Alexas Monaco yra gyvenimo provokatorius, verslininkas, gimęs Lietuvoje. Alexo Monaco įžūliai atviri ir nuoširdūs straipsniai (www.monaco.lt), nuotraukos (www.fbk.com/AlexMonaco.lt) su žymiausiais pasaulio žmonėmis (tarp jų su Monako princu) susprogdino internetą ir paliko kitus motyvatorius užnugaryje.
Pateikiame leidyklos „Alma littera“ išleistos Alexo Monaco knygos „Laimingi šunsnukiai“ ištraukas.
*******************
Pirmas kartas!
Pirmą kartą įkvėpiau oro Šilainių, 2-oje ligoninėje. Iki 10 metų gyvenau Vėjų gatvėje. Tada buvau labai laimingas vaikis. Bet kai persikraustėme į Neveronis, viskas pasikeitė. Išmokau daugelio dalykų, vienas kurių – būti nelaimingas.
Močiutė mane vadino beždžione ir tikino, kad niekada neturėsiu draugų. Kaimynystėje gyvenantys vaikai apmėtydavo akmenimis (dėl tautybės). Mano rajone tarp vaikinų vyko tikri karai, tiksliau, tarp manęs ir jų. Kartą buvau sumuštas 7 kaimynystėje gyvenančių berniūkščių. Mokykloje manęs taip pat „nevirškino“. Bėgdavau iš pamokų. Kartą mama, grįžusi iš darbo, pareiškė, kad buvo sutikusi mokytoją ir žino, jog visą savaitę nesirodžiau mokykloje. Buvau tikras nevykėlis. SuperExtraHiperPlevėsa. Situacija susiklostė tikrai sudėtinga, todėl net turėjau minčių pasitraukti iš gyvenimo. Bet man pavyko pasikeisti. Ir tai dar kartą įrodo, kad tas šlykštus manyje pūvantis jausmas tikrai nebuvo įgimtas!
Jeigu kažkas plėšo tave iš vidaus, žinok, šios savijautos neliks, jeigu pakeisi mąstymą!
„Aš stengiausi pasikeisti, bet...“ – ištars man skaitytojas.
Labai įdomu, kaip tu bandei?
Nagi?
Ar tikrai viską išmėginai?
Bandei padirbėti su koučeriu, arba gyvenimo mokytoju?
Nepavyko? Kodėl nesikreipei į geriausius šios srities specialistus? Ar žinai, kiek man teko pakeisti mokytojų, kol radau tą, kuris bent supranta, ką daro?
Ech... Tik keli iš kas 100 mano knygą skaitančių žmonių yra suinteresuoti pakeisti gyvenimą. Kiti tėra interesantai – stebėtojai, kurie laiko šią knygą rankose dėl to, kad nori daugiau sužinoti apie jos autorių. Kartais atrodo, kad mano gyvenimas jiems rūpi labiau nei savas. Iš kur tai žinau? Šie žmonės rašydami man klausia: „Ar tu tikrai lietuvis?“ arba „Kiek tau metų?“, „Kur gyveni?“ Ačiū Dievui, toks nesi, nes tau rūpi ateitis! Gal aš klystu? Tikiuosi, nesi vienas iš tų, kurie mano knygoje ieško „skylių“, pro kurias prasiskverbęs patektum į cukrinį, kritikų dievinamą, trumpalaikių pasitenkinimų „urvelį“? Faktas, kad „išsituštinęs“, palikęs man „dovanėlę“ – negatyvų komentarą internete, tikrai pasijusi geriau. Daug geriau! O kas toliau?
Jeigu labiau už saviugdą tave domina pramogos ir pinigai, žinok, tu esi ******** (vartotojiškos visuomenės išvarža!)
„Alexai Monaco, kaip tu gali taip kalbėti su savo skaitytojais?“ – sinchroniškai išrėks man į veidą keletas jautruolių. Turiu jiems atsakymą: „Atsiprašau už tai, kad esu becukris ir atvirai kalbu tai, ką galvoju. Bet argi teisinga būtų glostyti galvytes žmonių, kurie su savo gyvenimais elgiasi lyg su kale! O gal geriau būtų, jeigu atidaryčiau vaistų fabrikėlį ar imčiau juos platinti, kartodamas klientams: „Jei gersite šias stebuklingas piliules, smegenys savaime susitvarkys, tik reikia dar šiek tiek palaukti!“ Kas paskui? Ką daryti pacientams, kai baigsis vaistai – narkotikai? FUKIT! Tikrai įmanoma natūraliais būdais tapti laimingam! Norint, kad tai įvyktų, turite suprasti, jog nebėra laiko keistis! Negalite DAR KARTĄ laukti kito pavasario! Tik pasvarstykite, juk viskas, ką turite – tai akimirka. Beje, jos jau nebėra. Akimirka, apie kurią bandžiau papasakoti, jau išgaravo. Ką tik prapuolė dar viena. Užgeso. Sudegė. Išblėso. Ištirpo. Pražuvo. Dar viena pavirto į dulkes. Ir dar viena. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. Dar. DAR VIENA AKIMIRKA VISIEMS LAIKAMS! Rezultatas: akimirkų sąskaita dar labiau ištuštėjo, o laimės matavimo prietaisas teberodo
Visi mes prarandame šias akimirkas. Visi. Tu nesi išimtis. Taip – tu! Ne Darius iš Vilijampolės, o būtent tu, šią akimirką skaitantis mano žodžius! Prižadu padaryti viską, kad tave pažadinčiau. O kad būtų veiksmingiau, tapsiu dar griežtesnis. Žinok, kad k i e k v i e n a s mano įžūlumo proveržis bus labai gerai apgalvotas, s ą m o n i n g a s!
Taigi nelaukdamas tavo raštiško sutikimo, drauge iš didžiulės tavo galvoje esančios rūpesčių dėžės iškrapštysiu opiausias problemas. Mes padėsime jas ant stalo ir ištirsime jų sandarą! Esu įsitikinęs, kad tokiu būdu pagaliau perprasi laimės anatomiją, suvoksi, kodėl žmonės vis dar stovi viduryje kryžkelės paralyžiuoti!
Svetimas rytas
Rytas. Pramerki akis. Vėl tai darai: lieti šaltą planšetės ekraną, kuris padeda sekti ne tai, kas vyksta tavo viduje, o kažkur kitur, ne tavo šeimoje, o pasaulyje + tu vėl Feisbukiškėse, vėl ir vėl ieškai atsakymo, tik nežinai, į ką. Užstringi, bandydamas nuspręsti, kokį JPG paskelbti profilyje. Jauties turintis mažai atminties ir pajėgumo tarsi sena nokija...
Jauties taip, lyg rytas nėra tavo...
Ar esi išbandęs šviežutėlę, ką tik įrašytą „Windows“ operacinę sistemą? Veikia stebuklingai – „skraido“. Kol neįrašai daugiau programų... Ir štai įsijungi browserį – kompiuteris tau sako:
errrrrrrrrrrrrr. Diena... Mėnuo... Beveik metai... Operacinė sistema dažnai stringa ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga ga, bet vis dar neperrašyta. Žmonės mano, kad pakviestas meistras lyg Alexas Monaco pradės kapstytis asmeniniuose failuose, peržiūrės visus asmeninius JPG. BAISU! Et, kaip nemalonu! Dilema: perinstaliuoti operacinę sistemą ar ne? Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne. Taip ar ne x 300. Sistema užstrigo, atsakymo nėra – tas pats dedasi ir žmonių galvose!
O juk kai kurių žmonių operacinė sistema ir browseris seniai paseno. Jie mato šį gyvenimą pagal 600 x 800 rezoliuciją.
Štai ką pamatytume, prisijungę prie standartinio Homo sapiens darbalaukio:
Šiuolaikinėje visuomenėje žodžiai: „pramoga“ ir „laisvė“ reiškia tą patį. Rezultatas – pasibaigus vienai pramogai, norisi kitos. Ranka refleksiškai ieško pultelio / telefono / feisbuko ikonos / cigaretės / buteliuko. Kodėl mes taip elgiamės? Mus valdo „programos“ ir įsitikinimai, kurie savaime įsijungia kas rytą, vos pramerkus akis. Būtent šie antikūnai (programos) tave apriboja.
Kad būtų lengviau tas programas atsekti, suteikiau joms identitetą ir išdėliojau pagal prioritetus.
Pradėsiu nuo vienos labiausiai paplitusių:
Įsitikinimas nr. 1: „dėl visko kaltas likimas“
Man žodis „likimas“ taip švelniai skamba, kad norisi jį pakutenti! Kuti kuti! Žinai, mes su tavimi tai padarysime! Uždėsime likimui antrankius ir pažiūrėsime, ką jis mums pasakys...
Jeigu tik jį pagausime...
Gaila, bet nesu girdėjęs, kad kas nors būtų pačiupęs gerbiamą maestro likimą ir įgrūdęs į narvelį. Būtų neblogai, ar ne? Taigi niekas nėra įrodęs, kad likimas tikrai egzistuoja! Bet kažkodėl šis faktas kai kuriems žmonėms netrukdo jo kaltinti dėl jovalo, kuris dedasi jų gyvenime!
„Ką tu kalbi, Aleksandrai? Likimas tikrai egzistuoja, pats jį mačiau!“ – bandys pasiteisinti žmogus, tikintis nematomomis jėgomis. Pasakysiu jam štai ką - numanau, kodėl tau patogu kaltinti likimą. Tikriausiai elgiesi taip dėl šių priežasčių:
1 priežastis. Likimas neturi raumenų! Patogu kaltinti tuos, kurie negali ateiti į tavo namus ir duoti tau į kaulus!
Tikriausiai šimtus kartų esi patikrinęs ir iš patirties žinai, kad apkaltintas likimas negali ateiti į tavo namus ir fiziškai išspardyti tau subinės, kaip tai padarytų „pripūstas“ vyrukas, jeigu apšmeižtum jį dėl to, kad tau nesiseka.
2 priežastis. Likimas negali paduoti tavęs į teismą.
Tu puikiai žinai, kad apšmeižtas žmogus gali paskambinti advokatui, bet oras arba karma nepaduos tavęs į teismą! AAAAAAAAAAAAAAAAAAAAAA! Visiems, tikintiems likimu, noriu GARSIAI išrėkti tiesiai į veidą: UŽTEKS KALTINTI VISUS, KURIE NEGALI SAVĘS APGINTI!
Popierinė katastrofa
Keisčiausia, kad pasiskundęs sau ir pažįstamiesiems dėl likimo, jautiesi taip, lyg būtum ką nors nuveikęs dėl savo ateities, todėl nutari atsipūsti! Tada vėl eini užkąsti! Paskui į tualetą ir čia, ant sosto, atlieki savo reikalą... Bet staiga tavo burna plačiai išsižioja ir tu sušunki: „POOOOPIERIUS BAIGĖSI?! Kodėl būtent man taip nuolat nutinka?!“ – pagalvoji. TAU NESISEKA? KAŽKAS DANGUJE VISA TAI SUREŽISAVO? O gal tiesiog apsižioplinai? Nenumatei, kad tokia BAISI KATASTROFA dėl popieriaus tau gali atsitikti? Turiu tave paguosti – žiopliu negimei. Tiesiog dar „nesusibičiuliavai“ su dėmesingumu ir atsakingumu...
„Ne, Aleksai, tu nesupranti, tie, kuriantys likimus, tikrai nesprendžia, kada turi pasibaigti popierius. Jie sprendžia daug svarbesnius, gerooooookai aktualesnius gyvenimo klausimus! Tai jie kalti, kad aš pavėlavau į susitikimą su svarbiu žmogumi!“ – pareikš skaitytojas. OK, turiu atsakymą: jeigu tiki, kad kažkas iš dangaus tau trukdo, kodėl į susitikimą nenuvykai prieš 5 valandas? Juk tikrai nepramiegotum, jeigu užsistatytum 9 žadintuvus? Kita vertus, jeigu tikrai nenori pramiegoti – pasikviesk žmogų pas save į namus!!! Manau, tai pakankamai geras sprendimas. VIS DAR GALVOJI, KAD DĖL PRASTŲ TAVO GYVENIMO REZULTATŲ KALTAS LIKIMAS ARBA ORO SĄLYGOS?
Likimo kompetencijos
Tikiu, kad likimas iš tiesų neturi galių, todėl jis nepajėgus sutrukdyti man daryti tai, ką noriu. Tarkim, pabūti su savimi, pasimėgauti tuo, ką gavau dovanų – GALIMYBE GYVENTI!
Kai vieną dieną pasijusiu šūdinai, tai reikš tik viena – buvau nerūpestingas šiknius, patingėjęs pasistengti dėl savęs! Ir viskas… Likimas čia niekuo dėtas...
Bet aš ne visada toks buvau.
Prisimenu savo pirmą kartą...
Maniau, kad man pavyks pasikeisti, jeigu rasiu galvoje failą, atsakingą už įpročius, ir pašalinsiu jį. Taigi skyriau laiko ir pagaliau, mintimis apčiuopęs failą, paspaudžiau ant jo DELETE. Iššoko lentelė:
Paaiškėjo, kad buvau vergas, priklausantis robotukų / lūzerių armijai + mano operacinė sistema lagino, o virusai pasičepsėdami ėdė mano gyvenimą. Bet viskas pasikeitė. Nustojau kaltinti likimą, juk:
Kaltinti likimą už atsiųstus gyvenimo išbandymus yra tas pats, kas restorane kaltinti padavėją už tai, kad jis atnešė meniu...
Žengiau dar toliau – pasiunčiau velniop ne tik likimą, bet ir žodį „sėkmė“!
P. S. Tikiuosi, madam, vardu Sėkmė, neskaitys to, ką parašiau kitame skyriuje. Juk jeigu tai padarys, ją ištiks šokas, lydimas insulto ir trigubo infarkto...
Įsitikinimas nr. 2: „sėkmė“
Niekuo neypatingą vakarą, žiūrėdamas mėgstamą serialą, išgirdau durų skambutį. Tingėjau, todėl neatidariau. Bet durų zvimbimas nenustojo. Teko pakilti nuo sofos. Atidariau. Prieš save pirmiausia išvydau prabangų blizgantį kostiumą ir tik tada jį dėvintį vyrą, rankose laikantį raudoną portfelį.
Jis pasakė:
– Noriu jus supažindinti su žymiausiais pasaulio žmonėmis, Monako princu ir...
– Ne! – atsakiau, užtrenkdamas duris jam prieš pat nosį.
Grįžęs į kambarį „nėriau“ į sofą ir serialą. Staiga pajutau skersvėjį – pakvipo gatve. Išsigandau. Tai buvo tas pats blizgantį kostiumą dėvintis vyrukas. JIS ĮLIPO PRO LANGĄ!
– Langažmogi, štiŠŠŠŠŠ iš čia! – surikau, bet langažmogis lyg vaiduoklis, galantiškai įplaukęs į kambario vidurį, tarė:
– Atvykau pakeisti jūsų gyvenimą, pone! – nesulaukęs jokios reakcijos, jis tęsė: – Jau rytoj į jūsų namus atskraidinsiu vienus geriausių Europoje bendravimo ekspertą Kristoferį Baratą ir finansų konsultantą, pardavimų specialistą Bodą Šaferį, kartu su jais ir Dalai Lamą, kurie įkvėps jus ir...
– Ne, rytoj per televizorių prasidės krepšinio rungtynių sezonas, todėl neturėsiu laiko! – nesulaukęs pabaigos surikau aš. Bet langažmogis buvo užsispyręs. Išsiimdamas iš raudono portfelio sutartį, patikino, kad už suteiktas paslaugas jis pats susimokės, o man tik reikės pasirašyti dokumentus, kuriais sutinku priimti šią dovaną.
– Liuks, – pasakiau pasirašydamas dokumentus.
Ryte mane pažadino keisti garsai. Pro langą pamačiau būrį sraigtasparnių. Jeeeeee! Pasaulinio lygio mokytojai atskrido tiesiai į mano namus, kad sukurtų tobulą ateitį. Netrukus jie „prasuko reikaliuką“ ir mano sąskaitoje atsirado pinigų – nusipirkau kabrioletą! Man važiuojant Laisvės alėja, elitinės, ypač ištikimos ir tikrąją vertę suprantančios merginos lyg žuvys pradėjo pačios šokti į jį! Žinai, kai perki kabrioletą, gauni bonusą: į galvą pirkėjui įsiuva Džeimso Bondo bajerius + 52 pilkus smegenų atspalvius + Alexo Monaco žavesį + amžinai besitęsiančią laimę!
Ech... Brangus skaitytojau, kiekviena kūno ląstele jaučiu, kad nuo pat pirmų šios istorijos akordų supratai, jog pasakojimas apie langažmogį išgalvotas. Tačiau ši istorija atitinka daugelio įsivaizdavimą apie tai, kaip kiti pasiekia svajonių: jie su kuo nors permiegojo / jiems tiesiog PASISEKĖ...
Tiesą sakant, šią istoriją apie langažmogį sukūriau seniai, tik joje dar nebuvo sraigtasparnių (specialiai juos įterpiau, kad žmonės tikrai suprastų, jog ji išgalvota). Tačiau kai kurie vis tiek patikėjo šia pasakėle. Viena mergina, parašiusi man laišką, teiravosi, kelintais metais visa tai įvyko. Esu gavęs žurnalistės laišką – ji prašė duoti langažmogio kontaktus (el. paštą arba telefono numerį), kad paimtų iš jo interviu...
Langažmogis...
Ech...
Net jeigu tu, brangus skaitytojau, įkopsi į Everestą, jie manys, kad turėjai gerą pagalbininką, kuris tave ant to kalno užstūmė...
Nesvarbu, kaip toli nueisi, jie netikės, kad pats viską pasiekei, manys, kad viską už tave padarė paslaptingas langažmogis...
„Guminė“ sėkmė
Įdomu, ką tu laikai sėkme? Laimėjimą loterijoje? Pažintį su pupyte / milijonieriumi?
1. Pripūsta lėlė
Jeigu tavo gyvenimo tikslas yra „pakabinti“ papingą merginą, natūralu, kad ją gavęs džiaugsiesi, lyg būtų nusišypsojusi fortūna, tačiau ši grandiozinė sėkmės apraiška neužtikrina, kad ilgą laiką būsi laimingas. Jau kitą dieną tavo lėlę gali pasisavinti kitas vyras! Ir ji tam neprieštaraus, nes tavo piniginė tik A dydžio – trigubai mažesnė už jos krūtinę!
2. Pažintis su milijonieriumi
Tarkim, tau tikrai pasisekė – susipažinai su milijonieriumi: jis davė pinigų & verslo patarimų. Bet kur garantijos, kad tavo verslas nebankrutuos vos po metų? Vėlgi susiduriame su faktu: pažintis su milijonieriumi nesuteiks 100 proc. garantijos, kad ateityje tau nebereikės galvoti apie tai, ką veikti toliau.
Kodėl trumpalaikę sėkmę verta pasiųsti kuo toliau?
Jokia trumpalaikė sėkmė negali mums suteikti 100 proc. garantijos, kad iki gyvenimo pabaigos būsime laimingi. Būtent dėl šios priežasties protingiausia būtų susikurti laimę ne ant atsitiktinių, o ant gerokai tvirtesnių pamatų – amžinų, nesuvaidintų vertybių.
Dauguma žmonių visą gyvenimą tik tai ir daro: laukia atsitiktinės / „guminės“ / trumpalaikės sėkmės...
Tiems, kas vis dar laukia, kol jiems nusišypsos sėkmė: elkis su savimi taip, kaip norėtum, kad sėkmė elgtųsi su tavimi!
įsitikinimas nr. 3: „esu nereikalingas kitiems dėl to, kad...“
Jis išdidžiai lūkuriavo vitrinoje. Stovėjo ilgai. Bet niekas nesusigundė.
„Nesu matomiausioje vietoje, todėl manęs niekas dar nepasirinko“, – pagalvojo jis.
Bet netikėtai jis gavo šansą. Atsidūręs geriausioje vitrinos pozicijoje, apsidžiaugė: štai dabar manimi tikrai kas nors susidomės ir pasiims namo! Bet praeiviai vis tiek į jį nežiūrėjo taip, kaip į apačioje dešinėje padėtą paprastą pyragą. „Hmmmm, šis pyragas kažką turi, jeigu taip ilgai neužsibūna... Bet reikia tik palaukti, kas nors tikrai mane pasirinks“, – buvo įsitikinęs tortas. Ir laukė toliau. Kol neatsidūrė šiukšliadėžėje... Tortas buvo tik tortas, jis negalėjo išlipti iš šiukšliadėžės, perdirbti savęs ir pasidaryti skanesnis. Tačiau žmonės, norintys, kad juos pradėtų gerbti ir mylėti, gali tai padaryti. (Pasakojimas apie tortą nesibaigė, jį pratęsiu šio skyriaus pabaigoje.)
Ne... Negaliu tylėti... Man pyktį kelia iki koktumo saldūs „vaikščiojantys tortai“, besigiriantys dėl „pasaulinio lygio“ pasiekimų. Laiptelis po laiptelio jie lipa aukštyn, tikėdamiesi įrodyti, kad yra šio to verti. Pateiksiu keletą šiuolaikinių Homo sapiens elgesio tipų, kurie tikisi užsitarnauti garbingą vietą visuomenėje:
1. Tortai – pagyrūnai
Jie giriasi vienas kitam kiek, su kuo, kada. Jeigu tik galėtų, visus „pasiekimus“ susidėtų ant galvos, apipurkštų kremu, pridėliotų blizgučių, karūnų, žvaigždučių. Tačiau niekas nenori tų žvaigždučių valgyti – jos plastikinės!
Jeigu čia yra vaikščiojančių tortų, noriu jų paklausti: „Kokį tortą patiektum svečiams ant stalo?“
1. Gražų, bet neskanų.
2. Skanų, bet nepakankamai puošnų?
Galbūt aš klystu, bet neskanus tortas greitai atsidurtų šiukšliadėžėje...
O dabar pakalbėkime apie tave, mielas skaitytojau. Nepyk, kad taip dažnai teiraujuosi asmeninių klausimų, bet juk knygos pradžioje pažadėjau, kad būsiu becukris ir įžūlus, o pažado reikia laikytis. Taigi klausiu:
Kokiu tortu norėtum būti?
Patiktų sulaukti komplimentų dėl grožio ar skonio?
M?
Iš tiesų norėjau tavęs paklausti dar svarbesnio klausimo.
Pasiruošęs?
Kokių galų stengtis įtikti kitiems žmonėms?
Tu ką – produktas*****?
2. Daiktų vergai
Šie žmonės daiktais bando įrodyti savo sėkmę. Daiktų vergai siekia dar įspūdingesnio automobilio, švarko, naujesnio telefono. Tokio tipo atstovai tiki, kad už šiuos daiktinius įrodymus juos staiga ims ir pripažins vaikai, draugai, bendradarbiai. Tačiau gavę visa tai, šie žmonės vis dar jaučiasi vieniši, nepripažinti. „Jaukas“ nesuveikia, todėl stengiamasi siekti, kilti dar „aukščiau“.
3. Titulų medžiotojai
Jie siekia karjeros. Kai titulų medžiotojai taps direktoriais, korporacijų vadovais, jie neišvengs panašios situacijos.
Pasamdytas kompanijos direktorius priekaištauja įmonės savininkui:
– Kodėl tu negali liepti darbuotojams mane gerbti? Jie manęs nesiklauso!
Savininkas:
– Tu – direktorius, ką aš dar galiu pasakyti?
Esu sutikęs „direktorių“, kurių statusu galima nusivalyti vieną vietelę. Pameni Spartaką? Tą vergą? Šis žmogelis neturėjo jokio titulo, net naujausio išmaniojo telefono, bet paskui jį sekė minios. Kaip manai, ką jis tiems žmonėms sakė?
4. Šoumenai
Jie siekia tapti įžymybėmis. Norinčiam tapti šoumenu galiu atskleisti paslaptį, kaip per 10–20 minučių tapti populiariausia persona Lietuvoje. Vienas iš būdų – be kaukės apiplėšti banką. Padaręs tai, taps įžymybe, populiariausia dienos persona. Pagaliau garbėtrošką aplankys „šlovė“! Tačiau šio žmogaus kiti vis tiek negerbs – jis bus žinomas, bet nepripažintas. Pavyzdys yra Lietuvos feisbuko šoumenai, skelbiantys juokelius savo puslapiuose. Viskas, ką jie sugeba – profesionaliai vogti žmonių laisvalaikį.
Šie šoumenai mielai pasirodytų per MTV / Fashion TV / BBC, tačiau neturi kuo sudominti šių kanalų. Jie nerašo knygų, negelbėja pasaulio nuo karų. Tokie žmonės gyvenimą švaisto norėdami surinkti kuo daugiau laikų, bet ne tam, kad duotų ką nors vertingo žmonijai. Jie pradėjo ne iš tos pusės. Juk būti populiariam dar nereiškia būti pripažintam.
Lietuva pilna populiarių žmonių, kurie nenutuokia, kaip išnaudoti savo žinomumą. Jie neišmano, kas svarbu žmonėms, nes tuo nė nesidomėjo.
O ar tu žinai?
Vienas „vožtuvas“ kartą pasiskundė neturintis pažinčių ir pinigų, kad galėtų bent saujelei nelaimingų žmonių padėti išspręsti jų problemas. Štai ką jam pasakiau:
„Įsivaizduok, šią akimirką gauni prieigą prie žinomiausio feisbuko asmens paskyros, gali ČIA ir DABAR pasakyti visam pasauliui ką nors, kas jį pakeistų į gera. Tam turi tik vieną minutę. Ką pasakytum?“
Vienas
Du
Trys!!!
Na? Juk milijaaaaaaaaaardai žmonių laukia! Vieni ruošiasi atkimšti šampaną, kiti – iššauti fejerverkus po to, kai pasakysi jiems ką nors tikrai naudingo / prasmingo / reikšmingo! Bet ar tu žinai, ko šie žmonės nori, kuo jie gyvena? Kita vertus, ar tau tai įdomu?
O taip! Alexas Monaco seniai pasiruošęs šiai stebuklingai akimirkai. Jis visada turi keletą žodelių, apibertų sarkazmu. O tu? KĄ TU PASAKYTUM ŽMONIJAI?
Nagi, kaip išnaudotum tą vienintelę galimybę?
Gal užanty turi kokį juokelį? Anekdotą? Gal papasakosi, kiek merginų „patvarkei“ arba apie savo naują BMW?
Vuuuuuuu. Atsiprašau, bet kol kas girdžiu tik vėjo švilpimą...
Atsakyk, kaip pažintys, ryšiai, gyvenama vietovė galėtų tau padėti išspręsti šį uždavinį? O gal nepakankamai gražus tavo veidas arba kūno kontūrai kalti dėl to, kad vis dar nežinai, kaip pasitarnauti mūsų planetai?
Užduosiu dar keletą klausimėlių. Prieš atsakydamas į juos, pasiruošk tušinuką ir atsakinėdamas ilgai nesvarstyk.
Jau pasiruošei?
Ką pasakytum lietuviams, gavęs progą pasirodyti per TV žinias?
Ką pasakytum savo miestui arba rajonui?
Ar gali tiems žmonėms, kuriuos taip dažnai sutinki, pasakyti ką nors naudingo, kas neįžeistų, bet įkvėptų ir...
Šiek tiek labiau susiaurinkime užduotėlę: ką tu pasakytum sau?
Tam, kad senatvėje nebūtų gėda ir pats nesigirtum anūkams savo pasiekimais (kaip Elas Bandis savo „visatos“ dydžio laimėjimais – mokykloje įmuštais keliais įvarčiais), klausiu dar sykį:
„Ką iš tiesų gali padaryti naudingo, kad žmonės imtų labiau tave gerbti?“
Supranti apie ką aš?
Net jeigu nesupranti to, ką kalbu, žinok, tavo vertė dėl to nė trupučio nesumažėjo. Nesvarbu, iš kokios pusės pažiūrėčiau į tave, tu esi neįkainojamas. Žinau, kad tau sunku patikėti, kad nesi šūdas, bet tai tiesa. Prisimink, kad deimantas nenuvertėja dėl to, kad guli dėžutėje už 5 Eur. Tu taip pat negali prarasti vertės tik todėl, kad gyveni prastame name! Žinau, kad rytoj važiuodamas senu automobiliu tu jausiesi prastesnis už kitus, bet tu net neįsivaizduoji, ką iš tiesų sugebi. Tau įdomu apie ką aš? Ar tikrai nori nuveikti šį tą rimto? Ar esi pasiryžęs pakeisti mąstymą? Atversk kitą lapą!
