Dirbti darbe savanaudiškai nėra koks nors blogas ir išskirtinis dalykas. Kiekvieno žmogaus gyvenime yra persipynusių motyvų – dirbti dėl naudos sau, tarnauti kitam ir tiesiog džiaugtis gyvenimu. Kartais vienas iš šių motyvų ima vyrauti. Tuomet kombinacija „aš dirbu altruistiškai, o jis, niekšas, – egoistiškai“ tampa nepastovi kaip branduolinis įtaisas ir veda į sprogimą.
Atkreipkime dėmesį, kad žmogus, vadinantis kitą „egoistu“, vis dėlto supaprastina pasaulį ir klijuodamas etiketę susiaurina kito žmogaus supratimą. Todėl neblogai būtų atrasti ir savo altruizme gyslelę egoizmo, ir jo savanaudiškume – kruopelytę altruizmo. Tai naudinga padaryti bet kokiu atveju, nes supaprastintas kito žmogaus supratimas dar niekam nepadėjo būti kartu. O jei jūs esate iš tų retai pasitaikančių vadovų, kuris norite savanaudišką žmogų „paauklėti“ – tai padaryti tiesiog būtina. Čia jums bet koks „NLP-eris“ patvirtins: neprisijungsi prie žmogaus – niekur jo nenuvesi.
Taigi atkreipkime dėmesį į altruizmą, arba „tarnystę“.
Tai toks darbas, kuomet pasirinkimą turintis žmogus pasirenka paaukoti savo laiką kitų labui: pasilieka darbe dirbti viršvalandžius, atlieka svetimą darbą, savanoriškai pavaduoja susirgusią kolegę, o kartais net neša iš namų kitiems kai ką, kas papuoš darbovietės interjerą.
Visoje šioje veikloje lengva pastebėti pasididžiavimą: neretai taip besielgdami mes ieškome, kad kažkas mus įvertintų ir pagirtų. Mes pasakojame apie tai savo šeimos nariams, mes laukiame iš vadovų, kad jie pasakys: „Štai koks šaunuolis!“ Taip, mes nesiekiame pinigų už tai, tačiau tikimės kur kas brangesnės valiutos – žmogiškojo dėkingumo: „Ačiū tau, kad esi.“
Tačiau gerai pagalvojus, tokį dėkingumą gali gauti nebent iš labai dvasiškai dosnaus žmogaus ir, be to, netikėtai. Juk tik darželinukus priimta girti už kiekvieną nupieštą paveiksliuką. Saugusiųjų pasaulyje vyrauja pragmatizmas ir blaivus cinizmas: „Tau to reikia? Tai ko tu „pariniesi“?“
Šalia altruisto aplinkiniai jaučiasi turį šiokių tokių moralinių trūkumų, todėl stengiasi geruolį sumenkinti, apsaugodami save nuo savigraužos. Tokie menkinimai žemina. Todėl labai geras testas atrasti savo paslėptą egoizmą – tai pamatuoti savo nuoskaudos laipsnį, kai už mūsų nesavanaudiškas pastangas mūsų:
Nevertina;
Nepastebi;
Vis vien reikalauja;
Šaiposi.
Žinoma, jei jūs praėjote šį testą be jokių nuoskaudų, sveikiname – jūsų egoizmas arba atrofuotas, arba įvarytas taip giliai, kad išlįs nebent per psichosomatiką. Jūs – patologiškai geras žmogus.
O dabar pažvelkime į savanaudį.
Jis dirba tik tiek, kiek reikia, išsirūpina sau gerą atlygį už nedidelį darbą, moka manipuliuoti kitais, moka padaryti gerą įspūdį, elgdamasis niekšingai, moka suversti savo kaltę kitiems ir svarbiausia: visur ieško asmeninės naudos. Į tarnystę jis žiūri ciniškai, kaip į „mazochizmą“ ir neurozės požymį. Jis netgi pasiruošęs tėviškai pamokyti altruistą: „Žiūrėk savo sveikatos, vaikeli, visiems geras nebūsi.“
Visoje šioje veikloje lengvą pastebėti cinizmą, t. y. bet kokių moralinių vertybių atmetimą ir netgi įtarumą jų atžvilgiu. Jei žmogus aukojasi, reiškia, kažką slepia. Gerų žmonių nebūna. Būna tik gerai užsimaskavę egoistai.
Pažiūrėkite – toks žmogus pats yra labai gerai suprantamas. Jis toks paprastas ir tobulas, jo gyvenimo filosofija tokia aiški ir paprasta, kad aplinkiniams su juo labai lengva. Taip tik sakoma, kad žmonės mėgsta sudėtingumą – kuo paprastesnė svetima siela, tuo mažiau reikalauja pastangų suprasti. Su ciniku lengva, jį lengva ir demaskuoti, ir juo susižavėti:
Na, tu ir niekšas!
Tai bent gudruolis!
Aš taip nemoku!
Tikras Ostapas Benderis!
O kas nesijaučia morališkai pranašesnis už savanaudį?
Žinoma, savanaudis žmogus sukelia pyktį, kai nepadeda tau ar apgauna. Tačiau šalia jo psichologiškai lengva ir paprasta: juk menkesniu už jį tikrai nepasijusi – kur dar žemiau kristi?
Paradoksas, bet su altruistu dirbti sunkiau negu su egoistu. Vadinasi, egoistas padeda žmonėms jaustis geručiais, o altruistas – šią galimybę apsunkina. Taigi psichologine prasme egoistai yra altruistai ir atvirkščiai. Ar tai reiškia, kad aš rašau: „Būkime egoistais“?
Pirmiausia, tai etiketės. Gyvenime žmoguje yra vis ta pati perisipynusi trijulė: nauda, tarnystė, džiaugsmas. Su tuo džiaugsmu kaip tik egoistams tenka susidurti kiek dažniau negu altruistams. Bet jei altruizmas susijungia su gyvenimo džiaugsmu, jis laimi.
Antra, mes neprivalome būti schemos. Mes tik galime rinktis – padėti nemokamai ar paprašyti už tai atlygio. Už kiekvieną pasirinkimą teks mokėti – karmos dėsniai veikia ir Vakarų pasaulyje.
Trečia: norint, kad žmogus pasikeistų link tarnystės, verta jame surasti būtent tarnystės užuomazgų ir pradėti iš anksto jį už tai girti! Tai tikresnis kelias negu gėdinantis „demaskavimas“.
Taigi atraskime žmoguje deimantų, kad jis galėtų ir norėtų pats savyje jų ieškoti!
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
