Taip ir įsivaizduoju gyvenimą ant ratų ir rūkytos žuvies kvapą plaukuose... Dar vienas mėginimas surasti dėmesio vertą vyrą interneto pažinčių svetainėje, patyrė absoliutų fiasko.
Bet jau esu prie to pratusi. Dvejus metus trunkantis mėginimas sutikti vienišą ir malonų žmogų, su kuriuo būtų įdomu leisti laiką (ištekėti tikslo neturiu), suteikė man progą ne tik pažinti tikrų keistuolių, bet ir perprasti tipinį lietuvaitį, užsiregistravusį interneto pažinčių portale.
Ėmiau matyti juos kiaurai jau nuo pirmosios žinutės kompiuterio ekrane. Ir tas matymas gana liūdnas: pažinčių portalai - telkinys vedusių ir norinčių nuklysti į kairę. 80 proc. iš man rašiusiųjų buvo vedę, 40 proc. vedę ir gerokai jaunesni, sulaukiau ne vienos dešimties žinučių iš sulaukusių vos 26 - erių ir taip pat vedusių. Tiesa, mano anketoje aiškiai parašyta, man - 46 metai!
Rusiški portalai laimi prieš lietuviškus
Paprastai vyriškiai pažinčių portaluose prisistato ne savo vardais, o jei yra netoli penkiasdešimties, nuo savo amžiaus nubraukia visą dešimtmetį. Savo nuotraukas talpina labai retai. Pradėjus susirašinėti, nuotrauką atsiunčia asmeniškai į pašto dėžutę. Dažnai kokių dešimties ar net penkiolikos metų senumo... Susitikus akis į akį pamatai, kad tos plaukų kupetos iš nuotraukos seniai nelikę, kaip ir lieknos figūros.
Bet kuriai moteriai, pradedančiai savo „karjerą“ internete, galiu patarti - pridėkite savo nuotrauką prie anketos, nesvarbu, jei joje ir būsite nufotografuota iš nugaros. Profiliai su iliustracija veikia efektingai. Vos prisiregistravusi, per dieną vidutiniškai gaudavau iki penkiasdešimties žinučių.
Tiesa, mano patirtis parodė, kad rimtesnių santykių ieško prisiregistravę rusiškuose portaluose, pvz., km.ru. Čia yra ne tik slavų, bet ir kitų tautybių užsieniečių, taip pat ir lietuvaičių. O lietuviški portalai ypatingai nuvylė. Draugas.lt - po sparnu glaudžia įspūdingiausią armiją vedusių ir neįpareigojančių santykių ieškančiųjų. Nedaug geresnė situacija ir puslapyje darnipora.lt, kur pastaruoju metu jos įkūrėjas Gediminas Navaitis vykdo savo rinkiminę agitaciją.
Vedusiųjų nerštas
Didžioji dalis vedusių vyriškių šio fakto net neslepia. Pradžioje tai mane stebino, vėliau tapo įprasta. Kai kuriems užtenka (nežinia, drąsos ar įžūlumo) jau pirmoje savo žinutėje paklausti: „Ar sutiktum bendrauti su vedusiu?“ Turbūt bendravimo būdas aiškus visiems.
Kelis kartus susitikau su vedusiais. Buvo įdomu išgirsti, kas juos verčia ieškoti pažinčių paslapčia nuo žmonos. Atsakymas tipinis: „Su žmona santykiai atšalę, gyvenam kartu tik dėl vaikų“. Kai tarp vedusių būrio man pradėjo rašyti ir gerokai jaunesni, kai kurie neturintys net trisdešimties, ėmiau klausti: „Ar matei, kiek man metų?“ Atsakydavo: „Man įdomu vyresnės, nes jos su patirtimi“.
Tarp portaluose neršiančių vedusių yra ir nutylinčių apie santuoką. Juos jau irgi lengvai atskiriu. Tokie vyrai nori susitikti atokesnėse vietose, vengia kavinių ir miesto centro bei visada dingsta savaitgaliais. Daugiausiai laiko bendravimui turi darbo metu.
Su vienu tokiu net teko nueiti į pasimatymą. Atrodė iš tiesų malonus ir įdomus vyriškis. Pavaišino kava, smagiai pasišnekučiavome, patikino, kad yra išsiskyręs. Pamaniau, kad pagaliau sutikau kažką vertą dėmesio. Naivuolė.
Po kelių dienų iš jo gavau žinutę: „Ar išgertum vyno?“ „Mielai“ - atrašiau. Toliau sekė visą dieną trukusi tyla. Galiausiai pusė vienuoliktos vakaro vėl gavau žinutę su klausimu, ką veikiu. Įdomu, ką gi galėčiau veikti tokiu metu? Kai pranešiau, kad ruošiuosi miegoti, sulaukiau klausimo: „Ar nenorėtum prieš miegą dar ko nors paveikti?“.
Tai štai, kodėl visą dieną truko tyla! Nenuovoka aš! Juk turėjau pasirūpinti vynu, nusiųsti savo adresą ir laukti peniuraru pasipuošusi lovoje su baldakimu.
Kviesk į svečius ir vaišink brendžiuku
Tiesa, šis bent jau pavaišino kava. Dažniausiai internetiniai žigolo mėgsta suktis su nulinėmis sąnaudomis. Susitikti pasiūlo, pavyzdžiui, prie kokio didesnio prekybos centro, bet užeiti į ten esančią kavinę linkęs retas. Dažniau siūlo: „Pasėdėkim mašinoje ir pakalbėkime“.
Tiesa, man pavyko išvengti ypatingų įžūlumo atvejų. Štai viena mano bičiulė, būdama svetinga ir gyvendama viena (aš gyvenu su atžala), sutiko po ilgo susirašinėjimo vyriškį pasikviesti į svečius vakarienei. Šis, atėjęs tuščiomis rankomis ir sušveitęs, kas paruošta, galiausiai pasiteiravo, gal ji kartais turėtų brendžiuko? Draugei prisipažinus, kad turi tik vyno, malonusis svečias atsiduso: „Tiek to, tada tiks ir vynas“.
Atradę erdvę verslui
Du kartus esu pataikiusi ant pažinčių portaluose uždarbiaujančiųjų. Kurį laiką susirašinėjome su vyriškiu, kuris netrukus atskleidė tikruosius savo tikslus. Papasakojęs, kad prekiauja maisto papildais, ilgai ir išmoningai ėmė juos girti. Galiausiai, žadėti, kad susitikus būtinai atneš juos parodyti. Bet eiti į pasimatymą su prekybos agentu man nepasirodė įdomu.
Kitas gi, gana jaunas ir, kaip susirašinėjant pasirodė, iškalbingas, pasiūlė susitikti prie „Statoil“ degalinės, o čia greitai įšoko į mano automobilį. Vos po kelių minučių pokalbio apie orą, užsiminė, kad užsiima trumpalaike butų nuoma. Suprask, jei reikės buto valandai ar parai, galiu kreiptis. Akimirksniu tapo aišku: prieš mane - kone bordelio direktorius, ieškantis potencialių klientų.
Bedantis celiulito niekintojas
Tarp kalno į jokius santykius neišsivysčiusių susirašinėjimų pasitaikė keletas atvejų, vertų atskiro pasakojimo.
Štai vienas po ilgesnio susirašinėjimo pasiūlęs apsikeisti telefono numeriais, paskambino ir pakvietė susitikti. Būtų lyg ir viskas normalu, bet pabaigoje jis pareiškė, kad siaubingai nenori moters, turinčios celiulito. Kriterijus įspūdingas, ar ne? Neliko nieko kito, kaip pasakyti: „Atleisk, bet celiulito visgi aš turiu, tad susitikti mums, matyt, neverta“.
Bet gerbėjas nebuvo pasiryžęs taip lengvai pasiduoti, motyvuodamas tuo, kad iš atsiųstų nuotraukų jam pasirodžiau labai graži. Todėl nelaukęs metė tikrai pasimatymo vertą argumentą: „Na, ką padarysi dėl to tavo celiulito, aš va, pavyzdžiui, neturiu dantų...“
Kadangi tądien nieko suplanavusi nebuvau, o jis priskreto kaip reta, galiausiai nusileidau. Susitikome miesto parke. Kadangi buvo dienos metas, o parkas ne gūdus, jaučiausi drąsiai. Vos pamatęs mane naujasis gerbėjas iš karto konstatavo, kad esu labai liekna ir, ko gero, apie tą celiulitą jam pamelavau. Deja, to paties apie jo dantis pasakyti negalėjau. Jis tikrai jų neturėjo. Tiesa, čia pat patikino, kad būtinai susidės.
Toliau situacija vystėsi dar komiškiau. Vyriškis puolė pristatinėti savo svajonių automobilį, kuriuo ir atvyko į pasimatymą - Volkswagen Transporter. Pakviesta sėsti į vidų, kategoriškai atsisakiau. Bet tai netapo kliūtimi jam atskleisti savo svajonių plano autobusiuką paversti nameliu ant ratų. Prisistatęs konstruktoriumi-išradėju ir šiaip auksinių rankų meistru ėmė tikinti, kad šiai idėjai įgyvendinti reikia labai nedaug, tik kamino. Tada beliks patiesti čiužinį ir stebėti, kaip jame spragsi malkos. O šalia krosnelėje rūkosi žuvis vakarienei arba džiūsta ką tik miške surinkti grybai...
Pažvelgusi į autobusiuko vidų pro langą, pastebėjau besimėtančią patalynę ir neaiškaus skysčio bakus. Vaizdas, lyg ten jis ir gyventų, nors tikino, kad Vilniuje turi butą. Apžiūrėję būsimąjį svajonių namą ant ratų, patraukėme pasivaikščioti. Nors visą tą laiką konstruktorius-išradėjas suokė, kokia aš nuostabi, vaišino šaltinio vandeniu ir negailėjo komplimentų, daugiau jam skambinant ragelio nekėliau.
Ponas dosnusis
Šis kavalierius buvo kaip reta dosnus. Gal todėl, kad jo užimamos pareigos dažnai „patepamos“ dovanėlėmis. Į pirmąjį pasimatymą ėjome miesto centre. Nors vyriškis pasirodė gana stačiokiškas ir nestokojantis pasipūtimo, bendrauti iš pradžių mums sekėsi gana neblogai.
Kalbant prisipažino, kad kitame mieste gyvena jo oficiali žmona, bet jis jau kelerius metus dirba ir gyvena atskirai, o skyrybų neįteisina tik todėl, kad iki šiol su sutuoktine nepasidalina turto. Gana tipinė situacija, nesugyvena žmonės ir tiek. Tačiau po dar kelių susitikimų man ėmė aiškėti, dėl ko greičiausiai jie nesutarė.
Antrojo pasimatymo metu naujasis gerbėjas pakvietė drauge su juo ir bičiuliu pavakaroti miesto centre. Man prisijungus jis jau buvo gerokai įšilęs ir dosniai žarstė užsakymus barmenui. Kai aš savo kokteilio siurbtelėjau kokį trečią gurkšnį, mano kavalierius jau ne tik buvo pabaigęs savąjį, bet ir nusitaikęs į tą, kurį prieš kelias minutes užsakė draugui. Žodžiu, kol aš baigiau vienintelį to vakaro kokteilį, ponas dosnusis buvo absoliučiai girtas ir šnekėjosi su anuo pasauliu. Nutaikiusi progą, išsikviečiau taksi ir dingau.
Sakykim, tą kartą jis tiesiog neapskaičiavo... Bet jau kito susitikimo metu vyras pademonstravo, kad neapskaičiuoti jam įprasta. Kartu su manimi nuvykęs į svečius pas mano draugę, jis dosniai pažėrė lauktuvių, tame tarpe ir brendžio butelį. Per porą valandų vienas jį ir išgėrė. Paskutinis mėginimas susitikti galutinai patvirtino mano įtarimus. Nors iš vakaro dar normaliai susitarėme nuvykti į užmiestį, pasivaikščioti ir išgerti kavos, paskambinęs kitą dieną per pietus jis jau vos apvertė liežuvį.
Rožės ir skalbimo milteliai
Kad visiškai nesužlugdyčiau vienišų moterų vilčių sutikti internete normalų vyriškį, papasakosiu vieną malonesnių patirčių. Tai buvo pirmas ir vienintelis vyras, kuris atėjęs į pasimatymą man įteikė puokštę didelių rožių ir pakvietė vakarienės.
Atvirkščiai nei tie, kurie teikdavosi pavaišinti tik kava ar net ja nepavaišinę imdavo laidyti užuominas apie netoliese esančius butus ir lovas, šis nieko panašaus nedarė.
Vėliau buvome susitikę dar kelis kartus. Kadangi dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, net dovanų man atvežė – dešimt kilogramų skalbimo miltelių. Gal ši dovana kažkam sukels šypsnį, bet tais milteliais skalbiu iki šiol, o vyriškį prisimenu kaip labai malonų ir galantišką. Abejoju, kad būtume tapę labai artimi, tačiau retkarčiais pabendrauti tikrai galėjome. Deja, vieną dieną jis netikėtai dingo. Iki tol periodiškai parašydavęs trumpąją žinutę, neberašė ilgai. Kai vėliau atsirado, papasakojo, kad padarė sunkią avariją, po kurios ilgai gydėsi ir iki dabar jaučia pasekmes. Nuo to karto daugiau nebendravom.
Lietuviai prieš užsieniečius
Pabaigai visoms likimo draugėms, pasiryžusioms ieškoti pažinčių internete, rekomenduočiau nespjauti į užsieniečius, jei tik mokate nors vieną užsienio kalbą. Atvirkščiai nei lietuvaičiai, jie nemano, kad pažinčių portalai - tai skelbimų lenta, kur moterys siūlo nemokamai teikti sekso paslaugas.
Ilgą laiką susirašinėjau su vienu užsieniečiu. Jis mokytojas, vyresnis už mane. Susirašinėjome apie galybę bereikšmių dalykų, taip jis kantriai man padėjo tobulinti kalbą. Vėliau pakvietė apsilankyti jo šalyje. Nuvykus, name, kur gyvena su suaugusiu sūnumi, paskyrė man atskirą kambarį. Aprodė gimtąjį miestą ir, galite tikėti, galite ne, į mano lovą nelindo ir apie tai net neužsiminė. Neseniai buvo atvykęs ir į Lietuvą, aprodžiau jam vietos įžymybes. Pas mane jis nebuvo apsistojęs, tam neturiu galimybių. Meilės anei sekso tarp mūsų nėra ir nebus, bet juk vyras ir moteris gali bendrauti ir ne tik dėl to, ar ne?
Dabar svarstau, kad galbūt istoriškai susiklosčiusi sunkesnė nei užsieniečių materialinė ir socialinė padėtis iš mūsų šalies vyrų poreikių sąrašo visiškai išginė žingeidumą. Retas iš tų, su kuriais susirašinėjau, galėjo įvardinti kokį nors savo pomėgį, spektaklį, kurį norėtų pamatyti, ar šalį, kurią norėtų aplankyti.
Susidarė įspūdis, kad vyresnio amžiaus tautiečiai turi tik fizinių poreikių - sėdėti ant sofos (geriausia meilužės), vartoti alkoholį (būtų tõbula - meilužės) ir užsiiminėti seksu (nebandžiau nei su vienu, gal tai tik teorinis noras, prasilenkiantis su galimybėmis?). O gal man tiesiog siaubingai nesisekė?
