Psichoterapeutė, psichiatrė Olga Lukina:
– Į priėmimą atėjo vyresnė nei keturiasdešimties moteris. Ji tikėjosi išsilaisvinti iš seksualinės priklausomybės. Jos jaunas meilužis pagal visus apibūdinimus prilygo žigolui – profesionaliam turtingų damų medžiotojui.
Ryšys su kone pora dešimčių jaunesniu vyru truko trejus metus ir žlugdė moterį. Tačiau ji, kaip pati teigė, „nieko negalėjo su tuo padaryti“. Skundėsi nemiga, sulyso, atrodė pavargusi. Moteris tapo abejinga vaikams, nervinga ir grubi, santykiai su sutuoktiniu visiškai atšalo.
O kai meilužis eilinį kartą dingdavo kelioms dienoms ir neatsakydavo į jos skambučius, aplankydavo nerimas: „Siela tiesiog plyšo iš pavydo ir nevilties“. Nei bendravimas su vaikais ar draugėmis, nei parduotuvės negelbėjo nuo šių minčių.
Mūsų herojė – pavadinkime ją Alina – gana anksti, palyginti su šiais laikais, ištekėjo. Vos sulaukusi 22-ejų, už trejais metais vyresnio vaikino. Merginos patirtis nebuvo lengva: alkoholikas tėvas, kuris grubiai elgėsi su dukra, nuolatos pavargusi ir nelaiminga mama, viena tempusi trijų vaikų auginimą.
Alina šeimoje buvo vyriausia. Kiek ūgtelėjusi ji turėjo padėti mamai auginti jaunėlius brolį ir seserį. Sulaukusi 17-os paliko namus ir leidosi ieškoti laimės. Nepaisant patrauklios išvaizdos ir aktyvaus vyrų dėmesio, Alina nesijautė galinti būti svarbi, nemanė esanti graži.
Neišspręstas vaikystės konfliktas – pyktis ant tėvų, nesijautimas mylima – stūmė Aliną į santykius su „netinkamais“ vyrais. Jie domėjosi tik jos kūnu, buvo grubūs bei nepagarbūs. Ji gi troško meilės ir pagarbos.
Visa tai stūmė moterį į emocinį aklagatvį.
Galiausiai ji sutiko vyrą, kuris norėjo ja rūpintis. Tačiau Alina jo nemylėjo – ji apskritai nežinojo, kas ta meilė yra. Tačiau šalia jo jautėsi rami, sušmėžavo „normalaus“ gyvenimo perspektyva.
Šalia nemylimo vyro bėgo metai. Sutuoktinis per tą laiką sukūrė rimtą verslą, aprūpino šeimą ir tuo didžiavosi. Tačiau jis net neįtarė, kokią kainą teks sumokėti už tai, kad dvidešimt metų rūpinosi tik verslu ir pinigų kalimu. Beje, būtent pinigai ir padarė juos potencialiu žigolo taikiniu.
Sutuoktinis niekada neribojo Alinos išlaidų, tačiau mintimis ir jausmais dalijosi retai. Nemanė, kad ji yra kompetentinga pašnekovė apie verslą. Seksu pora užsiminėjo retai, greitai ir be ugnelės.
Kai vaikai tapo savarankiški, moters gyvenime atsivėrė tuštuma. Ji negalėjo įvardinti šių jausmų, tačiau troško meilės, dėmesio, ryškių emocijų. Nauja mašina ar prabangūs rūbai džiugino vos dvi dienas. Kelis kartus Alina bandė pakalbėti apie tai su vyru, deja, jis nesuprato ir nepastebėjo nerimą keliančių ženklų.
Ir čia į sceną žengė jaunas meilužis.
Jis pajuto jau nejaunos ir pasiturimai gyvenančios moters emocinę krizę. Suvilioti tokią buvo vieni juokai.
Pirmiausia žaidė jos emocijomis. Tiek gražių ir švelnių žodžių, komplimentų Alina negirdėjo per visą gyvenimą. Taip jautriai niekas dar nešluostė jai ašarų ir nebučiavo rankų. O seksas su „profesionalu“ leido pirmą kartą patirtį gilų orgazmą.
Be to, manipuliuotojas, pats išgyvenęs nelengvą vaikystę ir jaunystę, tačiau tapęs ne taikiniu, o medžiotoju, meistriškai pririšo prie savęs auką kalbomis apie jos nepaprastumą, apie jų bendrą laimingą ateitį.
Toks santykis su vyru, kuris buvo jaunesnis septyniolika metų, ugdė moters viltį, kad įvyks stebuklas ir ji galų gale bus laiminga su mylimuoju. Žigolas tapo jai pačiu brangiausiu ir artimiausiu žmogumi.
Nesąmoningai jis atliko idealaus Tėvo, kurio Alinos gyvenime nebuvo, vaidmenį. Moteris troško juo rūpintis: nupirko mašiną, išnuomavo butą. Kartu jie kūrė „pabėgimo“ į naują gyvenimą planą.
Kad būtų patraukli jaunam meilužiui, Alina ne kartą ryžosi plastinėms operacijoms. Šis gi nieko nepaaiškinęs dingdavo iš horizonto. Pavydo priepuolius moteris laistė ašaromis ir dovanomis grįžusiam meilužiui.
Kai eilinį kartą moteris vėl kreipėsi į plastikos chirurgą, šis jai leido suprasti, kad tobulinti reikia ne kūną.
Kentėdama dėl vėl nežinoma kryptimi dingusio meilužio Alina perskaitė knygą apie emocinę priklausomybę. Šią jai rekomendavo vienintelė likusi draugė. Moteris aiškiai suvokė, kad jai reikalinga pagalba ir taip atsidūrė mano kabinete.
Jeigu Alina nebūtų supratusi, kad turi rimtų problemų, ji rizikavo ne tik finansine šeimos gerove, bet ir savo sveikata, tiek fizine, tiek psichine.
Manipuliuotojai, naudodamiesi aukos prieraišumu ir neviltimi, neretai iš jų išvilioja nemenkas sumas. Ko tik nepaaukosi paskutinės vilties būti laminga vardan? Deja, šiuo atveju viltis labiau panaši į pavojingą iliuziją.
Kad trauma užgytų, pirmiausia ją reikia rasti. Sušildyti mažą mergaitę suaugusios moters viduje ir padėti jai suprasti, kad ji svarbi ir verta pagarbos bei meilės, nepriklausomai nuo amžiaus ir vyrų rodomo dėmesio.
Alinos laukia ilgas psichoterapijos kursas. Sužeistą sielą gydyti nelengva. Tačiau žaizdos traukiasi. Ir kai ši moteris pamils save, ims vertinti, joks žigolo jai nebus pavojingas. Nes tiesiog nebus reikalingas.
