aA
Šią istoriją konkursui „Įveikiau vėžį“ atsiuntusi Vilija pyksta ant reklaminio šūkio „Nedelsk“.
„Nedelsk!“: kodėl šis šūkis netaikomas medikams?
© Fotolia

„Nedelsk!“ – šaukte šaukė socialinės reklamos, atvira forma brukdamos į akis išskobtą greipfruto puselę, simbolizuojančią moters krūtį (tiksliau – tos krūties nebuvimą). „Tu mums reikalinga!“ – skatino nuolatos tikrintis sveikatą į didelę mamos ranką įsikibusi maža vaikiška rankutė. Aha, būtinai tikrinsiuosi, – galvojau kaskart, vos tik užmačiusi tokią reklamą. Ir tikrinausi. Mat giminėje būta ankstyvų mirčių nuo vėžio. Tikrinausi atsakingai, kartą per metus. Kol vieną dieną tik pyst, ir užčiuopiau beveik putpelės kiaušinuko dydžio guzelį krūtyje.

Jausmas, žinoma, ne pats geriausias. Ką ir kalbėti, – tas suvokimas tiesiog atimantis žadą. Be to – o ko gi griebtis, ką daryti? Juk pats atostogų įkarštis ir grožis, visi, kam norėčiau išsiverkti ant peties arba sulaukti pagalbos, išsibarstę kas kur. Net vytas sporto stovykloje užsienyje, o aš su vaikais viena. Ir tie vaikai dar kone visai viščiukai – ne tik kad remtis į juos negali (o ir nenori gąsdinti), bet dar ir pati jais turi rūpintis. Žodžiu. Va tau ir nedelsk. Va tau ir esi mums reikalinga.

Vis dėlto susikaupiau. Išvežiau vaikus pas senelius. Ir nieko nesakiusi patraukiau į onkologijos polikliniką. Važiuodama nemačiau kelio per ašaras – taip savęs buvo gaila. Galvojau – o kodėl aš? Kodėl man? Juk kasmet tikrinausi, buvau tokia rūpestinga... Bet pro tas mintis dar vis nosį kyštelėdavo viltis – o gal klystu? Gal čia nieko blogo nėra? Gal čia tik šiaip sau nekaltas guziukas... Keletą kartų net sustojusi buvau pasitikrinti – o gal įvyko stebuklas, ir jo nebėra, gal galiu apsisukti ir laiminga sau grįžti atgal pas vaikus... Deja.

Poliklinikoje – nežiūrint į vasaros ir atostogų metą – žmonių kaip Pilies gatvėje Kaziuko mugės metu. Ir visi tokie susikaupę, rimti, pablyškę. Ką gi, imu registracijos talonėlį ir laukiu savo eilės. Laukiu valandą. Pusantros. Su viltingu džiaugsmu puolu prie langelio. O ten – moteris abejingu veidu ir rusišku akcentu man sako, kad esu registruojama... spalio 2 dienai. Kažko nesupratau?? Šiandien liepos 20 d., o aš pas gydytoją pateksiu tik po pustrečio mėnesio?? Lenkiu pirštus, skaičiuoju tuos mėnesius ir mirksiu netekusi amo. Kaip gi taip gali būti? Ar nešaukė man reklama mieste „NEDELSK!“ Ar neatlėkiau ieškoti pagalbos tą pačią minutę? Ar tikrai savo putpelytės „kiaušinuką“ turiu auginti dar pustrečio mėnesio, kol jis taps „vištos kiaušiniu“? O štai tada koks nors labai rimtas gydytojas palinguos galva ir pasakys: „o kur jūs, gerbiamoji, buvote anksčiau? Reikėjo nedelsti, ateiti laiku, o dabar jau šaukštai po pietų...“ Galų gale, o kaip gi reikės gyventi nežinioje visas šias ilgas ir kankinančias laukimo savaites?

Taip, prisipažinsiu, šis momentas man buvo pats baisiausias. Visa kita išvėriau tiesiog didvyriškai. Ir nesakysiu, kokiu būdu patekau pas gydytoją dar tą pačią dieną, nes, ko gero, iš siaubo ir baimės taip daro dauguma į bėdą patekusių pacientų. Kartais galvoju, gal visa ta eilių sistema ir sukurta tam, kad mes visi ieškotume būdų, kaip susikurti kitą eilę, kuri vadinasi „be eilės“. O jau rytojaus dieną žinojau savo diagnozę. Ir kas manęs laukia artimiausiais gydymosi mėnesiais.

Kaip įveikiau savo ligą? Nežinau. Nes nekovojau su ja, nemosavau karo kirviu. Tiesiog nuolankiai atsidaviau į rankas medikams, pasitikėjau jais. Nesvarsčiau apie galimybę rinktis alternatyvius gydymosi būdus. Atsiribojau nuo bet kokios negatyvios informacijos, nelindėjau internete ir nesigilinau į plonybes – grėsmes, pavojus, statistiką... Daug meldžiausi ir išmokau dėkoti už kiekvieną man skirtą naują dieną, kai tik pajėgdavau stovėti ant kojų, eidavau į darbą – kaip įmanydama stengiausi nelikti dviese su savo liga. Nerypavau ir nesiguodžiau, kaip man blogai, kokia esu palūžusi – nes, iš esmės, tokia ir nebuvau. Liga paskatino mane įgyti vidinio gyvybingumo džiaugtis ir vertinti duotybę, o ne kankintis dėl nerealių svajonių, nepasiekiamų troškimų.

Žinoma, ir neslėpiau, kad sergu. Juk tai ne koks nors nusikaltimas, dėl kurio galėtų būti gėda. Kantriai nešiojau skarelę ir peruką. Ir gailiuosi tik vieno – kad nepasidariau savęs plikagalvės nuotraukų. Juk buvau tokia jauna ir graži! Tebuvau 39-erių...

Prabėgo beveik 10 metų. Vis dar pykstu ant reklaminio šūkio „Nedelsk“. Nes tąkart, kai man buvo diagnozuotas piktybinis krūties navikas, gydytoja pasakė, jog tai mažiausiai dvejų metų „augimo“ rezultatas. Bet juk kasmet tikrinausi! O antra – nes vis dar tebeegzistuoja begalinės eilės, gerus ketinimus rūpintis savimi paverčiančios pragarišku laukimu ir priverstiniu delsimu.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(21 žmogus įvertino)
4.5714

Top naujienos

Gyvenimas ant rubežiaus: „Pircin aini su visais dziaugsmais“

Jeigu pabandysime aplink Musteiką 15-20 kilometrų spinduliu suskaičiuoti visus kaimus ir jo...

Spontaniška idėja tapo sėkmingu panevėžiečių verslu: per karantiną įgyvendinti patarimai padvigubino pardavimus (21)

Prieš pandemiją įmonė „Mur Mur apranga“ turėjo sėkmingą fizinę parduotuvę Panevėžyje ,...

Kas ir kodėl platina žinią apie teroro aktą Lietuvoje: įsivėlė ir Seimo nariai (7)

Kas sieja degantį vilkiką su dujų cisterna, Lenkijos parlamentarus iš valdančiųjų partijos ir...

Pandemijos akivaizdoje išryškėjo pavojinga tendencija: jeigu taip tęsis ir toliau, sulauksime ne tik aukų nuo koronaviruso (178)

Sveikatos specialistai pastebi, kad karantino metu ženkliai sumažėjęs visuomenės judėjimas gali...

Ekspertas įvertino kandidatų į ministrus tikrinimą: visi ženklai rodo, kad nėra situacija gera (408)

Prezidentas Gitanas Nausėda jau kitos savaitės pradžioje žada viešai pranešti, kurie naujosios...

Rusišką vakciną Vengrija įsivežė neatsitiktinai: kyla rimtų klausimų (676)

Kol pasaulyje vyksta „vakcinų lenktynės“, bandant kuo greičiau rasti būdą, kaip užsitikrinti...

Butų perpardavinėtojas papasakojo, kaip atrodo jo darbas ir kiek iš to uždirba (232)

Liaudiškai vadinamas „pirikūpas“ arba perpardavinėtojas – kaip atrodo tokio žmogaus darbas?...

Būsimam aplinkos ministrui – neįmanoma misija? (55)

Tarpuvaldžiu, kai senoji valdžia jau žino, kad ilgai neužsibus, o naujosios Seimo daugumos...

Sušalęs Užkalnis: kuo kvepia 5000 EUR už litrą (97)

Jei tai būtų vynas, penki tūkstančiai eurų už litrą būtų labai brangu. Kaip labai seni ir...

Anoreksija serganti mergina atsidūrė ant mirties slenksčio: pažadėjau sau, kad jei ryte pabusiu, prisipažinsiu mamai

Anoreksiją išgyvenusi 18-metė Ellie Spofforth nerimauti dėl savo svorio pradėjo dar besimokydama...

|Maža didelių žinių kaina