Būdamas septyniolikos, kai viskas dar prieš akis, žmogus iš dalies dar ne iki galo jaučia, kiek svarbus padarytas sprendimas ir kokią didžiulę įtaką jis padarys visam likusiam gyvenimui. Šiame amžiuje atrodo, kad visuomet galima paspausti ESC mygtuką ir viską perdaryti iš naujo - pakeisti profesiją, pakeisti gyvenimą, pakeisti viską. Tačiau metai bėga, ir mes imame susigyventi su savo profesija. Įprotis, kaip sakė Puškinas, pakeičia laimę.
Tiesa, su amžiumi daugelis susimąsto apie tai, ar padarė teisingą sprendimą, o gal vis dėlto vertėjo surizikuoti ir užsiimti tuo, kuo išties norėjosi. Aštriausiai šis klausimas juntamas sulaukus trisdešimties. Iš psichologijos požiūrio taško, būtent šiame amžiuje žmogus pradeda rimtai susimąstyti apie savo pasiekimus, apie tai, kiek jis realizavo save, kiek užtikrintą padėtį jis užima visuomenėje.
Šios problemos jaudina tiek moteris, tiek vyrus. Ir dažnai būna taip, kad peržengę trisdešimtmečio slenkstį, žmonės staiga supranta, kad turėjo užsiimti visiškai kitu dalyku - ne skaičiuoti svetimus pinigus, o gydyti žmones, ne rašyti programas, o šokti.
Trisdešimties metų krizė ar pašaukimas?
Psichologai neretai trisdešimtmečio krizę vadina gyvenimo prasmės ar tikslų krize, ir tam yra paprastas logiškas paaiškinimas. Prisiminkite mokyklą. Koks buvo jūsų pagrindinis tikslas?
Veikiausiai baigti dvylika klasių be neigiamų pažymių ir įstoti į universitetą. Tuomet buvo naujas tikslas - gauti diplomą arba/ir gauti gerą darbą. Kitas svarbus tikslas - santuoka ir vaikai (nors čia jau galimos variacijos). Paprastai sulaukus trisdešimtmečio šie tikslai jau sėkmingai pasiekti, kyla klausimas: o kas toliau? Ko dabar siekti? Ko laukti?
Iki šiol priekyje visuomet buvo tikslios užduotys, tikslai, buvo matyti nauji horizontai, o dabar, viena vertus, jums jau trisdešimt, ir todėl daug kas jau praėjo, daug kas padaryta, o kita vertus - jums tik trisdešimt, ir todėl priekyje dar daug kelių, ir jūs dar galite rinktis savo ateitį. Ir šiuo momentu žmogus ima prisiminti visus savo ankstesnius tikslus ir svajones, kuriems dabar pagaliau atsirado laiko ir resursų.
Galima taip pat prisiminti Maslow poreikių piramidę, pagal kurią dvasiniai poreikiai tenkinami patenkinus visus kitus. Visus poreikius Maslow dalijo į penkis tipus:
Fiziologiniai (alkis, troškulys, seksualiniai poreikiai); egzistenciniai (saugumo ir stabilumo poreikis);
Socialiniai (bendravimas, bendra veikla, rūpestis kitais, santykiai su kitais žmonėmis);
Prestižiniai (savigarba, socialinis statusas, paklausa profesinėje aplinkoje);
Dvasiniai (pripažinimo, savirealizacijos ir saviraiškos poreikis).
Paprastai iki trisdešimtmečio žmogus pasiekia piramidės viršūnę ir staiga suvokia, kad nerealizavo savęs. Visi iki tol buvę pasiekimai jam atrodo nereikšmingi, lyg savaime suprantami („Šeima, vaikai, naujas butas, skyriaus vadovo pareigos... visa tai puiku, tačiau dainuoti taip ir neišmokau!“). Trumpai tariant, gyvenimas nusisekė, ir atėjo laikas pagalvoti apie sielą, o siela reikalauja savirealizacijos, naujų iššūkių, naujų tikslų, naujos gyvenimo prasmės.
Ir čia pasirodo, kad turima profesija niekaip šių poreikių nepatenkina, o kartais ir visai prieštarauja jūsų tikslams. Tarkime, vaikystėje jūs norėjote gydyti žmones, o vietoje to dirbate viešųjų ryšių vadybininku tabako kompanijoje.
Be to, dauguma mūsų tik sulaukę trisdešimties pagaliau pasiekia psichologinės brandos: mes imame suvokti, kad tik mes patys atsakome už savo gyvenimą, ir turime teisę kurti jį taip, kaip mums atrodo tinkama. Ir kartu ateina aiškus suvokimas, kad gyvenimas - vienas, ir šanso išgyventi viską iš naujo nebus, ir tuomet, kaip pasekmė, ateina drąsa elgtis taip, kaip norisi, o ne taip, kaip atrodo teisinga. Ir jei būnant dvidešimt penkerių atrodė, kad „padirbsiu dar šiek tiek turizmo vadybininku, o tuomet kur nors eisiu mokytis kinų kalbos vertėju“, tai trisdešimties suvoki, kad jei nieko nepadarysi dabar pat, tai to „kada nors“ niekuomet nebus.
Trisdešimties metų krizė - tai ne problema ir ne liga, kurią galima iškęsti arba išgydyti. Tai dar vienas šansas pabandyti realizuoti save ir rasti harmoniją su savimi.
Keisti ar nekeisti?
Jei kaip tik dabar galvojate apie profesijos pakeitimą, šis pratimas padės jums geriau suvokti save ir nuspręsti, ką daryti toliau.
Pabandykite suformuluoti, kas konkrečiai jūsų netenkina jūsų gyvenimo situacijoje. Užrašykite visus veiksnius, kurie dažniausiai jums sukelia neigiamų emocijų. Būkite sąžiningi - jei didžiąją laiko dalį esate pasinėrę į mintis apie antsvorį, taip ir rašykite. Kas užima didžiąją sąrašo dalį? Tai ir bus svarbiausia problema, kurią būtina spręsti. Jei tai tikrai darbas, pereikite prie sekančio punkto.
Dabar jūsų užduotis - suprasti, ar tikrai esmė profesijoje, ar tik konkrečioje darbovietėje ir pareigybėje, kurią užimate. Aprašykite, kas jums nepatinka darbe. Kas iš išvardintų dalykų priklauso jūsų profesijai, o kas - esamam darbui? Pavyzdžiui, „erzina būtinybė kasdien eiti į darbą“ priklausys „darbo“ grafai, o „erzina darbas su skaičiais“ - „profesijos“ grafai. Jei pagrindinis negatyvas tenka „darbo“ grafai, išvada aiški - teks jį keisti. Jei dominuoja „profesija“... galimi keli variantai.
Jei visus išvardintus neigiamus veiksnius būtų galima pašalinti, ar kaip ir anksčiau norėtumėte pakeisti profesiją? Jei ne, tai galbūt yra būtų minimizuoti neigiamus veiksnius? Gal yra panašių profesijų, kur jaustumėtės geriau? Pavyzdžiui, jums nepatinka žurnalisto darbas, bet gal patiktų redaktoriaus?
Prisiminkite, kodėl pasirinkote būtent šią profesiją ir kas pasikeitė laikui bėgant? Gal tai tiesiog nusivylimas profesijos idealais? Tokiu atveju jums niekas negarantuoja, kad kitoje srityje klostysis kitaip - kiekviena profesija turi savų niuansų.
Kuo norėjote užsiimti vaikystėje, jaunystėje? Kodėl to nepadarėte? Dabar tai vis dar aktualu? Ar įmanoma realizuoti savo tikslus jūsų veiklos rėmuose?
Parašykite, kodėl būtent norite pasirinkti tą profesiją, ir kokias permainas gyvenime tai atneštų. Kurios jų susijusios su profesija, o kurios - su kitais veiksniais (pavyzdžiui, algos dydžiu ir darbo prestižu)? Sutikite, nėra tikslo keisti ratus į batus ir vėl rinktis nemėgstamą profesiją vien dėl to, kad ji finansiškai labiau apsimoka ir yra labiau prestižinė.
Bendra šio pratimo prasmė - konkretizavimas. Labai dažnai mes linkę mąstyti bendromis kategorijomis ir sakyti „man viskas blogai“, „man viskas nepatinka“, „man nieko neišeis“, „nekenčiu savo profesijos“, tačiau vos tik konkretizuosite problemą, išeitis atsiras pati. Kartais tai išties profesijos pakeitimas, tačiau dažniausiai viskas išsisprendžia kur kas paprasčiau.
Per vėlai ar laiku?
Taigi jūs išanalizavote situaciją ir priėjote išvados, kad jūsų netenkina būtent profesija ir ją reikia keisti. Štai čia nustosiu būti jūsų vidinis kritikas ir žerti begalinius „o jeigu“, nes, veikiausiai, jūsų pačių vidinis kritikas jau seniausiai įsijungė ir iš visų jėgų stengiasi jus įtikinti, jog kad ir ką sugalvojote, esant trisdešimties jau per vėlu. Ir iš tikro nieko blogiau nei šis klaidingas įsivaizdavimas nėra.
Mano asmeniniu įsitikinimu, ne tik trisdešimties, bet ir keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties, septyniasdešimties ir net aštuoniasdešimties ne vėlu keisti gyvenimą, jei yra jėgų ir energijos.
Pavyzdžiui vienoje savo kelionėje sutikau amerikietį, kuris, sulaukęs 52, metė nuobodų jam dėstytojo darbą ir užsiėmė Forex, beje, ganėtinai sėkmingai. Taip jis gavo ne tik galimybę užsiimti tuo, kas jam patinka ( o jam išties patiko ekonomika, o Forex jis sulygino su pokeriu pagal adrenalino lygį), tačiau ir tuo pat metu keliauti. Iki mūsų pažinties jis apkeliavo jau dvidešimt šalių, ir kiekvienoje gyveno po kelis mėnesius. Jis dirbo tris-keturias valandas per dieną, o likusias skyrė bendravimui su žmonėmis, pasivaikščiojimams po miestą ir vietinės kultūros pažinimui.
Tačiau svarbiausia - žmogus buvo kupinas gyvybės ir energijos, o ir jam iš pažiūros neįmanoma buvo duoti daugiau nei keturiasdešimties metų. Taigi ne veltui kalbama, kad meilė gyvenimui - jaunystės eliksyras.
Paklausiau jo, kaip jis pasiryžo taip pakeisti savo gyvenimą, ir jis atsakė: „Mano gyvenimas manęs netenkino, ir pagalvojau - jau nieko neprarasiu, taigi kodėl nepabandžius užsiimti tuo, kas man tikrai patinka? Juk gyvename tik kartą.“
Jei turite ugnies ir jaučiatės dvidešimtmečiai, tuomet nesvarbu, koks skaičius užrašytas jūsų pase, svarbiausia - energija ir noras. O tai, kad jums nebe septyniolika - didžiulis pliusas, nes jau esate apsidraudę gautąja profesija, prie kurios blogiausiu atveju bus galima sugrįžti.
Taigi jei tiksliai žinote, kur norite traukti ir jaučiate troškimą keisti gyvenimą - imkitės veikti. Žinoma, atsiras tokių, kurie pamėgins jus sustabdyti, jums patarinėti, tačiau... jums nebe septyniolika, ir tai vėlgi pliusas, nes jūs jau pakankamai suaugę, kad priimtumėte savarankiškus sprendimus.
Taip, bus sunku ir gal netgi kiek baisu, tačiau iš tikro prarasti jums nėra ko. Taip, galbūt suklysite, ir ne kartą, galbūt ne viskas išeis, tačiau būtent šios klaidos ir padės jums iš tikro suprasti save ir savo pašaukimą, todėl nepasukite atgal pusiaukelėje.
