„Meilė - stebuklų šalis. Ir kiekvienas joje - melagis“ - dainuojama viename romanse. Įsiklausykime į šiuos žodžius: „tu man pirmas, vienintelis ir nepakartojamas“. Ar gali šie žodžiai būti tiesa? Ar susitikimai lovoje, šokių klube ir prie altoriaus iš tiesų gali būti pilnąja to žodžio prasme pirmieji moters gyvenime? Ir ar galima teigti, kad jie liks vieninteliai?
Psichologai teigia, kad ne. Jie atranda vis daugiau įrodymų, kad praeitis ne tik lieka mūsų prisiminimuose. [...] Tačiau į tokias gilumas moteris nusileidžia tik su profesionalų pagalba. Ką ji suvokia ir su kuo susiduria būdama viena - tai su savo sąmoninga patirtimi.
Kartais ši patirtis tokia aiški, kad moteris gali pasakyti: „jis man primena tėvą“. Arba „mane traukia tik vyrai, kvepiantys cigaretėmis“. O kartais vaikystės moteris neprisimena, o ši patirtis apima tik keletą paskutinių metų: „pastebėjau, kad mane traukia aukštos socialinės padėties vyrai, tačiau tokie vyrai visiškai nepalaiko mano pomėgių“. [...] Traumos: „mane atstūmė“, „mane išprievartavo“, „mane mušdavo“, „mane išdavė“, „mane paliko“. Sąmoningai tokia moteris dažniausiai sakys: „bijau“. Ji bijo skausmo.
Svajonės: „ieškau idealaus tėvo“, „siekiu vyro, kuris pažadins mano seksualumą“, „tikras vyras – tai protas plius darbščios rankos“, „ieškau nuotykių ir kelionių mėgėjo“; „jis turi būti lieknas, ilgaplaukis, aukštas, romantiškas ir meniškos sielos“. Sąmoningai tokia moteris pripažins, kad yra perfekcionistė.
Lūkesčiai: „tik ne toks geriantis, kaip mano tėvas“; „jis turi suprasti, kad moteriai reikia suteikti materialines sąlygas“; „tikiuosi, jog bus labiau už mane patyręs lovoje“; „jis gerai uždirbs“; „jis, žinoma, pasiims pusę darbų naštos ant savo pečių“; „jei mylės mane, tai mylės ir mūsų vaiką“. Sąmoningai tokia moteris dažniausiai jaus nusivylimą ir bus priversta konfliktuoti su partneriu, bandydama jį pakeisti.
Žinoma, ten, kur traumos – ten ir rizika susitikti su traumomis vėl ir vėl. Tai – labai keistas reiškinys, kuris vadinasi „retraumatizacija“. Moteris, vaikystėje patyrusi smurtą ir prievartą iš geriančio tėvo, kažkodėl susieja savo gyvenimą su panašių problemų turinčiu vaikinu. Ji vėl patiria panašią į vaikystėje patirtą traumą, tačiau kam jai reikia ją kartoti? Galimas atsakymas: jai reikia vėl susitikti su tuo, su kuo vaikystėje ji nesusitvarkydavo, kad šį kartą galėtų susitvarkyti. Ar toks susitikimas su trauma yra gydantis?
Kartais sakoma: „tai, kas mūsų nenužudo, daro mus stipresniais“.
Tačiau deja, taip būna ne visuomet. Psichoterapeutai žino, kad susitikti su praeities trauma geriau ne lovoje su žiaurų tėvą primenančiu nepažįstamu, o psichoterapiniame seanse, kuomet moteris su psichoterapeuto pagalba iš pradžių įgyja reikalingų resursų – palaikymą, supratimą, aukštesnę savivertę. Tuomet jai drąsiau išsakyti įsivaizduojamam tėvui tai, ko išsakyti vaikystėje ji negalėjo. Ir šis atkartojimas ne tik nenužudo jos, bet padeda jos sielai „pagyti“.
Su svajonėmis situacija yra štai tokia. Kuo labiau moteris idealizuoja vyrus, tuo skaudžiau nusivilia. Romantiškos svajonės visuomet įtraukia į save ne tik saldžiąją, bet ir karčiąją pusę: „idealus tėvas“, pasirodo, yra nuobodus lovoje ir pavydus gyvenime. „Seksualumą žadinantis vyras“ žadina jį ne tik savo draugėje, bet ir visose kitose sutiktose merginose. Nuotykių ir kelionių mėgėjai greitai praranda interesą nuotykiams ir kelionėms ir iškeičia jas į internetą bei kompiuterinius žaidimus. O liekni ilgaplaukiai romantikai , pasirodo, rūko per daug žolės su draugais, kad suvoktų, jog namuose jų dar laukia jautrumo išsiilgusi draugė.
Todėl posakis: „nesusižavėk- nenusivilsi“ galioja romantiškoms moterims kaip negalioja joks kitas. [...] Jei ši patirtis buvo trauminė, tai greičiausiai moteris jaus baimę prieš lytinius santykius.
Kartais ši baimė yra tokia stipri, kad sukelia vaginizmą- nevalingą tarpvietės raumenų susitraukimą, dėl ko lytinis aktas tampa neįmanomas. Vaginizmo negali „nugalėti“ sukandus dantis. Moteriai reikalinga speciali profesionali seksologinė pagalba, įtraukianti į save savarankišką moters darbą su savo lyties organais. Jai reikia įsitikinti, kad jos lyties organai pilnai jos kontroliuojami, todėl seksologai paskiria moteriai specialius pratimus, kuriuos ji atlieka iš pradžių būdama viena, o tik paskui - su partneriu.
Visus veiksmus ji turi atlikti imdamasi aktyvaus vaidmens. O partneris turi likti visiškai pasyvus- tik taip moteris įgyja pasitikėjimo seksu. [...]
Jei moters seksualinė patirtis su buvusiais partneriais buvo patenkinama, o ypač jei vaikinai jai pasitaikydavo hiperseksualūs, jai atsiranda rizika lyginti juos su dabartiniu partneriu. Lyginimas gali atrodyti šitaip: „mano prieš tai buvęs vaikinas galėdavo su manimi mylėtis kelis kart per dieną, o šitam vaikinui užtenka karto per savaitę. Kas su juo ne taip? Ar aš jam nepatraukli?“
Kyla nusivylimas, mergina nusimena. Kartais ji ima nepasitikėti savo partneriu: gal jis turi kitą? O gal išvis yra slaptas gėjus? Tačiau tokie lyginimai ignoruoja faktą, jog vyrai būna skirtingi savo lytiniu potencialu. Šis potencialas turi savo pavadinimą: „seksualinė konstitucija“, o kartais jį vadina „primatiškumas“ ( nuo žodžio „primatus“- „pirmykštis“). Tai - dėl genų ir testosterono kombinacijos susidarantis polinkis būti labiau „pirmykščiu“, t.y. labiau „laukiniu“ sekse.
Stiprios lytinės konstitucijos arba „aukšto primatiškumo“ jaunas vyras mylisi kelis kart per dieną ir netgi santuokoje išlaiko tokį ritmą ne vienerius metus. Dažniausiai iš jo kūno sandaros matyti, kad jį anksti pradėjo ir stipriai veikė testosteronas: anksti atsirado lytinės brandos požymiai, į akis krenta kresnas kūnas reliatyviai trumpomis kojomis, gausus kūno plaukuotumas, arba- stebėtinai ankstyvas nuplikimas, žemas balsas, nemėgimas romantikos ir asistavimo ir siekis „greičiau eiti prie reikalo“.
O štai „žemo primatiškumo“ arba „silpnos lytinės konstitucijos“ vaikinas bręsta lėtai, yra ilgakojis, beveik be plaukų ant kūno, jo balsas tylus ir aukštas, jis jautrus ir mėgsta romantiką. Jam mylėtis kartą per savaitę – norma. Ir nieko bendro su merginos patrauklumo stygiumi tai neturi. O štai variantas, kai lūkesčiai buvo per žemi.
Moteris, kuri turėjo labai paplitusią problemą: nejausdavo orgazmo nei su vienu vyru. Ir staiga, netgi kai ji jau pagimdžiusi, ji netikėtai pajunta: „aš beveik baigiau!“ Arba „aš išmokau jausti orgazmą!“
Posakis „nebūna šaltų moterų, būna tik nemokšų vyrų“ nėra visiškai teisingas. Orgazmą moteris gali išmokti jausti pati. Tačiau faktas, kad skubantis ir grubus vyriškis gali jai trukdyti. O štai neskubantis ir kantrus, suteikiantis jai iniciatyvą lovoje – kaip tik padės.
Ne paslaptis: dauguma moterų išmoksta jausti orgazmą, kai pačios yra aktyvios, o jų partneriai sulėtina ar net sustabdo savo judesius akto metu ir leidžia moterims juos pavyti. [...] leistų į naujus santykius žengti atvertus „neprirašytą lapą“? Atsakymas gali būti netikėtas. Reikalinga meditacinė praktika. Dažnai mes įsivaizduojame meditaciją kaip tylų sėdėjimą lotoso pozoje.
Kaip tai suderinti su aistringu mylėjimusi? Tačiau tokia praktika egzistuoja. Juk meditacija - tai tiesiog mokėjimas atsiriboti nuo savo minčių, prisiminimų ir fantazijų, koncentracija į „čia ir dabar“. Perkelti meditaciją į lovą? Ką gi, tai yra vadinama „tantra“. Tantra yra mokymasis atsikratyti tikslinio mąstymo sekse.
Įprastinis seksas orientuotas į tikslą – orgazmą. Todėl humoristiškai gali būti palygintas su naftos gavimu gręžimo pagalba. Tantrinis seksas atsisako tikslo ir fokusuojasi į procesą. Partneriai nesiekia orgazmo, jie perpina savo kūnus (įvedus ar neįvedus varpos į makštį) ir mėgaujasi lytėjimu, glamonėmis, kuriose dalyvauja visi kūno organai- be tabu. Tuo metu jie giliai kvėpuoja ir didesnį dėmesį skiria ne kitam, o sau pačiam, nepamiršdami jausti ir kitą.
Tačiau tai nėra „paplaukimas“ ar „paskendimas fantazijose“. Tantriniame sekse siekiama atsiriboti ir nuo minčių, ir nuo tikslų, ir netgi nuo fantazijų. Visas dėmesys skiriamas realiems pojūčiams „čia ir dabar“- neapleidžiant ir skonio, ir kvapo, ir garso. Jei čia ir yra paslėptas tikslas, tai jis- savęs ir kito tyrinėjimas, įdomi kelionė dėl pačios kelionės.
Žinoma, toks seksas reikalauja bent minimalios meditacinės praktikos, ir jeigu kelia jums tik skeptišką mintį: „neturiu tam nei laiko, nei tinkamo partnerio“- viskas priešakyje. Romantinių nusivylimų bei perfekcionizmo amžių dėsningai pakeičia laikotarpis, kai svarbiau pasidaro ne pasiekti kažkokį tikslą, o tiesiog gyventi. ir vertinti mažus malonumus.
Taip, teisūs yra optimistai: su amžiumi augant patirčiai moteris ne tiek nusivilia ieškodama palaimos, ne tik atkartoja savo praeitį, kiek atranda: palaima visuomet buvo šalia.