Visiškai priklausoma. Nuo jo žinučių priklauso mano nuotaika. Jei parašo gražiai - aš linksma, jei šaltai - aš galiu net apsiverkti, su niekuo nenoriu kalbėti ir nieko nebenoriu daryti. Per daug reikalauju iš jo meilės, o jis nėra didelis romantikas ir nelabai mėgsta reikšti jausmus. Reikalauju iš jo dėmesio, o kuo labiau aš jį spaudžiu, tuo labiau jis tolsta, bet esmė ne čia...
Aš jaučiuosi labai apgailėtinai ir nežinau kodėl. Ar todėl, kad galiu prarast mylimą žmogų, nuo kurio esu priklausoma, ar dėl visai kitų priežasčių?
Visada buvau savim nepasitikinti, bijojau žmonių, buvau tyli, rami. Kiek pamenu vaikystėje galbūt ir netrūko mamos meilės. Augau be tėčio, kai buvau maža jis žuvo.
Pamenu, kai mama man vaikystėje pasakė „tu neturi draugių“. Daugiau blogų prisiminimų kaip ir nepamenu. Tik vaikystėje kamuodavo košmarai, pabudusi dar kelias valandas verkdavau ir negalėdavau atsigauti. Mama mane mylėjo, puikiai tą žinau, bet manau, kad tiek dėmesio, kiek man reikėjo, neskyrė. Kažko trūko.
Kai susipykstam, ji sako, kad mane aprūpino materialiai visiškai, todėl nesupranta, kas man nepatinka. Nedrįstu užsiminti, kad man reikėjo ne materialinės gerovės, o šilumos, meilės. Kai buvau paauglė, santykiai visiškai atšalo. Iki šiol mums nejauku bendrauti.
Nenoriu su ja bendrauti, vengiu. Ji daug pykstasi su savo dabartiniu vyru, abu yra visada suirzę. Nebegaliu jų klausytis. Brolis išaugo labai puikus, visavertis, protingas žmogus. O su manim kažkas ne taip. Man reikėjo daugiau dėmesio, to reikia ir dabar, tik ne iš mamos. Su ja jau niekada nebebus šiltų santykių.
Esu tikrai simpatiška normali mergina iš išvaizdos, bet kodėl aš tokia kompleksuota? Bijau žmonių, be galo jų bijau. Jaučiuosi prasta, silpna ir menka prieš juos.
Prieš pusę metų ieškojau darbo. Kai eidavau į pokalbius, tekdavo prieš tai išgerti, kad kiek nusiraminčiau. Prieš kiekvieną svarbų įvykį man reikia išgerti. Prieš egzaminus irgi gėriau. Apgailėtina, ar ne? Bet kai išgeriu, man kur kas maloniau ir laisviau bendrauti sekasi.
Alkoholikė nesu, bet kada ateina koks svarbus momentas (kada reikia man pasireikšti) visada išgeriu, kaip sakant, „ant drąsos“.
Apie savižudybę, neneigsiu, galvojau. Neneigsiu ir to, kad tris kartus mėginau tą daryti. Jaučiuosi žlugusi, kažkokią neapykantą jaučiu.
Mama pastoviai man sako, kad aš nieko nesugebu ir nieko nepasieksiu, kad aš neprotinga, negabi ir nieko nemoku. Labai skauda širdį nuo tokių žodžių. Tiesa, aš irgi ne auksinė, nepagailiu negražių žodžių, bet aš jau nebemoku kitaip bendrauti.
Niekur nebandžiau kreiptis, nes bijau. Nežinočiau ką ir kaip pasakyti.
Tiesa, draugių turiu nuostabių, bet niekam apie savo savijautą nepasakojau niekada, nes tiesiog nenoriu. Paradoksas, bet jos mane laiko labai stipria, jos net iš manęs mokosi, nes prie jų aš kitoks žmogus.
Atrodo, kad neturiu gyvenimo ir kad tuoj susirgsiu depresija. Aš iš tikrųjų esu neatsakinga, kaip kad sako mano šeimos nariai ir dar kiti žmonės. Aš tokia nenoriu būti, bet kuo jie labiau mane kritikuoja, tuo labiau aš ir esu blogesnė. Mama kartodavo, kaip aš nieko nesugebu, įsikaliau tą į galvą, aš iš tiesų pradėjau nieko nesugebėti. Sakydavau jai, kad taip nešnekėtų su manimi, bet ji atšaudavo man: „Tai nebūk tokia ir nešnekėsiu“.
Nenoriu bandyti atkurti santykių su mama ir nenoriu patarimų, kaip išsaugoti santykius su vaikinu. Kaip bus lemta, taip. Tiesiog noriu patarimų, kaip reikia pasitikėti savimi? Tapti stipresnei? Nekreipti dėmesio į kitų žodžius? Nes mane žeidžia kiekvienas neapgalvotas šiurkštus žodis. Sukritikuota susigūžiu į kamuoliuką kaip išgąsdintas ežys. Nebemoku ir su žmonėmis bendrauti.
Bijau viena eiti, tarkim, į banką, nes o jeigu paklaus to, ko nežinau - susimausiu. Bijau suklysti, susimauti, ir ta baimė mane žudo.
Geriau jaučiuosi tik su draugėmis, o ypač su savo vaikinu. Jis stipri asmenybė - mano idealas. Mokausi iš jo visko. Tikiuosi, neprarasiu šio žmogaus, kitaip bus labai sunku.
Ačiū už Jūsų laiką.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
IŠ OMEGŲ - Į ALFAS
Savo laiške pateikiate visą sąrašą problemų: priklausote nuo vaikino, jaučiatės negavusi mamos meilės, nepasitikite savimi, menkai save vertinate, bandote prieš baimę kovoti alkoholiu, kartais - žudytis, o galvoje dažnai atkartojate jums adresuotus mamos kritinius žodžius. Kurie, žinoma, buvo pasakyti nenorint jus sugniuždyti, o greičiau atkreipti dėmesį į trūkumus, kad jums kiltų noras juos nugalėti.
Tokį problemų kompleksą galima pavadinti terminu iš puikios psichoterapeuto Vladimiro Levio knygos „Menas būti kitu“- „omega būsena“. Kuri yra priešinga „alfa būsenai“, kuomet žmogus jaučiasi nepriklausomas, mylimas, aukštai save vertina, pasitiki savimi, prisimena, dėl ko žmonės jį vertina. Taigi jis pats vertina save aukštai.
„Alfa“- pirmoji graikų abėcėlės raidė, o „omega“- arčiau galo, kitaip sakant, jūs save suvokiate kaip žmogų, stovintį eilės gale. Negalima pasakyti, kad jus ten kažkas jėga įgrūdo, greičiausiai jūs reguliariai primenate sau pačiai, kur jūsų vieta, ir pati ten save pastatote.
„Omega“ būsenos nėra būdingos mums iš prigimties, tačiau kai kuriuos žmones lydi daug metų, kone visą gyvenimą. O kiti pasijunta tokiais po aiškių nesėkmių: išbarė mama, išjuokė kiemo vaikai, neišlaikė egzamino, gavote papeikimą iš vadovo, buvote atstumta mylimo žmogaus, nepasisekė lovoje, nuvylė ir užsitraukė gėdą vaikai ir pan. Tuomet žmogus kurį laiką jaučiasi nustumtas į galą, ir kraštutiniu atveju vadina save „liurbiu“, „šiukšle“ ar panašiais epitetais.
Jei pradžioje mus taip skatina jaustis tik situacijos, kuriose mes atsiduriame, tai ilgainiui mes patys tampame tokia nuolatine situacija sau pačiam. Mes patys atgaminame galvoje tik nelaimes, pastebime tik trūkumus, kaupiame tik nesėkmių kolekciją ir netgi imame veiksmais patvirtinti sau, kad mums pasisekti negali. Žmonės tokiais atvejais kalba apie „menkavertiškumo kompleksą“. O mes vadinkime tai „omega“ ir laikykime užsitęsusia būsena.
Jausdamasi „omega“, jūs rašote, kad norėtumėte pasitikėti savimi ir tapti stipresne. Kitaip sakant, norite priartėti prie „alfa“ būsenos. Jums atrodo, kad esminė kliūtis - mamos požiūris į jus, kuriame vyrauja kritika. Čia reikia patikslinti. Manau, kad realiai mama ne visuomet jus kritikuoja. O jus paviršutiniškai pažįstantys žmonės netgi mato jus stipria bei pasitikinčia savimi.
Tačiau jūsų galvoje ilgam užstringa scenos, kuomet jus kritikuodavo. Ir kai kurie mamos kritiški žodžiai, išsakyti jums mažai esant, iki šiol skamba jūsų ausyse. Skamba ir mamos bei patėvio barniai. Skamba garsiau, nei palaikantys žodžiai ir komplimentai.
Šie įspūdžiai dabar jau nebe įspūdžiai, o „vidiniai objektai“, palaikantys jus „omega būsenoje“. Jie veikia nepriklausomai nuo realių tėvų. Štai kodėl jums kyla baimė prieš atsakingus pokalbius, egzaminus, štai dėl ko sudepresuojate ir kartais pagalvojate, kad nevertėtų gyventi. Juk jūs jaučiatės blogio konteineriu, kuriame iki šiol gyvena neapykanta, konfliktai bei kritika.
Jums norisi šį konteinerį sunaikinti kartu su jo nuodingu turiniu. Tai ir yra savižudybės motyvas - manyje tiek blogio, kad tegu tas blogis žūsta kartu su manimi! Panašiai yra ir su jūsų baimėmis: manyje tiek menkumo, o aplinkiniai dar to nežino, jie mane pervertina, laiko stipria, o ką, jei man išsižiojus šis menkumas pasipils iš manęs ir visi pamatys, kokia aš tikrųjų? Kaip man būtų baisu nusiristi nuo tų, kurios atrodo stiprios iki tų, kurios yra silpnos!
Taigi tam, kad jūs nenorėtumėte savęs naikinti ir nebijotumėte save atverti, jums reiktų išmokti save vertinti. Bet vien kartoti: „Aš pati geriausia! Aš save myliu!“- neužtenka. Net jei kuriam laikui tokie posakiai ir pakeltų nuotaiką, be vidinio tikėjimo šiais žodžiais jie neįsitvirtintų. Tuos žodžius galėtų patvirtinti realūs jūsų sugebėjimai, kurie vystosi, jei auga kokia nors jūsų kompetencija.
Kitaip tariant, jums reikia įgyti praktinę savo vertės patirtį. O jei jums maišo jūsų galvoje skambanti kritika, jums reikia ją neutralizuoti pozityviais vertinimais, prisiminimais ir veiksmais. Ir kalbant apie priklausomybę - jums teks išmokti būti laisva nuo draugo nuotaikų. Visa tai - strateginis kelias link „alfa“ būsenų. O kokie čia reikalingi praktiniai žingsniai? Pirmi iš jų yra laikino pobūdžio, bet jie išvystys jumyse sugebėjimą valdyti savo minčių turinį.
Pradėkite nuo savistabos. Susirašykite visus jums žinomus savo sugebėjimus - ne mažiau dvidešimties. Rašykite tuos, kuriuos žinote nuo mažens, pvz.,: „moku piešti“, „moku šokti“, „sąmojinga“ ir t.t. Ir pragyvenkite kiekvieną dieną su vienu sugebėjimu galvoje. Tai reiškia, kad jei šiandien yra diena „moku piešti“, tai kokia kritika beateitų į jūsų galvą ar į jūsų ausis, sakykite sau: „užtat aš moku piešti“. O kitą dieną imkite kitą sugebėjimą.
Ta proga prisimenu: Vienam garsiam dainininkui pasakė: „-Pone, jūs - niekšas!“ „- O balsas?- paklausė dainininkas. Į tai niekas neturėjo ką pasakyti - balsas buvo puikus.
Kita stebėjimo pusė - atkreipti dėmesį į tai, kaip jūs imate save niekinti, kokiais žodžiais ir fiziologinėmis reakcijomis jūs sukeliate sau neapykantos sau, menkumo jausmą. Mūsų galvoje nuolat vyksta mąstymo procesas, ir minčių tarpe dažnai atsiranda vertinimų. Kurį laiką blogoje nuotaikoje mes nuvertiname aplinkinius: „pamaiva...“, „kvailas kažkoks“ ir t.t. O po to imame nuvertinti save: „Koks kvailas buvau! Atrodau šlykščiai!“ ir pan.
Šios mintys automatinės, tačiau pasiduoda įtakai. O pasikeitusios mintys pakeičia, nors ir saikingai, nuotaiką. Mes galime šias mintis atrasti per savistabą, tuomet pritildyti arba pakeisti jų skambėjimą, kaip garsą garso aparatūroje. Išbandykite tai su bet kokia šiuo metu jūsų galvoje esančia mintimi. Pakartokite ją mintyse garsiau, tyliau, pašnibždomis - jūs pajusite vis kitokią fiziologinę reakciją.
Tačiau visa tai - pažaidimai. Rimtesnis darbas vyksta tuomet, kai jūs apie jokius vertinimus negalvojate, bet mokotės kažką realaus daryti – nesvarbu, ar tai būdų grojimas dūdele, kovos menai ar japonų tapyba. Kai tiesiog išmokstate naujų įgūdžių, jūsų viduje ima augti kompetencija. Iš pradžių ji yra nežinoma, jums netgi atrodo, kad jums niekas nesigauna, kad jūs nieko nemokate.
Po truputį augančią kompetenciją ima pastebėti jūsų mokytojai. Ir tik galiausiai ją suvokiate jūs pati. Seka čia tokia: „nežinoma nekompetencija - žinoma nekompetencija- nežinoma kompetencija- žinoma kompetencija“. Šis kelias yra lėtas, tačiau tikresnis, nei pratimai su mintimis ar vaizduote, kadangi įgyti įgūdžiai liks su jumis visam gyvenimui.
Yra dar jūsų klausimas apie priklausomybę nuo vaikino. Pastebėta, kad priklausomybė anksčiau ar vėliau virsta noru maištauti, o po to išaugus žmogaus kompetencijai - atsiskyrimu nuo prisirišimo objekto. Įvyksta tai dėsningai, nors ir užima daug metų. Pagreitina šį procesą psichoterapiją, kurią tikrai jums rekomenduočiau.
O šiaip šis kelias yra įdomus ir įvairiaspalvis. Kaip, tikriausiai ir jūs pati neturite vien baltos ir juodos spalvos. Juk pamenate, kaip skirtingai jūs jaučiatės ryte ir vakare, lovoje ir darbe?
Taigi judant nuo raidyno galo link pradžios jums teks pereiti daug būsenų, daug įvairiai skambančių raidžių.
Sėkmės jums kelionėje.
Olegas Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
