Gyvenant kartu kuo toliau, tuo labiau erzina begalės dalykų, jis nuolat su juo kalba, bučiuoja, glosto, kas man atrodo visiškai nenormalu, nes manau, kad daugiau dėmesio turėtų skirti man, o gaunasi atvirkščiai.
Ar tai problema yra manyje, ar draugo kažkokie slepiami kompleksai? Su draugu tikrai nenorėčiau skirtis, bandžiau kalbėti, bet jis kiekvieną kartą gina šunį ir net nesigilina, ką aš noriu pasakyti. Kaip patartumėt man elgtis? Skirtis nenoriu, bet visą gyvenimą taip taikstytis irgi negalėsiu.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
KAI ŠUO TAMPA TREČIU NEREIKALINGU
Labai norėčiau, jei vietoj klausimo jūs pati pasidalintumėte patarimu, kaip jums pavyksta išgyventi tokiame meilės trikampyje. Juk ši situacija yra universali, ir visiems žmonėms maga sužinoti: kaip nustoti jaustis blogai, jei tavo artimas žmogus rodo daugiau dėmesio kitam?
Taip, panašių situacijų su šuniu mano praktikoje buvo ne viena. Bet plačiąja prasme čia trukdo ne šuo, o bet koks „kitas“. Nesvarbu, kas tas kitas: jūsų draugas galėtų skirti dėmesį moteriai; savo tėvams; gal - draugams; gal - automobiliui, o jūsų atveju - šuniui. Jis jį ir bučiuoja, ir glosto, ir kalba su juo - nenuostabu, kad jums kyla didelis susierzinimas ir pavyduliavimo jausmas.
Vargu ar atsirastų toks žmogus, kuris jumis dėtas jaustųsi kitaip. Žinoma, pasitaikytų, kad koks nors žmogus, sužinojęs apie jūsų jausmus, išdidžiai pareikštų: o man tai būtų tas pats. Pareikštų ir papasakotų apie tai, kokia dosni yra jo širdis, kaip jis džiaugiasi savo sutuoktinio džiaugsmais ir kaip jam „visiškai nerūpėtų tas šuo“.
Taip, tokių žmonių pasitaiko, bet jų nemažai daliai tiesiog maloniau šitaip apie save galvoti. Jiems pavyduliauti atrodo negražu, todėl savo pavyduliavo jie stengiasi nepastebėti ir taip jiems gerai sekasi laikyti save labai gerais.
Jūs šitaip apie save galvoti irgi galite, tačiau abejonė „ar tai problema yra manyje?“ išduoda jūsų supratimą, kad šiaip neturėtumėte jūs pavyduliauti. O turėtumėte nusiraminti ir pasakyti: „Na ir mylėk tu tą savo šunį“. O jūs sau tuomet atrodytumėte ne kaip eilinė pavyduolė, o labai prisirišusi prie savo antros pusės moteris.
Pasakyti jums šitaip trukdo akivaizdus poreikis: meilės, dėmesio, švelnumo. Ir jūs pageidautumėte, kad draugas taip pat suprastų, jog jo meilė šuniui yra perdėta, susivoktų ir atsuktų pagaliau savo dėmesį į jus.
Kodėl? Nes taip būtų teisinga: jei jau jis gyvena kartu su jumis, o ne tik su šuniu, tai turėtų pirmiausiai skirti dėmesį jums. Tokia natūrali atrodo jums vyro ir moters santykių eiga.
Tačiau šitaip natūraliai gali elgtis tik įsimylėjėliai, kurie neranda nieko geresnio, nei vienas ir kitas. Jie tiesiog grožisi ir negali atsigrožėti, ir ne tik šuo, bet netgi draugai ir tėvai tuo metu išnyksta iš jų akiračio. Viską užima mylimo žmogaus akys, į kurias gali žiūrėti be pertraukos. O kūnas liečia kūną. Ir sielą tuomet užlieja ramybė : myliu ir esu mylimas. Poreikis tenkinamas su kaupu.
O pas jus - kitaip. Galbūt pradžioje buvo panašiai, kai gyvenote atskirai, eidavote į pasimatymus. O apsigyvenus kartu paaiškėjo, kad Jūs negalite žiūrėti į draugo akis, nes jo akys užimtos kitkuo. Jo rankos glosto kitką. Jūs jaučiate meilės deficitą. Deficitas gimdo nepasitenkinimą. Tai neramina. Ir norisi nusiraminti.
Nusiraminti jūs galėtumėte, jei būtų išpildytos štai kokios sąlygos.
Pirmiausia jums reikia pagalvoti, kiek meilės ir dėmesio jūs esate gavusi iš kitų žmonių apskritai: pradedant tėvais ir baigiant jūsų draugu. Ar nebuvo taip atsitikę, kad jūsų pažintis su draugu ženklino kažkokio svarbaus emocinio ryšio nutraukimą su kitu žmogumi?
Tuomet gali būti, kad šuo ir vyras čia nieko dėti. Tiesiog jūsų viduje vis dar rusena neišsakytas, neišverktas skausmas, kurio esmė yra tokia: „niekas šiame pasaulyje manęs iš tiesų nemyli“. Čia jau atsiveria kelias ne tiek papildyti meilės deficitą, kiek išverkti jį ir išsakyti tiems, kas buvo prieš jūsų draugą.
Kaip jums tai gali padėti? Jei jūsų meilės poreikį būtų galima pataisyti realybėje, būtų labai šaunu: jūs tiesiog natūraliai viską išsakytumėte, kas jus skaudino iki draugo atsiradimo. Ir tuomet atsitiktų stebuklas: jūs ramiau žiūrėtumėte, kaip draugas glosto savo numylėtinį. Tai nei guostų jus, nei draskytų jūsų širdį.
Kita sąlyga - pabandyti žiūrėti į vyrą dėmesingiau, nei anksčiau: gal ir jam yra meilės deficitas? Ir jis gal bando atsverti jį šuns pagalba - apie tai papasakoti gali ir pats draugas, ir jo tėvai, ir giminaičiai ir artimi draugai. Kiek jis buvo mylimas savo tėvų vaikas?
Ir vėl klausimas: kas iš to? Argi tai pakeistų jo elgesį?
Manau, kad tai pakeistų jūsų požiūrį į jo elgesį. Kai supranti, kiek žmonės turi įvairiausių nuoskaudų, supranti jo „prisirišimų“ prisirišimų istoriją. Ir tuomet imi gerbti kiekvieno žmogaus poreikį prisirišti, kažkuo rūpintis, kažką mylėti, ir gal net tarnauti tai gyvai būtybei.
Kodėl gi jis tiek pat neprisirišęs prie jūsų? Manau, kad taip yra todėl, kad jis gyveno su tėvais ir su šuniu ilgiau, nei su jumis. Ir jis jaučiasi jo dalis, o šunį laiko savęs dalimi. Tarp jų yra „chemija“. O tarp jūsų?
Jums iškyla ambicingas uždavinys užkurti stipresnę „chemiją“ tarpo jūsų. Gal jums kur nors nuvykti dviem? Na, kaip ten su ta chemija - apie tai nerašote. Tik paminite: „su draugu tikrai nenorėčiau skirtis“. Taigi greičiausiai esate prisirišusi. O jis?
Jam prie jūsų prisirišti tiek stipriai, matyt, nesinori (irgi kažkokia trauma praeityje gali būti su moterimis). Todėl jo šuo - patogus „saugiklis“, kuris neleidžia atsidurti per arti jūsų. Ir galų gale - padeda nutolti dar labiau, kas duota jam garantiją: „kol myliu šunį, mano draugė manęs „nesuvalgys“, nes jai teks konkuruoti su šuniu.“ Vyro sieloje slypi baimė būti moters „prarytam“, štai ir atsiranda visi tie „pasisėdėjimai su draugais“, garažas, kompiuterinis pasaulis... Ką darysi - reikia tai priimti, kaip neišvengiamą blogybę.
Pagal šį požiūrį draugas ir turėtų be jūsų turėti dar vieną „vietą, kur mane myli“, ir šiuo atveju tai - jis ir jo šuo. Tarp jų yra supratimas ir džiaugsmas, ir šiame ryšyje jie abu jaučiasi mylimi. Kitaip jį patrauktų aludė ar dar kas nors baisesnio.
Bet gal tai tikrai kokia nors jo patologija, kažkoks nesveikas „zoofiliškas“ prisirišimas prie gyvūno? Manau, kad ne. Tik galiu įtarti, jog be jo asmeninių traumų už tokio ryšio gali slypėti kažkokia jums nežinoma istorija iš jo giminės. Kažkas ten, matyt, buvo nukentėjęs, negavęs meilės, ir dabar vyras su šuniu nesąmoningai bando ištaisyti tai. Ir susiję tai ne su jumis, o su jo giminės istorija.
Šuo čia - tik pretekstas, pakaitinis meilės objektas. Tai nėra kažkoks psichinis nukrypimas, bet vyras tiesiog nesąmoningai sukuria šį ryšį, ir reikalinga profesionali analizė, kaip ir kodėl jis tai daro. Bėda čia tik ta, kad pasiūlius jūsų vyrui ateiti tokiai psichologinei analizei, jis pasijustų įžeistas ir pasakytų: „tau reikia - tu ir eik; su manimi viskas tvarkoje“.
Todėl jums belieka kitas kelias: ne analizuoti vyrą, o pamatyti čia du meilės deficitus: savo ir jo. Ir pagal išgales padėti sau jį užpildyti. O jam pasakyti: „Tai - tavo istorija, ir ne man čia spręsti, ką ir kiek tu darai su savo gyvūnu“.
Beje, jūs tikriausiai žinote, kad šunų amžius nėra ilgas?
Pagarbiai.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
