Kartais pakanka išgirsti vos vieną repliką, kad pasitikėjimas savimi išgaruotų kaip dūmas. Gal bendradarbis pavadino blondine, gal eksas tave išvadino prielipa, gal bendraklasis kadaise viešai pasityčiojo iš tavo plokščios krūtinės. Gal draugė leptelėjo, kad esi snobė.
Net jei tai skambėjo kaip juokelis, smegeninėn įsirėžė, liko ir skaudžiai nudiegia kaskart, kai prisimeni. Kiekvienas negatyvus komentaras gali ilgam išmušti iš savikliovos balno, sutrypti pasitikėjimą savimi, paveikti elgesį.
Tarkim, nenori būti dar kartą išvadinta snobe, todėl pradedi pataikauti kitų skoniui slėpdama savąjį. Arba gėdydamasi mažos krūtinės imi dėvėti visokius maišus. Arba šiukštu neskambini naujam vaikinui, nes nenori ir vėl būti apšaukta, tegul ir už akių, prielipa. Betgi kenti tik tu!
Žmogus, savo komentarais apkartinęs tau gyvenimą, gal jau po penkių minučių pamiršo, ką sakė. Tai kodėl kankiniesi? Kodėl leidi tiems menkniekiams jaukti gyvenimą?
Neleisk kartėliui išvėšėti
Išgirdai nemalonią repliką? Reaguok iš karto, nedelsk, kitaip ji įleis šaknis atmintyje, tarps ir pamažu tave grauš. Davus taiklų atkirtį lengviau pamiršti, kodėl apskritai ta skaudi frazė buvo mesta. Deja, kartais kritika taip šokiruoja, kad genialios kontratakos šauna galvon, kai šaukštai jau būna po pietų. Todėl psichologai ir pataria iš anksto apgalvoti frazes, kurios tiktų dažniausių ir labiausia skaudinančių puolimų atvejais.
Pavyzdžiui, esi vienišė, todėl vienas pažįstamas periodiškai pašaipiai tave pavadina mūsų Bridžita Džouns. Tu tyli, nes nenori parodyti, kaip tave tai žeidžia. Nenori, kad tavęs gailėtųsi. Replika atrodo lyg ir nepiktybinė, bet jei ji skaudina, pasikalbėk apie tai akis į akį su jos autoriumi.
Paaiškink, kad tau tokie juokeliai nepatinka. Jei žmogus tavo atžvilgiu nusiteikęs draugiškai, tikrai daugiau taip nešmaikštaus. Jei jis vis dėlto ir toliau tave kandžios, tik nesumanyk juoktis drauge. Išlik rami — tegul tas stuobrys supranta pasielgęs netaktiškai.
Jei žeidžiamas komentaras būna netikėtas (pavyzdžiui, staiga išgirsti, jog esi pasipūtėlė), užuot piktinusis, pamėgink suprasti, kodėl žmogus taip pasakė. “Nepyk, kad priverčiau tave taip jaustis, — kreipkis į jį. — Ką galėčiau padaryti, kad pasijustum geriau?” Klausk, nes taip sužinosi tokių replikų priežastis, o tada jau galėsi pasistengti nesuteikti dingsties taip replikuoti ateityje.
Kapituliuoti draudžiama
Kiaulystės dėsnis: replikoms bei komentarams, į kuriuos skaudžiai reaguoji, būdinga bjauri savybė nuotaiką gadinti būtent tada, kai esi susinervinusi, nukamuota streso, patekusi į neįprastą aplinką. Trumpiau tariant, kai jautiesi ne savo rogėse. Pavyzdžiui, mergina iš provincijos persikelia į didmiestį. Ir kaskart jai prasižiojus aplink aidi juokas — toks anekdotiškas tas jos akcentas. Kai kurios dėmesio į tai nekreipia, o kitos galbūt ir po keliolikos metų jausis nevykėlės iš gilaus kaimo.
Šį nemalonumą įmanoma įveikti vienu būdu: liovusis sielotis dėl to, ką apie tave mano žmogus, sviedęs įžeidžiamą repliką. Verčiau paklausk savęs, kaip pati jautiesi. Komentarai paprastai beveik nieko nereiškia juos sakančiajam. Skirtingai nei tam, kuriam jie buvo skirti. Jei negali jų pamiršti, vadinasi, esama dalykų, kurie tau pačiai nepatinka. Tad turi pagaliau suprasti, kodėl taip yra.
Mirtis kompleksams
Užuot koncentravusis į negatyvų komentarą ir leidusi iš jo išaugti dar vienam kompleksui, susitelk į savo stiprybes. Nesugalvoji, kodėl esi ypatinga? Pasiteirauk draugų, šeimos narių. Jie geriausiai tave pažįsta, vadinasi, reikėtų atidžiai juos išklausyti. Tikrai sužinosi, kokiomis stipriomis savybėmis gali pasigirti.
Judėti į priekį padės ir kitoks požiūris į tave įskaudinusią repliką. Suteik jai naują pavidalą. Tarkim, po skausmingų skyrybų ir kelis mėnesius trukusios širdgėlos leidi sau nuleisti garą: neišlendi iš vakarėlių, flirtuoji į valias. Ir tada kokia nors bičiulė lepteli, kad elgiesi kaip kekšė. Nejaugi tokia esi? Juk puikiai žinai, kad ne. Bet kankiniesi. Kai kas nors pastebi ir išskiria tik vieną tavo asmenybės savybę, lengva patikėti, kad ji iš tiesų visapusiškai tave apibūdina. Net jei taip ir jautiesi, atmink: tavo asmenybė kur kas spalvingesnė.
Nusikaltimo motyvas
Atidžiau pažvelk į savo įžeidėją. Greičiausia tai žmogus, kuris pats kenčia dėl menkos savivertės. Įžeidinėdamas kitą jis tikisi nuslėpti, kad pats jaučiasi nesaugus. Apskritai visi neigiami komentarai labiau apibūdina jų autorių nei taikinį. Pavyzdžiui, parengei puikią prezentaciją, bet kolegos kažkodėl iš jos išsišaipė. Užuot iš karto nurašiusi save į nevykėlių gretas, pamąstyk: gal tavo darbas buvo toks puikus, kad bendradarbiai pajuto grėsmę? Esi pranašesnė už juos. Vadinasi, konkurentė. Tai kas tokiu atveju tikrieji nevykėliai — tu ar jie?
Žmonės paprastai kitus skaudina tikėdamiesi nuslėpti savo silpnąsias vietas. Gal kokios nors tavo savybės primena jiems patiems būdingus erzinamus bruožus? Gal jie tau pavydi ir dėl to nori įskaudinti. Užuot graužusi save, verčiau užjausk įžeidėją: juk akivaizdu — toks žmogus netekęs pusiausvyros ir yra nepatenkintas savimi.
O gal jis teisus?
Sakoma, kiekvienas juokas — tik dalelytė sąmojo, visa kita — tiesa. Skaudžios replikos labiausiai veikia, kai nėra laužtos iš piršto. Bet tai — ne konstruktyvi kritika. Draugas bus nuoširdus sakydamas nemalonią tiesą. Tačiau net kritikuodamas jis ras ir gerų žodžių.
Sunku susitaikyti su mintimi, kad kas nors pastebi tavo trūkumų. Bet, užuot iš karto patikėjusi tuo, kas sakoma, paklausk, ką mano apie tai žmonės, kuriais pasitiki. Jei ir jie patvirtins, kad tai tiesa, mėgink ką nors keisti. Nevertink kritikos kaip mėginimo tave pažeminti. Žiūrėk kaip į progą pasitaisyti. Gal tau, pavyzdžiui, atrodo, kad esi organizuota, o kiti mano, jog esi pamišusi dėl kontrolės. Tinkamai priimta kritika gali būti vertinga. Tik neleisk jai valdyti savo gyvenimo.
