aA
Aistra mažai ką turi bendro su kito žmogaus meile – greičiau tai meilės sau apraiška tvirtina psichoanalitikai. Apie tai psychologies.ru svarsto Andrejus Rosschinas (A.R.) ir Mišelė Schneider (M.S.).
Aistra, galima sakyti, kančios giminaitė. Ji įmeta mus į užburtą ratą: mylimasis tampa vieninteliu žmogumi, galinčiu išvaduoti iš kančių, kurias pats ir sukelia.
Aistra turi būti „perdirbama“ į meilę
© Shutterstock nuotr.

- Aistra. Kas tai?

A.R. – Mes dažnai aistrą siejame su meile. Tačiau būna ir aistringa neapykanta, aistringas prisirišimas – visi jausmai, nuspalvinti aistros įgauna kitokią išraišką. Aistra gali būti ir griaunanti.
M.S. – Tai stiprus prisirišimas prie kito žmogaus, besiremiantis tam tikru trūkumu. Mums trūksta to, ką užvaldome. Tačiau ne kiekviena meilė yra aistra ir ne kiekviena aistra perauga į meilę. Aistros apimtam žmogui giliai širdyje patinka nemylėti ir nebūti mylimam.

- Negi meilė ir aistra visiškai nesusijusios?

M.S. – Aistra, skirtingai nei meilė, neatskiriama nuo kūniškųjų pojūčių. Šiandien jau labai retai širdžių vienybė būna be kūnų vienybės. Mylėdami mes jaučiame kito buvimą šalia, net jei jis ir labai toli. Aistros apimti net ir būdami greta esame toli vienas nuo kito.

A.R. – Santykių pradžioje aistra visuomet yra. Žmogus gali sakyti savo partneriui: „aš tave myliu“, tačiau tai greičiau reiškia „aš tavęs noriu“ – „noriu ne tik seksualiai, bet ir kad tu visuomet būtum šalia“. Pamažu aistra perauga į meilės santykius. Mylimas žmogus užima vietą jūsų vidinėje realybėje ir net kai jo nėra šalia, galima jį jausti, apie jį galvoti. Skirtingai nei aistra, meilė gali laukti. Meilės santykiai jokiu būdu nereiškia aistros mirties: gal ir neliepsnoja jausmai, kaip per pirmus pasimatymus, tačiau yra ugnis, kuri šildo. Partneriai ima galvoti apie bendrą gyvenimą, vaikus, apie tai kaip išlaikyti pasitikėjimą vienas kitu... Taip aistra „perdirbama“ į meilę.

- Kodėl jaunystėje dažnas svajoja patirti aistringą beprotišką meilę?

A.R. – Mūsų noras patirti tokią meilę susijęs su troškimu pajusti gyvenimo pilnatvę. Todėl aistros apimtam žmogui ir reikalingas partneris – ne dėl to, kad jį pažintų, mylėtų, o tam, kad jaustų, jog jo gyvenimas yra vertingas. Ir šiuo atveju mes labai sunkiai išgyvename neigiamą atsaką: nes iš pradžių gauname, o po to iš mūsų atimama – ne meilė, o viltis, kad šie santykiai galėjo suteikti mano buvimui tikslą. Dažnai apimti aistros partneriai įsivaizduoja esantys viena esybe – ir šiuo atveju aistra „parazituoja“ ne moters ir vyro, o daug archaiškesniais motinos ir kūdikio, kurie kažkada iš tiesų buvo vienu, santykiais. Vienas giliausių mūsų pasąmonės norų grįžti į tą būseną. Ir aistra gali jį patenkinti.

Tačiau kaip ir vaikas atitrūkęs nuo mamos ima domėtis pasauliu, taip ir partneriai aistrai blėstant grįžta į realybę. Kartais toks atsiskyrimas gali būti labai skausmingas, tuomet stengiamasi bet kokia kaina išlaikyti vienybės iliuziją. Jeigu vienas partnerių „išsiveržia į laisvę“, kitam tai gali sukelti tokį pat aistringą pyktį ar agresiją, kartais net troškimą nužudyti arba pačiam suvesti sąskaitas su gyvenimu, juk be aistros objekto gyvenimas rodos neįmanomas. 

M.S. - Taip, aistra ir realybė sunkiai suderinamos. Aistra – tai priklausomybė, kai visas pasaulis susiveda į vieną žmogų. Mums trūksta vieno žmogaus ir pasaulis atrodo tuščias. Tačiau tas, kurio mums trūksta, iš tiesų esame mes patys. Aistra, galima sakyti, kančios giminaitė. Ji įmeta mus į užburtą ratą: mylimasis tampa vieninteliu žmogumi, galinčiu išvaduoti iš kančių, kurias pats ir sukelia.

- Kam tada mums ta aistra? Ar kiekvienas galime ją patirti?

M.S. – Tas, kuris galvoja, kad aistra jį aplenks, daug beprotiškesnis, už tą, kuris pažino jos gelmes. Dėl ko mums mylėti iki beprotybės? Ogi dėl nieko. Tiesiog. Kad sugebėtume „išeiti“ už savo asmenybės ribų. Kad prarastume protą, laiką, patys save. Kartais santykiai, kurie mums nieko neduoda ir niekur neveda – vienintelė išeitis išlikti gyviems.

A.R. – Aistra svarbi kaip gyvenimo energija, kuri ne tik ardo, bet gali ir kurti, jeigu tik netampa laukiniu žvėrimi, o išlieka tam tikra jėga, su kuria žmogus gali sugyventi. Aistrą galime užslopinti, tačiau tuomet prarasime gyvenimo energiją. Tačiau aklai ja sekdami, sunaikinsime save ir kitus. Tik sugebėjimas ją valdyti leis mums degti ir mylėti, patiems išlikti laisviems ir neriboti kitų.

Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!

Savaitraštis „Lietuvos sveikata“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

„AccuWeather“ jau išleido šių metų pavasario prognozę: rekordais gali nustebinti ne tik žiema (10)

Po šilumos rekordų kupinos žiemos ir pavasario pradžia prognozuojama šiltesnė nei įprasta.

Piktnaudžiaujate aikštele prie namų? Jūsų automobilis gali būti konfiskuotas (24)

Prie namų laisvos vietos automobiliui pastatyti nerandantys miestiečiai gali kaltinti...

Vairuotojai rado priešnuodį prieš trikojus – susidomėjimas išaugo kartais (230)

Vairuotojų tarpe paniką sukėlę trikojai greičio matuokliai gali tapti nebe tokie veiksmingi, kaip...

Šauktinis pasibaisėjo kariuomenės reakcija į jo sveikatą: tegul žino visa Lietuva (351)

„Tegul žino visa Lietuva“, – tokiais žodžiais savo laišką redakcijai pradėjo šauktinis...

Vartotojai įspėjami dėl įvežtos vištienos: rasta salmonelių (44)

Uždrausta tiekti rinkai šaldytą, mechaniškai atskirtą vištieną iš Lenkijos dėl joje...

Imigracija Lietuvoje: atlyginimai priklausys nuo dviejų veiksnių (45)

„Imigracijos poveikis darbo užmokesčiui priklauso nuo to, ar atvykstanti darbo jėga konkuruoja,...

Ukrainos ministras apie neprognozuotus įvykius: tai didelės gėdos diena sulaikyti 24 žmonės (337)

Vidurio Ukrainoje dešimtys žmonių ketvirtadienį susirėmė su policija dėl vyriausybės planų...

Vilniaus rajono savivaldybė pritarė planui toliau asfaltuoti Skvernelio gatvę (125)

Vilniaus rajono politikai penktadienį patvirtino 2020–2022 metų strateginį veiklos planą,...

Turistų traukos taikinys Lietuvoje: žmonės čia netingi atvykti net iš tolimiausių šalies miestų

Šį kartą „Kur varom?“ laidoje keliausime į Šiaurės Lietuvą, kur stūkso didingas...

Auklėtinius aprėkęs Obradovičius: neatrodo, kad Eurolygoje galėtume ką nors pasiekti (2)

„Derrickai, tu nori manęs klausytis ar ne?! Žaidžiate taip, tarsi to visai nenorėtumėte!“ –...

|Maža didelių žinių kaina