Tai tęsiasi nuo vaikystės. Kai buvau maža, sakiau, kad kalbu su savo nematoma drauge. Bet dabar aš jau suaugus, o ta problema niekur nedingo. Būna, kad įsivaizduoju, jog prieš mane sėdi „kažkokia draugė“ ir aš su ja kalbuosi, žiūriu į ją, matau jos reakcijas.
Kartais kalbuosi apie kažkokius išgalvotus įvykius, kurie net nebuvo įvykę mano gyvenime. O kartais aptarinėju, ką tik įvykusius įvykius, būna, kad taip išlieju visas savo mintis ir pyktį, ką tuo metu jaučiau, bet neparodžiau…
Kartais kalbuosi šiaip apie gyvenimą, žmones, reiškinius. O būna, kad sugalvoju kažkokį linksmą nuotykį, o tada smagiai juokiuosi. Dažniausiai taip elgiuosi virtuvėje arba savo kambaryje, kai nieko nėra namuose. Beje, turim šunį. Kai jis išgirsta mane „kalbant“, visada ateina prie manęs prisiglausti.
Gal man trūksta bendravimo?.. Nors draugių turiu, turiu vieną, su kurią galiu valandų valandas kalbėtis. O su kitomis kažkodėl nelabai. Viena dažnai mane pertraukinėja, o po to sako, kad aš uždaras žmogus. Kita – su ja kažkodėl „nesiriša“ kalba. Kartais galiu pasikalbėti ir su mama. Ji mane apskritai laiko labai protingu žmogumi.
Be ne dėl to, kad labai gerai mokyčiausi, o dėl kitko… Ji man sakė, „kad aš visą informaciją imu iš savęs“. Ne iš knygų, paskaitų ar mokslų, o iš savęs, ta informacija sklinda iš mano vidaus, nors jos niekur negalėjau perskaityti.
Pastebėjau, kad aš lyg ir galiu valdyti tą „kalbėjimą“. Būna, kad kelias dienas iš eilės nei karto nekalbu su savimi. Vienu metu jau buvau pagalvojus, kad gal man praėjo. Bet vėliau ir vėl prasidėjo… Gal galit pasakyt, kas čia man darosi? Jurgita.
Atsako psichologė, NLP praktikė, KET specialistė Asta Budvytienė
Sveika, Jurgita. Dėkui už klausimą! Daugiau ar mažiau, visi žmonės kalbasi su savimi. Tai vadinama mąstymu, vaizduote, prisiminimais ir t.t. Jūs ne tik mąstote garsiai, bet ir intuityviai naudojate psichoterapinį metodą.
Suprantu, kad matant filmuose ar net realybėje psichiškai sutrikusius pacientus, kurie kalba su savimi, gali užklupti nerimas, kad ir su Jumis kažkas ne taip. Tačiau skubu nuraminti – Jūs greičiausiai nesergate. Kartais tai gali būti ir kokio nors sutrikimo simptomas, tačiau ne Jūsų atveju. Kaip pati sakote, galite tai valdyti, jis nepasireiškia esant kitiems žmonėms. Ir žinote, kad tą įsivaizduojamą draugę Jūs tik įsivaizduojate, o ne „iš tikrųjų sėdi“. Paprastai žmonės, sergantys psichikos ligomis, savo savijautai yra nekritiški, t.y., jiems neatrodo, kad su jais kažkas ne taip.
Žmogus – socialinė būtybė ir bendravimas yra vienas iš svarbiausių, pagrindinių, bazinių poreikių. Vienas psichologijos klasikų E. Berne teigė, kad bendravimas, pokalbiai mums yra kaip „paglostymai“, nesvarbu, kokie jie būtų. Ir jei mes negauname nuoširdžių, švelnių, paskatinančių, motyvuojančių, mylinčių „paglostymų“, jaučiame jų alkį ir tada tenkinamės bet kokiais, kokių tik gauname.
Maža to, išmokstame „žaisti žaidimus“, t.y., manipuliuoti, kad tik mus į kas nors sureaguotų, kad tik gautume bent kruopelę dėmesio, pripažinimo, emocijų. Deja, tikro pasitenkinimo toks bendravimas neatneša, tai tik surogatas. Panašu, kad jaučiatės vieniša, trūksta bendravimo, tikro, „gyvo“, tradicinio (ne SMS ar virtualaus) bendravimo, todėl jį „pasidarote“ vaizduotėje.
Tomo Hankso herojus filme „Prarastasis“, patekęs į negyvenamąją salą, neturėdamas su kuo bendrauti, „bendrakeleivį“ susikūrė iš kamuolio. Su juo tardavosi, diskutuodavo, netgi pykdavosi. JAV psichoterapeutai netgi rekomenduoja klientui, kuris jaučiasi itin vienišas, neskubėti jungti televizoriaus, radijo ar interneto, o geriau vietoj to pasikalbėti su savimi garsiai.
Kalbant garsiai, net jei ir kambaryje daugiau nieko nėra, „išsigrynina“ mintys, geriau supranti tai, kas tikrai svarbu, imi skirti pelus nuo grūdų, aiškiau nusistatai tikslus, lengviau priimti sprendimus. Tačiau labai svarbu kalbėtis su savimi pagarbiai, palaikančiai, motyvuojančiai, padrąsinančiai. Jei vaizduotėje yra ir pašnekovų, labai svarbu, kad jie bendrautų su Jumis pozityviai. Kitu atveju, toks kalbėjimasis atneš daugiau žalos, negu naudos.
Kognityvinė – elgesio terapija remiasi nuostata, kad nerimą, depresiją ir daugelį kitų sutrikimų sąlygoja negatyvios mintys, ypač save smerkiančios, kritikuojančios ir nevedančios sprendimų link. Terapeutas moko klientą „pagauti“ negatyvias mintis ir pakeisti jas produktyvesnėmis. Kalbant garsiai, tai padaryti yra lengviau.
Kai kurios psichoterapijos kryptys siūlo tai, ko trūksta, susikurti pirmiausia vaizduotėje. Šiuo atveju, stingant bendravimo, kaip suprantu, imate „bendrauti vaizduotėje“. Ir tai puiku! To, ko negaunate, susikuriate pati.
Kita vertus, neužsibūkite per ilgai viena su savo vaizduote – tai gali būti tik laikinas problemos sprendimas, savęs sustiprinimas. Būtina vystyti bendravimo įgūdžius su tikrais, realiais žmonėmis. Vaizduotėje esantys žmonės, pripažinkite, reaguoja daugmaž taip, kaip jūs tikitės, todėl realiame gyvenime kitokios negu tikėjotės pašnekovų reakcijos gali pradėti kelti nesaugumo jausmą.
Todėl šalia pokalbių su savimi siūlau eiti „į žmones“, susitikinėti su draugais, ieškotis naujų pažįstamų. Skirkite laiko įvairiems pomėgiams – lankykite būrelius, klubus, paskaitas ir pan. Atkreipkite dėmesį kokius dar poreikius bandote patenkinti – intelektualių pašnekesių, diskusijų, papasakoti istorijas įdomiai, būti išklausyta – ir pagal tai rinkitės veiklą. Jūsų amžiuje pažintys mezgasi gana lengvai. Tiesa, pradžioje bendravimas būna paviršutiniškas, atsargus, tai normalu, vėliau kai kurios pažintys peraugs į tikrą ir nuoširdžią draugystę.
Sėkmės bendravimo paieškose!