Sveiki milijonieriai,

Drįstu taip pradėti savo laišką, nes kiekvienas iš mūsų turime po milijoną – milijoną svajonių, milijoną norų, vilčių, meilės. Ir tik kai kurie turime tą milijoną, kurį įprasta laikyti tikru – milijoną pinigų, suinvestuotų į nekilnojamą turtą, akcijas, obligacijas, plastines operacijas ir pan. Susidomėjau siūlymu pasvarstyti, ar tekėčiau už milijoną. Prisipažįstu, kad iki šiol niekada apie tai nemąsčiau ir todėl visai rimtai užsigalvojau ties pakištu klausimu „Ar ištekėtum už milijoną“.

Aš netekėčiau. Gal tokia kategoriška esu dėl savo jaunatviško maksimalizmo – nors man jau (dar tik?) 23-eji, o gal dėl to, kad jau manau sutikusi savo tikrąją meilę su milijonu bučinių, pasisveikinimų, atsisveikinimų, rasos lašų ant milijono žiedlapių.

Tai kodėl netekėčiau už tikrąjį milijoną, kuris leistų kaitinti bambą Kroatijoje (dabar jai turiu taupyti 2 metus), nusipirkti suknelę vienam vakarui (dabar teturiu vieną likusią nuo išleistuvių baigus Universitetą), gulėti grožio salone nuo ryto iki vakaro (dabar tik užbėgu į kirpyklą prie namų kai per kirpčius nebematau kelio), vaikščioti po parduotuves ir leisti jose sau viską ko noriu (dabar tenka susidaryti sąrašą ir paskui milijoną reikalingų daiktų iš jo negailestingai išbraukti).

Tai kodėl netekėčiau? Todėl, kad milijonas niekada rytais kaip murkiantis katinas nesiglaustys prie tavęs, meiliai netraukys pagalvės iš po galvos, netampys užkloto, nežavės jo susivėlę plaukai ir apsnūdęs bučinys.

Milijonas nerašys trumpų arba ilgų elektroninių laiškų, su gramatinėm klaidom, bet visada pasibaigiančių bučinio simboliu.

Milijonas niekada negrįš namo po darbo dienos, rankoj spausdamas aplamdytų žibučių puokštelę, arba iš sodo – su baltų gėlyčių šluotele, kurias, žinau, pats skynė, galvodamas ne apie milijoną, o apie mylimą moterį.

Milijonas niekada nedarys dar daug ko, kas daroma ne už milijoną ir ne su milijonu, o tik iš meilės, pagarbos, tolerancijos, supratimo.

Visiems pavasarį linkiu milijono.... milijono saulės zuikučių mylimo žmogaus plaukuose, milijono akiplėšiškų kibirkštėlių mylimo žmogaus akyse, milijono žodžių iš mylimo žmogaus lūpų.

Milijonas???

Žinoma, kad istekečiau. Dingtų lietuviška baimė, kad liksiu senmergia;) Juk Indijoje moterys įsimyli vyrus tik po vestuvių. Aš ne indė, bet pasiteisinimas prieš draugus ir artimuosius būtų:)

Toliau, kai gauni pinigus gyvenymą galima pareguliuoti... jei vyras ne kaip fiziskai atrodo tai galima pataisyti (skamba feministiškai-vyrą pataisyti kaip daiktą): sporto klubas, stilistas ir firminiai rūbai. Jau pašoneje yra, gal nemylimas, bet stilingas vyrukas. Jei meile ir po to neateina, nes tau nepatinka jo mąstymas arba iš vis nemąstymas, galima jį pastumeti mokintis universitete (jei nebaigęs). Pinigai tikrai gali pakeisti žmogų ir jausmus...skamba savanaudiškai?

Tokia santuoka gal mus sietų su kokia firmą kurią įkurtume už tuos pinigus...o gal tai būtų meilė gimusi iš ištikimybės ir kantrumo?

Daugelis pagalvotų: naivi mergina nori pakeisti vyro prigimtį, cha! Žinoma tokioje santuokoje ir vyrukas žinotų apie sandėrio sąlygas, tad ir jis stengtųsi būti pakantesnis, gal jis mane keistų? Tikrai taip manau, nes žinau, kokią įtaką daro pinigai mūsų gyvenymui.

Tik kyla klausimas - milijonas iš karto po vestuvių ar po kelių metų? Jei po kelių ar keliasdešimt mano nuomonė truputėli kistų.... bet milijonas mintyse vis neduotų ramybės...

Bet aš vis dar tikiu MEILE!!!

Dovilė.M

Gerbiamieji,

negaliu rasyti lietuviskomis raidemis, nes neturiu lietuvisku zenklu. Bet uz milijona netekeciau. Ir pazadu buti istikima visam gyvenimui neduociau. Ka gali zinoti kaip pati pasikeisi gyvenime. Ne veltui Vokietijoje yra posakis "Lebensabschnittspartner" - gyvenimo tarpsnio draugas. Kai pasidomi skyrybu statistika, darosi aisku, kad "gyvenimo tarpsnio draugas" tampa vis populiaresniu reiskiniu.

Milijonas, zinoma, gerai, mes visgi gyvename materialioje plotmeje, taciau kaip rodo ivykiai pasaulyje - milijona galima ir kitais budais gauti - pavogti, islosti, gauti dovanu, kartais uzsidirbti. Sarasa galima butu testi.

Linkiu geros savaites
Remi Pusch
Frankfurt prie Maino

Sveiki. Tikiuosi, jums dar nenusibodo laiškus. Na, aš pasistengsiu kuo aiškiau ir trumpiau.

Trumpiausias variantas – ne. Bet... tai neturi nieko bendro su romantika ar meile, nes aš tuo netikiu. Sutinku, kad susipažinus su žmonėmis vienus atsimeni ilgiau, kitus trumpiau; kad susitikinėjant su vaikinu, kai jo nėra šalia, lauki skambučio ar žinutės, lauki sekančio susitikimo, spurda širdis ir panašiai. Deja, bet gyvenime man neteko matyti nei vienos laimingos meilės istorijos. Daug ir gražių jų mačiau televizijos ekrane ar skaičiau knygose, bet ir tos baigėsi vos prasidėjusios (“Anglas ligonis”, “Sibiro kirpėjas”, “Titanikas”, “Medisono grafystės tiltai”, “Romeo ir Džiuljeta”...). O žinote, kur iš tikrųjų buvo graži gyvenimo pabaiga, priverčianti susimąstyti, kaip norėčiau pabaigti gyvenimą? Gorkio knygoje. 19 amžius, jaunuoliai superšami jų nė neatsiklausus, o gyvenimo pabaigoje jie taip vienas nuo kito priklausomi, kad nori mirti kitam esant šalia. Kai žmonės tuokiasi iš meilės, laikui einant ji išnyksta. Tada jie pasiilgsta meilės jausmo ir ieško “savo antro pusės” iš naujo, tarsi tai, ką jie turi – apsipratimas, saugumas, nugyventi metai – nėra tikrasis meilės transformacijos rezultatas.

Tai kodėl gi ne? Nepaisant širdies ožiavimųsi, rinktis reikia panašius pomėgius turinčius žmones. Pavyzdžiui, aš šoku nuo 5 metų ir neįsivaizduoju, kad galėčiau nugyventi gyvenimą su nemokančiu šokti žmogumi. Galvojat, kad to galima išmokti? Aš šoku nuo 5 metų (man 20:)), šitokio atotrūkio niekada neįveiktų joks nešokęs žmogus.

Esu girdėjusi nuomonių apie tokį mano “poreikį”, beveik visos jos neigiamos, bet aš nemanau, kad šis noras kuo nors skiriasi nuo to, kad žmogus turėtų humoro jausmą ar kad būtų protingas (šitai, beje, lygiaverčiai svarbu kaip mokėjimas šokti).

Ir dar viena priežastis, dėl kurios nesutikčiau, tai reikalavimas būti ištikimai. Aš esu prieš tai, kad žmogus taptų nuosavybe. Leidžiu savo vaikinui (leidau :-)) miegoti su kuo nori ir norėčiau, kad ir man būtų suteikta tokia laisvė. Nesakau, kad būtinai tuo naudočiausi, iki šiol neteko, bet nenorėčiau jaustis kalta ar labai svarstyti, jei staiga atsirastų galimybė permiegoti su kokiu nors labai traukiančiu žmogumi :-). Laisvė man labai svarbi.

Išvada – nesutikčiau ne dėl to, kad iš esmės parsiduočiau, bet dėl to, jog žmogus, su kuriuo sutikčiau praleisti visą savo gyvenimą privalo 1. mėgti panašius dalykus, 2. būti išsilavinęs ir 3. neuždaryti į narvelį. Jei žinočiau, kad šias tris sąlygas jis/ji išpildys, ištekėti sutikčiau.

Labas,

Meilė...tikiu, kad ji yra. Meilė karšta, aistringa, be ribų...o gal tas siūlomas žmogus ir yra mano mylimasis? Juk pasaulis yra toks, kad nežinai kur ir kada sutiksi tą savąjį. O jeigu likimas jau TAIP žaidžia, tai gal tikrai taip ir bus...Manau nesvarbu ar turi mylimąjį ar ne, jei man pasiūlytų tekėti už milijoną, tiesiog tą akimirką pasiklausyčiau savo širdies, ką ji man pasakytų...? Juk niekam nežinomi likimo keliai...Dauguma žmonių susituokia be meilės, yra tik įsimylėjimas...o meilė ateina su laiku...ta brandi, visam gyvenimui. Tad ir šiuo atveju ji irgi gali ateiti...gal tiesiog pamilčiau tą žmogų?

Aišku sąlygose turėtų būti nurodyta, kad tai sveikas: ir protu, ir siela, ir kūnu vyras. Už jokius pinigus netekėčiau už durnelio arba kuris būtų nepajėgus lovoje, tada tai tikrai nueičiau iš ištikimybės kelio. Šiuo atveju nėra tikslo sutikti su pasiūlymu.

Bet jei žinočiau, kad su vyriškiu viskas tvarkoje J, kodėl gi ne? Be to, turėčiau milijoną...o tai irgi pakankamai svarbu, nes buitis pražudo daugumą šeimų. O mūsų šeima jau turėtų pradinį kapitalą, galima būtų investuoti į nekilnojamąjį turtą, į kokį biznį...

Iš dalies mano pasirinkimą lemtų mano esamasis mylimasis, jei su juo savo gyvenimo nesiečiau, abejonių dėl teigiamo atsakymo į pasiūlymą būtų labai mažai. Jei tikrai mylėčiau esamą vaikiną, pasitikėčiau juo ir norėčiau su juo praleisti visą gyvenimą, nemanau, kad tuo atveju mano širdis man pasakytų jį palikti ir eiti į nežinomybę...

Gal per daug pasitikiu savo širdimi...? bet šiuo atveju manau pasikliaučiau tik ja, nes protas čia niekuo nepadės...jis nesuprastų šito klausimo...

Likimas...jį apspręstų širdelė, turbūt tai ir būtų mano likimas.

Beata, 20 metų

P.S. jei ištekėčiau ir mūsų gyvenimas nesusiklostys. Nesvarbu ar busiu ištikima ar ne. Svarbu ar pamilsime vienas kitą, tada ir ištikimybė būtų pati savaime. Tai aišku skirčiausi, reiškia mano širdis suklystų...bet aš esu žmogus, todėl turiu teisę klysti!

Ar ištekėčiau už milijoną? Hm…klausimas tikrai vertas dėmesio, jau vien dėl to, kad šiuolaikiniame matirealistų pasaulyje nuolat girdime apie merginas, kurios ieško turtingo jaunikio, arba, kaip dabar jau įprasta sakyti , pasiturinčio rėmėjo. Perskaičiusi jūsų provokuojamą straipsniuką, nusprendžiau paršyti.

Ar ištekėčiau už milijonieriaus, pinigai vilioja, tikrai meluočiau, jei sakyčiau kitaip, tačiau pinigais laimingas nebūsi, juo labiau, kad labai apsunkintos sąlygos. Visą gyvenimą pašvęsti žmogui, kuriam nieko nejauti, vien dėl milijono? Juk čia ne šiaip sau, pagyvensi penkerius metelius, o paskui išsiskirsi ir busi turtinga laisva paukštė. Arba gyvensi name su milžinišku baseinu, valgysi prabangiausiame restorane, o kas vakarą susitiksi su vis kitu vaikinu….nežinau, galbūt aš vis dar kupina to jaunatviško idealizmo, tačiau jau geriau rinktis mylimą vyrą ir palapinę, negu aukso rūmus, o gal greičiau kalėjimą, ir jaustis lyg paukštis auksiniame narvelyje. Merginos, nedarykite tos klaidos, juk esame jaunos energingos, protingos ir be jokios abejones puikiai galinčios ir pačios uždirbti tą milijonąJ, ir gal net ne vieną…plius turėti šaunų vyrą pašonėje…ach…

Ne. Niekada. Kodėl? Todėl, kad žinau, kas yra Meilė... Žinau, kas yra gyvenimas be Meilės... Žinau, kas yra gyvenimas su “milijonu”... Prieš dvejus metus būtent taip ir gyvenau. Be Meilės. Su visiškai nepažįstamu žmogumi. Su beveik milijonu. Kaip manote, kiek ištvėriau? Du mėnesius. Maximum tris... Taip, aš turėjau gražius namus Vokietijoje, vilkėjau brangius rūbus, kurių dabar neįstengiu įpirkti, valgiau brangiuose restoranuose ir kavinėse, rūkiau brangias cigaretes, gėriau brangius gėrimus, važinėjau brangia mašina. Bet džiaugsmo tai suteikė gal savaitei, gal dviem. Paskui džiaugsmas išblėso. Širdy tik kažkokia tuštuma. Ir visa tai jau nebeteikė džiaugsmo. Džiaugsmo, kurį būtų teikęs tas “milijonas” su mylimu žmogumi...

Dabar neturiu viso to turto. Visos tos prabangos. Bet turiu didžiausią turtą – Meilę. Mylimą žmogų šalia. Mylimą ir mylintį. Taip, gyvename su jo mama, nedideliame bute su šiokiais tokiais patogumais, valgome kartais tik bulves, kartais neužtenka pinigų išvažiuoti pasižmonėti... Bet esu laiminga... Mylima ir mylinti...

Neįsivaizduoju gyvenimo su nemylimu žmogumi. Ir nesvarbu, milijonierius jis ar ne. Ne piniguose laimė. Gal ir banalu, bet aš manau būtent taip.

Ir kaip gi seksas? Ar nemanote, kad seksas yra vienas iš esminių dalykų santuokoje? Koks gali būti seksas su nemylimu, kad ir milijonieriumi? Tai apie kokią čia ištikymybę kalbama? Ne, aš tikrai nesuprantu.

Sakysite, Meilė gali užgesti... Bet milijonas irgi gali “ištirpti”...

Ne, mielieji, aš už santuoką iš MEILĖS!!!

Renata, 24 m.
Šiauliai

Man 23 m. ir už milijono netekėčiau.

Kodėl?

Todėl, kad kaina (milijonas) neverta “prekės” – asmeninės laimės. Be to, pragyvenimui galima užsidirbti ir pačiai, o milijonas ištirpti - labai greitai. Viskas priklauso nuo žmogaus požiūrio į pinigus ir į meilę, nuo to, kas žmogui patinka: iki ryto gerti prabangius gėrimus prestižiniame klube (kur įėjimas brangiausias:)) ar žiūrėti kažkam, kas tau labai brangus, į akis ir gurkšnoti vyną namie.

Aš asmeniškai rinkčiausi ir prabangų klubą ir vyną namie, tik abiem variantais būtinai su JUO. Esant bet kokiam pragyvenimo lygiui galima būti laimingam jeigu šalia yra TAS žmogus.

Kai bandau įsivaizduoti save ištekėjusios už milijono vietoje, galvoju, kad atsidūrusi tokioje situacijoje turbūt mėginčiau įsimylėti tą žmogų: surasti daugybę gražių, gerų bruožų ir pan. Nebent jis būtų visiškai atstumiantis žmogus, na kai kažkas sklinda labai negero ir tiesiog negali ne tik kad į tą pusę žiūrėti, bet net tame pačiame kambaryje būti neišeina. Kitu atveju, jeigu tai normalus, daugiau mažiau telpantis į kokias tai socialines normas žmogus, įsimylėti galima. Net per prievartą. Lygiai kaip išmestas į negyvenamą salą su priešingos lyties žmogumi, kuris anksčiau gal net ir nelabai patiko, manau, tektų susigyventi….

Tai visa tai yra sukimasis iš situacijos, tačiau už milijoną…prievartauti savo psichiką – vieną brangiausių dalykų šalia sveikatos – tikrai neverta.

Sveiki!

As esu Viktorija, man 18 metu.Ar istekeciau uz milijona? Tai aisku taip! Gal jus manysite, kad man tik 18 ir i visa tai ziuriu nerimtai, bet juk pagalvojus rimciau...Metai bega, kaip senoveje vyra - rinkdavo tevai, tarp ju nebudavo jokios meiles, o atsizvelgdavo i tai, kad butu turtingas. Metai toliau bega, dabar tu renkiesi pats, o as rinkciausi milijonieriu:) Pavyzdziui prie daugelio zmoniu harakteriu pritampu, manau, kad ir prie jo pritapciau, naujas zmogus, naujos idejos, naujas mastymas, daug pinigu, pabaigciau, kelis universitetus, tureciau kelis aukstuosius, galeciau daug keliauti su juo, pamatyti pasauli, galeciau gyventi svajoniu name, galeciau vairuoti svajoniu masina, galeciau tureti 1000 sukneliu, 100 poru batu, pastoviai lankytis grozio salonose, taipogi noreciau atsidaryti savo firmas, kuriose buciau vadove, nes domina verslas, o jus manote, jei tiek dalyku patiri dar reikia meiles? ....O gal mes pamiltume vienas kita...Gal jis butu tas zmogus, kuris man skirtas... (jei jis butu milijonierius jis turetu daug reikalu ir mazai laiko praleistume kartu:)))))))))As noriu milijonieriaus:))))))))

Laba diena,

Įdomus konkursas, pateiktos aktualios temos "meile" ir "pinigai". Ar tai suderinami dalykai? As manau, kad viskam turi buti sudarytos salygos, jei mes norime kazka issaugoti.

Jau rytoj as susitiksiu ta zmogu kuriam priklausysiu visa gyvenima. Zinau tik tiek, kad jis milijonierius. Tai kvepia avantiura. As ziureciau tai kaip i atrakcija, kaip i issuki paciai sau, kaip i nuotyki su tokiu viliojanciu prizu jei pasiseks. Pavasaris, sirdis nori myleti, nori myleti bet ka, o cia dar tokios galimybes.... Jei sudarytos salygos galima meile issaugoti ir ilgiau nei tradiciniai trys metai santuokoje. Taip, as sitam ryzciausi. Mano pozityvus nusiteikimas ir naujoviu, pasikeitimu troskimas mane padetu naturaliai jaustis. As nebijociau prarasti milijono jei nepasiseks, per ta laika as gauciau sau tokiu vertybiu kuriu nenupirksi uz pinigus, tai pazinimas kazko naujo. As nebuciau labai orientuota i milijona, nesu materialiste. Taigi gresme prarasti manes nesulaikytu. Man milijonas padetu islaikyti meile, ga lima organizuoti tiek nuostabiu dalyku, kai nekyla rupesciu del rytdienos ir nereikia skaiciuoti "ar galiu tai mums leisti?"

Man 33 metai.

Kodel aš ištekėčiau dėl milijono?

-Man jau tiek metų,kad galėčiau drąsiai teigti,kad meilė nera kažkoks išorinis dalykas,kad meilės nebuvimo problema-išorinio objekto nebuvimas.Aš žinau,kad meilė glūdi manyje.Praktiškai kiekvienas žmogus vertas meilės,aišku, jei jis nėra pataloginė asmenybė.Jei žmogus PATS užsidirbo milijoną(ne vogdamas, žudydamas)reiškia, jis tikrai nėra kvailas ar energetiškai silpnas.Jei užsiduoti sau tokį uždavinį,galbūt bandymas pamilti tokį žmogų taptų pačiu sunkiausiu,bet pačiu įdomiausiu ir prasmingiausiu gyvenimo nuotykiu.Be garantijų,kad pasiseksJ))

Kodėl aš netekėčiau dėl milijono?

-Man jau tiek metų,kad galiu pasakyti,kad pinigus reikia uždirbti,o ne rasti,išlošti loterijoje ar gauti parduodant prekę,apgaunant pirkėją.Šiuo atveju aš parduodu save,galvodama,kad kainuoju milijoną.Aš,aišku,esu verta milijono,bet kai žmogus nori tik juodos duonos-kam jam aukso luitas?Arba atvirkščiaiJ)

Todėl,Brangus Milionieriau,atleisk-netekėsiu už taves.Bet jei nori susipažinti-prašauJ))

Tera(38m)

NE. "Už milijono" niekada netekėčiau. Sako, kad meilė būna tik pradžioje, o vėliau jos nelieka. Tačiau, tiek kas taip sako, tiesiog neteisingai naudoja du žodžius: "aistra" ir "meilė".

Aistra, kuri užvaldo pradžioje vyrą ir moterį, kurios dėka jie pradeda bendrauti, gali išblėsti. Dažnai ji tik pakinta, t.y. nebelieka tokio spontaniškumo, nežinomybės, nes per tam tikrą laiko tarpą pažįstame kitą žmogų ir mažiau lieka paslaptingų, nežinomų, mus stebinančių dalykų. Tačiau tai dar nereiškia, kad aistros nebėra, tiesiog ji kitokia.

Meilė yra visai kas kita. Mes juk mylime ne tik savo parterį (-ę), bet ir kitus artimus žmones (mamą, tėvelį, sesę, brolį ir pan.), gyvūnėlius, augalus, visą pasaulį ir t.t. Jeigu žmonės myli vienas kitą, jie myli ir po metų, ir po dešimties metų, nes mylėti tai ne tik užmiršti viską pasaulyje paskendus aistroje... Pagarbiai,
Regina

Atidžiai perskaičiau konkurso sąlygas, ir galiu atsakyti į klausimą “taip”.

Juk, kaip rašoma, viskas mano rankose – jei vyriškis pasirodys “prie dūšios” galėsiu su juo ir milijonu gyventi iki gyvenimo pabaigos. Jei ne – dumsiu neatsisukdama. Ir tikrai nesulaikys manęs tas milijonas.

Gal todėl, kad jau esu nebe vėjavaikiška romantikė (man 35), ir pragyvenau šeimoje virš 10 metų, galiu pasakyt, kad moteriai svarbiausia vyro pagarba, dėmesys ir pinigai.

Jei tas vyriškis “už milijoną” pats sugebėjo jį uždirbti (ne pavogti) – reiškia jis kažką sugeba, reiškia šalia jo gali jaustis saugi. O jei jis tave gerbs ir rodys dėmesį (gėlės, malonūs žodžiai, atostogos egzotiškuose kraštuose) tikrai įsimylėsi.

Patyriau jaunatvišką meilę, kai įsimylimą aklai ir iki ausų. Tikėjau, kad mums reikia tik meilės, o visą kitą mes kartu sugebėsime įveikti. Man nereikėjo daug – būtų užtekę kad gimtadienio rytą mylimasis atneštų po skvernu žibutę ar pakalnutę, o jis išsiversdavo vakare pabučiuodamas ir pasakydamas, kad dovanai pinigų jis neturįs.

Pinigų daug nebuvo ir neatsirado, nors vyras su tėvais turi firmą. Neatsirado poreikio išlaikyti šeimą. Į mano priekaištus, kad neparnešąs namo algos, atsakydavęs – “o ko mums trūksta”. Gal ir nieko netrūksta - aš dirbu, gerai apmokamą, bet nemielą darbą.

Neatsirado iš vyro pusės dėmesio bei šilumos, noro daryti mažytes šventes, džiaugtis smulkmenomis. Man pačiai tas noras bėgant metams irgi dingo – ruoši stengiesi, o reakcija “o! vakarienė – gerai, o! kokia dovana- ačiū” Ir nieko panašaus iš jo pusės. Žudo ta gyvenimo monotonija. Ir vyro sakomi žodžiai “aš tave labai myliu” jau atrodo beverčiai, nes jie neparemti jokiais veiksmais.

Todėl tikrai tekėčiau už milijoną – jei nebūtų romantikos, bent jau būtų avantiūra – vis geriau už santykių monotoniją.

Vilija

Ištekėti ir gauti milijoną?

Paskaitykite ir atsakymas Jums ateis savaime.

Mano vaikystė buvo sunki. Tėvai gailėdavo pinigų ledams, kelnėms, vaikščiojau su suplyšusiais batais. Aš iš tiesų iki pat savo 22 metų nežinojau, kad galima sau leisti nusipirkti apsirengti, batus ir dėl to nesigraužti. Mano tėvai visada gailėjo man pinigų. Visą vaikystę gyvenau nepritekliuj. Taip aš buvau pavalgiusi ir apsirengusi. Bet kaip varganai apsirengusi. Motina pastoviai manipuliuodavo manimi ir mano jausmais tuo, kad aš leidžiu jų pinigus, turėjau pirkti tuos rūbus, kuriuos ji suprasdavo, kad yra gražūs (įsivaizduokit seno žmogaus skonį).

Kai buvau 12 klasėje buvo galimybė išvažiuot savaitei į Norvegiją. Tam reikėjo 100 dolerių. Tėvai pasakė, „Mes neturime pinigų“. Po to pasirodė, kad man bet kurie giminaičiai būtų davę tų 100 dolerių, jei jau tėvams gaila savo vaikui.

Visada jaučiausi negraži ir antrarūšė.

Ir tik po to kai pradėjau gauti savo pirmuosius mažus atlyginimus, supratau, kad galiu nusipirkti sau megztinį, kokio noriu, kelnes, kurių noriu, batus, nueiti į kirpyklą (o ne kirpti plaukus namie prieš veidrodį pačiai), pasidaryti manikiūrą. Pasijutau, kad galėčiau būti net ir graži. Ir dabar, kai man 27 metai, kai viską darau pati už savo uždirbamus ne tokius didelius pinigus, kartais pagalvoju apie milijoną.

Ne apie milijonierių nukarusiu pilvu, bet būtent apie savo milijoną, kuris būtų mano sąskaitoje, kaip raktas iš tos nepriteklių ir suspaudimų erdvės.

Jūs paklausite, o kaip Tavo būsimas vyras, gautas kartu su milijonu?

Aš irgi, galiu Jūsų paklausti – o kaip Jūsų vyras gautas be milijono?

Ar aš ištekėčiau už milijoną?

Nors man “ant nosies” tik 20, aš manau, kad tikrai nesusigundyčiau tokiu pasiūlymu. Gal moterys, kurios jau turi patirtį vedybiniame gyvenime ir tuo labiau yra juo nusivylusios, tai sakytų, kad geriau turėt milijoną kišenėje nei pašlemėką vyrą šalia. Aš tikrai taip nemanau. Šiandien gal tas siūlomas vyriškis ir turi milijoną kišenėje, bet milijonas nėra tokie dideli pinigai, kad galėtum būti rami dėl likusio gyvenimo.

Pirmiausia jei nemokėsi to milijono išlaikyti, tai po metelių kitų žiurėk ir išgaruos tie pinigėliai. O, be to, jei nepažįstu to vyriškio už kurio čia bando ištekinti, tai iš kur aš galiu būt tikra, kad jis ne koks maniakas? Jei reikalauja, kad ta moteris ar mergina būtų jam iki gyvenimo galo ištikima, tai iš kur žinot, kad jis pajėgus patenkinti moterį?? O tuo labiau iš kur žinot ar jis vaisingas??? Juk kiekvienos moters svajonė susilaukti kūdikio (na gal ne kiekvienos moters tai svajonė, bet bent jau daugumos tai tikrai), tai negi dabar dėl milijono atsisakyti tiek dalykų????? Va todėl aš manau, kad geriau jau susirasti mylimą vyrą ir už jo ištekėti, nors jo kišenėje gal ir nėra milijono (bent jau šiuo metu), negu gyventi su milijonieriumi (šiai akimirkai) ir svarstyti ką jis su tais pinigais darys: ar pragers, ar praloš, ar iššvaistys kur nors ir panašiai.

Ieva

Truputis pamastymų apie pasiūlytą avantiūrą...

1. Netekėčiau, nes išvis dar nenoriu tekėti. Tekėsiu tik tada (tikiuosi), kai suprasiu, kad su tuo žmogum noriu praleisti visą gyvenimą. Nes su juo geriau, nei vienai. Iki šiol viena jaučiuosi gerai. Milijonas už galbūt kalėjimą iki gyvos galvos... ne, ačiū.

2. Netekėčiau, nes mačiau, kaip mano tėvai, net ir finansinės krizės ištikti, vaikščiojo susikibę už rankų ir šypsojosi tik dėl jiems suprantamos priežasties. Santuokoje jie jau 20 metų, ir vis dar negali vienas be kito. Gaila, to maximoj nenusipirksi su nuolaida Valentino dienos proga.

3. Netekėčiau, nes turtinga moteris neturi teisės būti nelaiminga. Kai man būna liūdna, galiu paprašyti pagalbos, ir niekas negalvoja, kad tai kaprizas iš neturėjimo ką veikti. Turtingai moteriai tokiu atveju belieka leisti pinigus...

Neringa, 19m.

Ar ištekėčiau už milijoną? Milijoną ko? Litų, eurų, dolerių? Hm... Pagalvočiau, pergalvočiau ir nuspręsčiau... Ne. O už milijoną švelnių žodžių, tik man skirtų šypsenų, už milijoną malonių staigmenų, už milijoną kartu praleistų nepamirštamų valandų, minučių, sekundžių, už milijoną aistringų bučinių,už milijoną gražiausių ateities svajonių, už milijoną “myliu tave” ir... už vieną vienintelį “tekėk už manęs”, aš ištekėsiu.

Ar ištekėčiau dėl milijono?

Sakau trumpai – ne. Gal kažkam ir verta, niekuomet neteisčiau tos, kuri nuspręstų: “Geriau už milijoną ir su bet kuo, nei be milijono ir vienai”.

O aš sakau NE ne dėl to, kad niekinčiau pinigus – vertinu juos ir jų teikiamus malonumus, taip vertinu, kad man jų nuolat per mažai :) Ir ne todėl, kad “oi, jau tada turbūt tas vyras koks nors “kaleimščikas”, “bomžas”, pliktelėjęs ar su keistais seksualiniais polėkiais”. Nes, ko gero, būtų jis pats elementariausias, statistinis lietuvis vyras, kuris nei per daug geras, nei per daug blogas, priklauso nuo to, ką jame pati įžiūrėsi.

Aš sakau NE todėl, kad nesutikčiau savęs parduoti. Nes šitoks pardavimas – blogiau už prostituciją. Prostitutė parduoda save valandai, o tu parduodi save visam gyvenimui. Ir nesvarbu, už milijoną ar už milijardą.

Aišku, milijonas – puiku. Gali įgyti išsilavinimą (jei jo neturi), gali aplankyti pusę pasaulio (jei to nori), gali pradėti savo verslą (jei iki šiol tam tetrūko tik pinigų), gali viską išleisti madingiems rūbams ir soliariumams (jei dėl to tapsi preke su gražesniu įpakavimu).

Bet kiekvieną dieną žinoti, kad tu kažkam priklausai? Net jei išteki (standartinės vestuvės iš meilės, tarkim) ir prižadi prie altoriaus “kol mirtis mus išskirs”, visada žinai, kad, jei labai reikės, išskirs teisėjas… Ir ne dėl kito vyro. Dėl savęs. Dėl savo laisvės. Dėl neturėjimo toleruoti to, ko negali pakęsti.

Visgi, įsivaizduokim pasakos scenarijų: išteki už milijoną, o jau tas vyras… ech… Ir gražus, ir išsilavinęs, ir sportiškas, ir romantiškas, ir galantiškas, ir turtingas, ir su geriausiais pasaulyje genais jūsų busimiems vaikams… Ir visoks, apie kokį tik svajojai… Ir būtum laiminga su juo žinodama, kad pardavei save jam už milijoną? Ir, manai, jis tave visą laiką gerbs ir mylės žinodamas, kad tau buvo tas pats už ko tekėt, nes ištekėjai tik dėl pinigų? Oi, dar geriau – jis va toks visas idealus idealus, tik su vienu minusu – negali tavęs pakęst…

Aišku, apsukresnė mergina ir ištekėjusi už milijoną gali nenuleisti rankų… Gali vyras gauti širdies smūgį saulėje… Ar nusitrenkti elektra, jei pasirodys, kad nemėgsta grybų… Ir tada – o, svajonė pildosi! – lieki turtinga našle, atsikeiti pavarde atgal… Jei, aišku, tavęs neareštuoja ir nepasodina… O galimybė didelė… Na, tokiai rizikai, aš, matyt, kiek per kuklaus charakterio… Nes čia jau klausimas verčiamas į “Ar nužudytum už milijona?”

Taigi NE… Suprantu, kad mano požiūrį ir pasirinkimą diktuoja tai, kad aš gyvenu palyginti gerai, turiu darbą, siekiu išsilavinimo ir žinau, kad ateityje galiu tą milijoną (na, tarkim, susumavus keliolikos ar keliasdešimties metų algą… ;)) užsidirbti pati. Ne visų Lietuvos merginų padėtis tokia gera. Gal jei gyvenčiau kokiam mažam miestely baigusi tik dešimt klasių, vieniša supdama ant rankų vaikelį, galvočiau kitaip… Todėl ir nesmerkiu tų, kurios parduotų save. Bet kol kas, manau, mano gyvenimas vertas daugiau… Ir tai nematuojama pinigais.

Greta, 21 m.

Sąlyga tokia: jūs pasižadate būti ištikima jam iki mirties ir turite milijoną. Jeigu sulaužote pažadą – prarandate viską. Ar pasirašytumėte?

1) TAIP!!!! (Jeigu man būtų 89 metai, būčiau veiksni ir galinti judėti savo kojom. Gal žiūrėk dar ir pasisektų, gaučiau jaunikį kokia 30-40-čia metų jaunesnį. Ir ta sąlyga “iki mirties” tai paskatintų nebent kuo greičiau tą milijoną ištaškyti, o po to, dar ir ištikimybės įžadus sulaužyti.

2) NE!!!! (Nes man tik 28 metai ir mirtį matau tik tolimoje ateityje). Kadangi dar ir protine veikla nesiskundžiu, tai išvadą darau tik vieną - tai NE AVANTIŪRA, o nuosprendis sau. Čia nuotykiu net nekvepia, kvepia kalėjimu.

3) NEŽINAU!!!! (Jeigu po neištikimybės prarasčiau viską, įskaitant jaunikį, tai tikriausia avantiūroje sudalyvaučiau. Milijoną galima investuoti saugiai , t.y. į žinais, patirtį ir įspūdžius (pvz. kelionė trunkanti metus laiko - Tibetas, Sibiras, Afrikos žemynas). 1-1.5 metų užtektų pinigams išleisti ir ištikimybei išsaugoti.

Airida, 28m

Ne, nepasirašyčiau, bet ne todėl, kad nerūpi pinigai ar meilė. Manau, tai rūpi visiems, bet visa tai nužudo monotonija. Vis prisimenu vieną istoriją, kai „nykštukas“, nepaprastas, stebuklingas, kuris išpildo visus norus paklausė besituokiančios poros, ko jie norėtų. Jie, žinoma, buvo įsimylėję vienas kitą iki ausų ir paprašė, kad padarytų taip, kad jie visą likusį gyvenimą būtų kartu laimingi... Ir kaip manot kuo visa tai baigėsi??? Ogi, kai tik jie sumainė aukso žiedus ir įsėdo į automobilį, tada „nykštukas“ juos ir susprogdino. Taigi, mielos moterys, kokius vyrus mes beturėtume, ar milijonierius ar ne, manau, kad priklauso nuo mūsų ta laimė, reikia tvarkytis gyvenimą taip kaip pati nori ir sugebi, nes vyro pinigai nepadės tapti laimingoms (o šiuo atveju milijonas už gyvenimą su nemylimu vyru nubėgs taip greitai, kaip akis per pėdkelnes, fui ir dar ištikimai būti, fe fe fe). Ir dar, manau, kad tas vyras turėtų būti labai bjaurus (jei jau turi „šaibų“ ir pats nesugeba susirasti žmonos) arba paskutinis „liaušiukas“, „kompiuterastas“, spuoguotas ir su džinsofke, kuris pinigų turi, o moters dar nei turėt neturėjęs, nebent tik sapnuose. Nors žinote yra ir viena išimtis, nebent tai būtų toks žmogus, kuris mėgsta aštrius pojūčius, tada gal, įsidėmėkite sakau gal, ir susigundyčiau, oi tik nepagalvokite apie kokius nors nukrypimu, gink Dieve ne, paprasčiausiai manau, kad va būtent nauji pojūčiai, nauja bendra aistra kokiam nors dalykui ir padeda išlaikyti jausmus. Taigi, o tam milijonieriui aš sakau griežtą NE.

Ačiū už dėmesį, kas perskaitėt!!!

Laura ( 21 metai)

Milijonas....... skaičiavimai, kiek šiame žodyje yra nuliukų, gal ir beprasmiški. Įvertinus infliaciją, gyvenimiškas išlaidas iš visų skaičių kažkada pasidaro apvalus nulis. Jei pažiūrėjus statistiką apie lietuviškuosius teleloto milijonierius- daugelio gyvenimo taip ir nepakeitė iš dangaus nukritę pinigai. Na, dabar kiekviena iš šalies pasakytų – aš ne tokia, su manimi taip neatsitiks.

Kas pasikeičia su milijonu – nori didelio namo, kelių mašinų, ilgų ar net viso gyvenimo atostogų Karibuose.( O gyventi be šių svajonių ir tik su sąskaita banke visai nelinksma, jei esi ne iš šykštuolių, kurias pinigai savaime šildo.) O po tokių norų lieka tik atsisveikinti su milijonu ir grįžti į realybę, pas greičiausiai nemylimą vyrą, į namą, kurį nebėra už ką išlaikyti.

Jei yra naivuolių, kurios galvoja apie žavų ilgą ir turtingą gyvenimą su milijonu – atsibuskite- apetitas kyla bevalgant, jei šiandien norite tik namo, tai rytoj užsimanysit pilies, o poryt jau - Versalio rūmų. O pinigai iš dangaus nekrenta kas dieną.

Realiam gyvenime pinigų reikia kasdien. Ir ne tik balinėms suknelėms, o ir parastam egzistavimui. Kasdienybė užknisa, tačiau be rūpesčių nesuprasi, kada buvai laiminga. Tiesa į klausimą taip ir neatsakiau – jei reikėtų apsispręsti šią akimirką, gal ir sutikčiau, tačiau vien dėl avantiūros, o ne dėl milijono. Tą akimirką negąsdintų vyras, kurio nepažystu, tačiau negąsdintų ir to milijono netekimas. Tačiau atsakymas taip, nes dar neradau to, kas padarytų mane laimingą, to vienintelio, su kuriuo norėčiau paprasčiausiai vaikščioti parke.

Gyvenimas vienas, tad neišnaudoti šanso galbūt ir neatsisakyčiau, tačiau radusi mylimą žmogų manau sugebėčiau atsisakyti ir milijardo.

Žinoma ištekėčiau. Jis mane gerbtų, aš jį mylėčiau. Ilgai ir laimingai gyventume. Į senatvę susilauktume pulko anūkų. Ir kai sėdėtume prie židinio apsikloję pledais, tai prisimintume milijoną, viens kitą erzintume ir juoktumės taip, kad net protezai iš juoko kretėtų…

Kristina

...ieškom meilės kainos? Jos nėra.

Milijonas - juokingai mažai, kalbant apie egzistencijos pilnatvę, ir bereikalingai daug - vos paliesti meilės, pasijuntam nugalėti.

Gražina, 28.

Vien tik perskaičiusi konkurso pavadinimą, vienareikšmiškai atsakiau – NE! Teigdama, jog niekada netekėčiau už milijono nenoriu “giedoti” ditirambų vien tik kilniems jausmams ar tyrai Meilei, nes skurdas ir nepritekliai užgožia kažkada buvusią romantika, švelnumą, dėmesį ir tiesiog stumte stumia į pilką bei dirginančia rutiną…

Ir vis dėlto sakau “NE” santuokai už milijoną! Likimas man suteikė keletą progų praktiškai įsitikinti šiais mano teiginiais, todėl galiu sau leisti būti kategoriškai ir sakyti “NE” santuokai iš išskaičiavimo. Nesu ir nebuvau susituokusi, tačiau turėjau ir turiu draugų su kuriais (santykiams įsisiūbavus) tenka aptarti bendro gyvenimo galimybes. Tarp šių mano draugų buvo ir yra “milijonierių”, mylinčių, bet deja, nemylimų, mylėtų, bet nemylėjusių…

Pirmiausia apie “milijonierius”. Na ir kas, kad jis turi solidžias sąskaitas bankuose, na ir kas, kad jis pasistatęs ne namą, o “mikrorajoną”, na ir kas, kad atostogas su juo gali pasirinkti bet kuriame žemyne… Na, ir kas?! Jei tas žmogus tau nemielas, jei nuo jo prisilietumų ima pykinti, o jo prisipažinimai meilėje erzina ir kelia šleikštulį - jokie milijonai laimės ir gyvenimo pilnatvės nesuteiks! Tai taps nesibaigiančiu košmaru ir savęs prievartavimu. Man tokios “laimės” užteko keletui mėnesių…

Toks pats “džiaugsmas” laukia jei imi vadovautis taisykle: “Svarbiausia, kad mane mylėtų, o aš jau kaip nors pamilsiu.” Įsimylėjęs asmuo savo dėmesį gali rodyti visais įmanomais ir neįmanomais būdais, dievinti ir aukštinti, tačiau juk širdžiai to nepakanka… Ji nori plakti Meilės, o ne dėkingumo už rodomą dėmesį, ritmu…

Su mylėtais kiek kitokia situacija… Čia kartais kalti būna sudužę rožiniai akiniai… Tačiau nepaisant likusiu šukių, sielvarto, kai mylint visa širdim ir visa esybe, privalai sąmoningai priimti sprendimą ir negrįžtamai nutraukti bet kokius saitus (juk kiekvienas iš mūsų turi esminius pricipus) – esu už MEILE, kuri suteikia sparnus! Niekada nebuvau tokia laiminga, kai į menkiausia susitikimą su JUO bėgdavau kaip į didžiausią gyvenimo šventę, kai JO skambučiai priversdavo širdelę nustoti plakti, kai kiekvieną dieną pradėdavau ir užbaigdavau mintimis apie JĮ… Kai…

Vardan teisybės reikia paminėti, kad visi mano draugai buvo ir yra pasiturintys. Galbūt tai lemia faktas, kad aš bendrauju su vyresniais vyrais. Vyresni vyrai nėra mano verslo sritis! Mūsų draugystė remiasi lygiateisiškumo principais, todėl niekada nei vienu iš jų nesinaudojau ir nesinaudosiu, nes esu įsitikinus, kad savimi labai puikiai galiu pasirūpinti ir pati. Galų gale tai mano savigarbos reikalas!

Aišku, niekada nepasirašyčiau po teiginiu, kad su mylimu žmogum ir “palapinėje” - rojus, nes tą meilę greitai užgesintų alinantis rūpestis kaip išmaitinti bei išugdyti vaikus, kaip susimokėti mokesčius ir t.t.

REZIUME: Meiles ir Laimės nusipirkti neįmanoma!Galbūt tai banalu, bet man tai aksioma…

Pagarbiai – Jurgita (27 m.)

Įdomus ir intriguojantis klausimas... Ir atsakymų į jį gali būti daug... Dėl įvairiausių priežasčių “TAIP” ir dėl dar įvairesnių – “NE”.

Galbūt daug kam pasirodytų, kad gyvenimas su nemylimu, bet turtingu žmogumi visai nebloga išeitis. Ir nereiks daugiau galvos sukti dėl to, iš kur gauti pinigų naujai suknelei ar naujam butui ar, galų gale, netgi maistui... Tikrai viliojantis pasiūlymas neturinčiam kur gyventi ir kievieną dieną kovojančiam už savo išlikimą ir beprotiškai trokštančiam savų namų; amžinai skriaudžiamam, užguitam, neturinčiam savo kampo žmogui trokštančiam daugiau laisvės ir erdvės... Bet kokia kaina, bet kokiom sąlygom...

Seniau juk panašiai ir būdavo... Tėvai tik gimusius vaikus sužadėdavo ar išrinkdavo jaunikį pagal savo nuožiūrą nekreipdami dėmesio į tokias smulkmenas kaip jausmai... Juk prie žmogaus galima priprasti, o vėliau galbūt netgi pamilti. Ir gyvenimas bus gražus.... Aprūpinta, saugi ateitis, solidi sąskaita banke, žinojimas, kad senatvėje neliksi vienas...

Bet širdy gali likti baisi tuštuma... Atiduoti savo širdį ir gyvenimą pirmam sutiktam gatvėje...skamba kaip pasaka, kurioje viskas baigiasi gerai, kur pricas sutinka savo princesę, bet juk tai realus gyvenimas. Jis nesibaigs užvertus paskutinį knygos lapą ar išjungus televizorių. Tas svetimas žmogus su savo ydomis, įpročiais, gyvenimo būdu, norais liks šalia. Ir jau niekur nepabėgsi, teks taikstytis su tuo ir bandyti gyventi kartu. Apribojant savo norus, savo laisvę, galbūt netgi keičiant savo įpročius, atsisakant tam tikrų pomėgių ar šiaip mielų šidžiai dalykų. Ir pinigai tikrai neatneš laimės ir neatlygins tos moralinės žalos, kurią gali padaryti gyvenimas su visiškai “ne tuo” žmogumi. Kartais juk būna, kad dėl nepaaiškinamos priežasties jauti žmogui antipatiją ir net nenori būti šalia jo, būti vienoj patalpoj su juo. O jei teks su tokiu praleisti visą savo gyvenimą... Ir galbūt niekada neišgisti mažų basų kojyčių bėgiojant po kambarius ir linksmo vaikiško balselio čiauškant mažus džiaugsmus. Ir tos šaltos svetimos akys lydinčios kiekvieną žingsnį...

Ir jokie materialūs dalykai neužpildys širdies, nepaguos sunkią minutę, neapkabins vakre prieš miegą, nepažadins ryte bučiniu, neatneš su meile pagamintų pusryčių (net jei jie būtų ir prisvilę ar persūdyti) į lovą. Ir tuščias fotoalbumas ar nuotraukos su dirbtinom šypsenom rėkte rėks – tu juk norėjai ne šito!!! Ne dirbtinai sukurtos laimės, ne sintetinio gyvenimo, ne netikros meilės priesaikos ištartos medinėmis lūpomis galvojant apie pinigus!!! Tu norėjai kažko daugiau...

Pinigai laimės nesukuria, ją susikuriam mes patys. Ir net turėdama tik du litus kišenėje aš būsiu laimingesnė su savo mylimuoju nei turėdama milijoną Šveicarijos banke ir gyvendama su kažkuo, kas man visiškai svetimas, kas nesupranta manęs, kam aš tik dalis sąndėrio, o galbūt netgi tik interjero detalė, su kuria belieka susitaikyti kaip su blogu oru už lango...

Aš noriu pati nuspręsti su kuo aš noriu būti ir kiek aš noriu būti be jokių “visko praradimų”. Ir aš tai darau...

Ernesta S., 21 m.

Dėl jūsų šio klausimo man yra du variantai, nes į šį klausimą galima atsakyti dvejopai:

1. Jei jūs esate romantikė, mėgstanti gėles, svajojanti apie savo princą ant balto žirgo, kuris atjos pas jus su didele puokšte gėlių ir sužadėtuvių žiedu, tai aišku, kad atsakymas bus NE.

2. Jei jūs karjeristė, galvojanti tik apie savo darbą, bet jums trūksta lėšų išsilavinimui, tai kodėl gi nepasinaudoti šia proga, vyras bus jums kaip pinigų maišas ir aprūpins jus viskuo, taigi atsakymas tiktai TAIP.

O dabar tai, ką aš pati pasakyčiau, galiu pasakyti tik vieną dalyką, supraskite, kokie bebūtų ten pinigai, nors ir milijardas, jūs gi su žmogum gyvensit, o jokie pinigai nesutariančios poros nepadarys laimingos (na, čia aš pasakiau kaip kokia moteriškė:))), bet taip aš galvoju.

Ilona

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Apie savo ateitį prabilęs Šaras: „Žalgiris“ – elitinis Europos klubas (71)

„Sveikiname visus su čempionų titulu, sveikiname mūsų fanus. Sveikinu savo žaidėjus, kuriems...

Tėvų galvos skausmas – mažai valgantis vaikas: yra būdas, kaip tai išspręsti (28)

Kai tėvai susiduria su prastu vaikų apetitu , pasak medicinos psichologės Rūtos Vyšniauskės ,...

Orai: džiūstantiems lietaus dar teks palaukti (3)

Pavargę nuo karščių šiomis dienomis atsikvėps šiek tiek lengviau – temperatūra sumažės....

Turistų išpaikintą Europą lietuviai iškeitė į vietą, kur gavo daug dėmesio ir nemokamų vaišių (39)

Po viešnagės Teherane, kuris yra tiesiog didelis miestas ir Irano sostinė, o ne koks gilus...

Kane'as paskutinę akimirką išplėšė Anglijos rinktinei pergalę dvikovoje su Tunisu (129)

Anglijos futbolo rinktinė vos nepaslydo pasaulio čempionato starte. Garetho Southgate'o treniruojama...

Prieš 30 m. atrasta Cindy Crawford grožio paslaptis gelbėja ir šiandien: 52-ejų modelis atrodo tobulai (3)

Cindy Crawford supermodelių elite sukasi keletą dešimtmečių. Per tą laiką ji neabejotinai...

„Žalgiris“ švenčia – su sirgaliais pergalės dainas traukė ir Jonas Valančiūnas (11)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai aštuntą kartą iš eilės ir 20 kartą istorijoje tapo...

Lietuvos monarchijos projektas: karaliaus kandidatų sąraše nuo Ispanijos karo aviacijos aso iki veidmainio vietinio didiko (1)

1918-ųjų vasarą Lietuvos Taryba pasitiko neramiai. Vokietija ir toliau neketino leisti grupelei...

Monstru tapęs Daviesas „Žalgiriui“ nukalė 20-ą LKL čempionų titulą (300)

Kauno „Žalgirio“ krepšininkai aštuntą kartą iš eilės ir 20 kartą istorijoje tapo...

Nerimas ore: pakeliui į Rostovą užsiliepsnojo Saudo Arabijos rinktinę skraidinusio lėktuvo variklis (17)

Saudo Arabijos futbolo rinktinė, Rusijos avialinijų „Rossiya“ lėktuvu keliaudama į Rostovą,...