmų mišinį: ir pasitikiu ir nepasitikiu. Proporcija gali keistis. Labai retai kada būna pilnas pasitikėjimas kitu, ypač jei žmonės susitiko patrauklūs ir aplinkui yra kitų - jūsų atveju, kitų moterų - varžovių.
Net jei būtumėt susituokusi ir jis būtų prisiekęs, kad esate jam vienintelė, vis vien kartais kirbėtų mintys: „o kur jis užtrunka vakarais? O kaip jo seni viengungiški įpročiai? O ar jis iš tiesų kalbėjo tiesą sakydamas, kad myli tik mane?“.
Jūsų atveju proporcija aiškiai nukrypusi į „nepasitikiu“. Pasitikėjimas yra nedidelis, ir daugiau reiškiasi kaip viltis. Šią viltį palaiko keli dalykai: o gal jis pasikeis - juk jis auga, bręsta, susitupi? O gal aš pati hiperbolizuoju jo neištikimybę - juk jam reikia kartais atsipalaiduoti? O gal aš idealizuoju vyrus ir tokio absoliutaus man ištikimo išvis nėra? Kokį žingsnį man reikia padaryti, kad jis būtų teisingas?
Jeigu jūs norite aiškaus atsakymo, kaip yra iš tikrųjų - tai tokius atsakymus gali duoti nebent aiškiaregė būrėja. Pasaulis ir žmonių santykiai yra sudėtingi ir, be to, dar keičiasi. Nėra jokių garantijų, todėl nėra jokio užtikrintumo, kuo virs santykiai.
Šitą neužtikrintumą santykiuose reikia tiesiog priimti, kaip mes priimame, kad jūra - tai nėra ežeras. Ji banguoja, ir orai joje nenusakomi. Jūros negali prognozuoti, tačiau žmonės nuo seno gyvena šalia jūros, plaukioja ja - kaip? Kodėl? Nes kažkiek jūra pasitiki, o kažkiek - ne. Kartais gali jūroje pasiklysti, gali ir nuskęsti. Gerai, kai turi kompasą ir žinai, kurioje vietoje esi. Gerai, kai žinai, kur plauki.
Taigi, jums reikia priimti, kad šiuo metu kartu išgyvenate ir nepasitikėjimą, ir viltį. O dar yra nuoskauda - vaikinas nuvylė jus. Todėl jums reikia išgyventi dar ir šią nuoskaudą, prieiti prie to, kada ir kaip jam atleisti. O galbūt prieiti prie dramatiško sprendimo „niekada jam neatleisti“. Toks sprendimas, žinoma, paliktų jūsų viduje skausmingų pėdsakų, ir ateityje jūs visai nepasitikėtumėte vyrais. Galbūt vėl leistumėt sau neįpareigojančius santykius. Galbūt prisimintumėt, kad jūroje svarbu turėti kompasą ir kryptį, kur plauki. Atleisti ir paleisti - geras sprendimas.
Kurgi jūs plaukiate? Atsakymas „noriu, kad man būtų gera su žmogumi“- tai ne kryptis, o sąlyga. Kryptis dažniausiai būna susijusi ne su žmogumi, o su profesija, pomėgiais, savo gyvenimiška misija. Ar galima į šią misiją įtraukti šeimą, vaikus? Galima, tačiau aš to nedaryčiau.
Ten, kur kalba eina apie jus, jūsų gabumus, išsilavinimą, darbą, pomėgius - ten viskas jūsų rankose. O štai tokiuose dalykuose, kaip artumas su kitu, santuoka, vaikai - čia viskas priklauso nuo aibės kitų žmonių. Užtikrintai šiose sferoje jaučiasi tik moterys, kurioms santykiai - tai toks malonus žaidimas: jūs pažįstate tokias moteris.
Malonu žaisti, lengvai keičiant vienus vyrus kitais, leidžiant sau neįpareigojantį seksą, flirtuojant, leidžiantis į intrigas. O štai padaryti iš santykių svarbų tikslą: „susirasti sau vyrą, su kuriuo būtų gera“- daugumai moterų yra pavojinga, nes tuomet požiūris darosi nebe žaismingas. Ir pralaimėjimas suvokiamas kaip krachas.
Ir net jei tau pasiseka ši misija - ištekėti... Susirasti tu susirasi- tačiau kaip garantuoti, kad tau su juo bus gera? Ir kad jam su tavimi bus gera? Ir kad jam bus gera tik su tavimi?
Šioje vietoje dažniausiai būna nusivylimų ir abejonių. Todėl aš manyčiau, kad jums padėtų vertybių sukeitimas vietomis: santykius nureikšminti, o profesiją ir pomėgius sureikšminti. Šiame darbe jums gali padėti ir psichologai, ir gyvenimo konsultantai. Ir jūsų intuicija.
Manau, kad jūs esate drąsus žmogus - kodėl, jums neaiškinsiu. Jūs ir pati žinote tai širdies gilumoje. Taigi nelinkiu jums lengvos kelionės. Nes jūra yra jūra.
Pagarba tiems, kas ja plaukia.
Olegas Lapinas
*******************
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
