Dažnai pajuokauju, kad tikriausiai vaikystėje mama mane labai gerai maitino - būtent todėl užaugau tokia didelė. Tiesa, tas juokas – juokas pro ašaras, nes iš tikrųjų menki juokai, kai mergina išstypsta iki 1,92 m ūgio.
© Shutterstock nuotr.

Jau pradinėse klasėse buvau savo draugėms kaip motina – visa galva aukštesnė, gerokai stambesnė. Berniukai šaipėsi, pravardžiavo, tik pastumti ir net pirštu paliesti bijojo, nes vengė mano per kraštus trykštančios jėgos. Mat kūno kultūros pamokose visus juos aplenkdavau ir nurungdavau, buvau vikresnė ir ištvermingesnė.

Tačiau grįžusi namo įsikniaubusi į pagalvę verkdavau ir stengiausi užsiauginti kietą skūrą. Ar beverta sakyti, kad didžiausią tragediją išgyvenau paauglystėje, kai visos draugės pradėjo vaikščioti su berniukais, šnibždėtis apie savo simpatijas ir meiles? Į mane juk niekas nė per klaidą nepažiūrėdavo, nes visoje mokykloje nebuvo nė vieno tokio aukšto vaikino, kaip aš.

Net kai kurie mokytojai šalia manęs atrodė tikri nykštukai. Užtat kaip tikau Guliverio vaidmeniui per karnavalą! Tik kaip sunku buvo apsimesti, kad man smagu ir linksma, kad Liliputų šalyje jaučiuosi tarytum savo stichijoje. Deja deja.

Dėl to nelemto savo ūgio išverkiau jūrą ašarų. Juk net ir draugių apsuptyje jaučiausi vieniša, išskirtinė, nepritampanti ir net nelabai pageidaujama, nes kur bebūtume, visi varstydavo mane nuostabos kupinais žvilgsniais, rodydavo pirštais ir nulydėdavo juoku – jiems buvau panaši į cirko žvėrelį.

Deja, turėjau jautrią merginos širdį. Tik tėvai mane vis naiviai (ir beprasmiškai) guodė, kad vieną dieną tapsiu garsia krepšininke, keliausiu po pasaulį, uždirbsiu daugybę pinigų, puikiai gyvensiu ir štai tada visi tie, kas šiandien šaiposi ir bado pirštais, net visos mano draugės, man pavydės. Tarytum jų pavydas galėtų pradžiuginti trisdešimčia centimetrų mane sumažindamas. Tuo labiau, kad žaisti krepšinį tinkamas buvo tik mano ūgis, o visų kitų būtinų savybių trūko.

Žlugus krepšinio planui tėvai sugalvojo man kitą veiklą – jų vizijose buvau kelionių vadovė, kiekvieną dieną klajojanti vis kituose pasaulio kampeliuose. Tiesą sakant, būtent ta idėja išrovė iš mano galvos slaptas mintis apie pasišventimą Dievui. Užuot brandinusi idėją tapti vienuole, iš tikrųjų nusprendžiau studijuoti turizmą. Jau net regėjau save siauromis Marakešo ar Kairo gatvelėmis vedžiojančią grupę smalsių turistų. Tik vietoje skėčio ar virš galvų iškeltos ryškiaspalvės vėliavėlės pritraukti dėmesį naudojanti virš visų išsikišusią savo pačios galvą. O kaip atrodyčiau vedžiodama japonų turistus! Būčiau tarytum vaikų darželio auklėtoja su savo mažais vaikučiais. Tobulas kadras fotografams.

Dabar, prabėgus dešimčiai metų ir šiai mano svajonei tapus tikrove, suprantu, kad tik humoro jausmas padėjo man tapti tuo, kuo esu, nepalūžti ir ištverti. O ištverti teko išties nemažai, todėl iš visos širdies užjaučiu kiekvieną, kuris yra „nestandartinis“, kitoks savo ūgiu, kūno apimtimis, plaukų spalva ar akinių lęšių storiu – mūsų visuomenė toleruoja tik „teisingą“ ir gražų kūną, tarsi bent vienas galėtume jį pasirinkti patys.

Vis dėlto mano gyvenimas gerokai pasikeitė, kai baigusi studijas išvažiavau dirbti į užsienį. Žinoma, ten taip pat jausdavau į mane įsmingančius nuostabos kupinus žvilgsnius, bet niekas, net vaikai, neužgauliojo pavymui laidomomis replikomis ir juoku. Buvau puiki gidė, galinti vesti ekskursijas keturiomis kalbomis. Tiesa, nuleidau sparnus vienoje šalyje, viename mieste, ir pati po pasaulį keliavau tik turistės kailyje, bet toks gyvenimas mane džiugino, galų gale, iš tikrųjų jaučiausi laiminga.

Kartą turistų iš Norvegijos grupėje pasitaikė labai aukštas vyrukas. Net pritūpiau, kai pamačiau jį, beveik dvilinką besiropščiantį pro žemas autobuso duris. Ir buvo tikras gražuolis! Pirmą kartą gyvenime pasijaučiau moterimi. Pirmą kartą šalia manęs buvo realus vaikinas, kuris žiūrėjo į mane neužversdamas į viršų galvos. Ir tą akimirką man tarytum pats dangus atsiuntė kuo aiškiausiai ausyse nuskambėjusius žodžius: „jis bus tavo sūnaus tėvas“.

Nenusikračiau tos minties. Ji net nepasirodė man absurdiška ar nereali. Net atvirkščiai,- gundanti ir viliojanti, nes juk buvau trisdešimtmetė, vyro artumą įsivaizduojanti vien tik iš kino filmų. Todėl net nesuabejojusi sutikau nueiti į pasimatymą, o kitą vakarą– virpančia širdimi – ir į Gundaro viešbučio numerį.

Visą savaitę mylėjomės kaip netekę galvų, o savo mylimajam į ausį vis šnibždėjau: „padovanok man sūnų, padovanok man sūnų, padovanok man sūnų“... Žinoma, Gundaras mano lietuviškų žodžių nesuprato, bet maldas kažkokiu būdu vis dėl to išgirdo – jau po mėnesio supratau, kad laukiuosi.

Kiauras dienas glostinėdavau savo dar visai plokščią pilvuką ir su džiaugsmo ašarom kuždėjau: „auk, mano mažasis norvegiuk“... O Dievo prašiau, kad tik negimtų mergytė! Juk mūsų abiejų, tokių didžiulių, kūdikis, neabejotinai taip pat turėtų būti nemažas, tad baiminausi, kad nepaleisčiau į pasaulį panašioms į savąsias kančioms dar vienos moters.

Dabar mano sūneliui jau penkeri. Jis dar mažas, bet jau... didelis. Atrodo, kad ne juokais auginu būsimą krepšininką. Gundaras mus aplanko keletą kartų per metus, nes gyvenimų susieti mums nepavyko.

Dar būdama nėščia keletą mėnesių pagyvenau kartu su juo už poliarinio rato, bet tamsa slėgė, neradau, kur galėčiau save realizuoti, o sukiotis vien tik tarp keturių namų sienų neketinau. Tačiau mus vis tiek sieja gražus ir glaudus ryšys, o aš pagaliau nesijaučiu atstumta ir nevisavertė. Juk kartais net mūsų trūkumai tampa privalumais, tik reikia turėti kantrybės sulaukti savo laimės valandos.

Agnė

****************

Šis rašinys yra atsiųstas konkursui „Įsimylėjau užsienietį“. Kviečiame dalyvauti ir jus!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Teks prisitaikyti prie naujo klimato: nei vasaros, nei žiemos nebebus tokios, kaip anksčiau (18)

Ekstremalūs orų pokyčiai, kai vienus kraštus skandina potvyniai, o kitus kepina nebūdingas...

Andrius Tapinas. Dienos, kai valstiečiams eina (283)

Kolega Rimvydas Valatka įdomiai rašo apie paskutinius neribotos valstiečių arogancijos metus.

Kraupūs vaizdai iš Lietuvos fermų: štai kokį pragarą turi iškęsti bejėgiai žvėreliai (158)

DELFI pasiekė šokiruojanti filmuota medžiaga iš Lietuvoje esančių kailinių žvėrelių ūkių....

Pavojus dėl tymų grėsmingai auga: susirgo rekordiškai daug europiečių (12)

Pasaulio sveikatos organizacijos ( PSO ) duomenimis, per pirmą šių metų pusmetį Europoje tymais...

Afganistano sostinė atakuota raketomis, vyksta susirėmimai atnaujinta 10:58 (55)

Šalia Afganistano sostinės diplomatinio rajono antradienį anksti ryte nukrito mažiausiai...

Autentiška sodyba atveria duris Molėtų rajone: siūlys praustis kamine (1)

Verslininkas Kazimieras Jakutis užsimojo naujiems tikslams: jam priklausančią autentišką, kone...

Japonų menininkas internetą užkariavo iliustracijomis, kasdienes situacijas pripildančiomis humoru

Japonų menininkas, žinomas Keigo vardu, sužavėjo internetą paprastais, tačiau mielais ir...

Pasibaisėjo komentarais dėl nunuodyto šuns: ar jūs tikrai pateisinate nusikaltėlius? (32)

Po paskutinės paviešintos istorijos , kai buvo nunuodytas pasaulyje gerai žinomas šuo,...

Palangoje žuvimi prekiaujanti vieniša Petro Gražulio dukros mama džiaugiasi pelninga vasara: geriausi pirkėjai – rusai (60)

Palangos verslininkai džiaugiasi – pagaliau po daugelio metų vasara karšta ir labai pelninga....

Javapjūtė: ūkininkai pjauna ne tik javus, bet ir elektros stulpus (7)

Šiemet nuo metų pradžios užfiksuoti 53 įvykiai, kai dėl žemės ūkio technikos kliudytų ar...