aA
Aistė Smilgevičiūtė, dar būdama visai žalia, užsispyrė nedainuoti popso. Ir ką gi? Žemaitė iš Plungės įrodė, kad ir be popso Lietuvoje galima tapti mylima ir klausoma.
Marijonas Mikutavičius ir Aistė Smilgevičiūtė
© DELFI / Tomas Vinickas

Žinoma, jai padėjo Rokas Radzevičius, pats dažnai liekantis šešėlyje. Kai du jauni žmonės sukuria gražią šeimą, kalbama, kad jiems pasisekė. O šiuo atveju smarkiai pasisekė ir Lietuvos kultūrai. Sunku būtų rasti kitą tokią kūrybingą porą, kuri ir vaikus gimdytų, ir muzikuotų, mylėtų Lietuvą dainomis ir darbais. Drauge su bendraminčiais sukūrę muzikinį projektą „Broliai“, Laisvės kovų dalyvių atminimui nuveikė daugiau, nei valdžia per 22 Nepriklausomybės metus.

„Skylės“ fenomenas

- Aiste, dažnai interviu duodate drauge su Roku. Esate tarsi koks baltiškas in ir jang įsikūnijimas. Tik šįkart vyriškajai pusei atstovauja jaunėlis Eivydas su prasikalusiu dantuku, jau trečias jūsų sūnus. Kurgi radote su Roku vienas kitą?

Vilniaus universiteto bibliotekoje. Rokui, kuris studijavo čia istoriją, reikėjo pagalbos dėl lotynų kalba parašytų Cezario „Galų karo užrašų“. O aš tada krimtau klasikinės filologijos mokslus, mokiausi senosios graikų ir lotynų kalbų. Senųjų rūmų studentų skaitykloje stovėjo tokie milžiniški pilki stalai su lempomis – prie tokio stalo ir susitikome. Paskui Rokas pakvietė mane pasiklausyti savo koncerto, o vėliau ir padainuoti kartu. Pati tuo metu muzikavau su grupe „Erdvė“, kurią buvome įkūrę su draugais Plungėje. Žinojau, kad yra tokia „Skylė“, bet tik tiek, o čia radau labai šaunius žmones. Rokas pagrindinės partijos man iškart nesiūlė, galbūt bijojo, kad grupės veidas staiga pakis, nors šis nekart mainėsi. Mažai kas prisimena, kad pirmasis jų akustinio roko albumas vadinosi ironiškai lyriškai – „Žydinčių moterų džiaugsmas“.

- Negali būti!

Taigi, ypač prisiminus, kad po jo sekė „Kubatūrinė radiacija“, psichodelinis pank stiliaus albumas... Žygiuojame vis toliau ir giliau. „Povandenines kronikas“ su skylėnais (taip vadiname „Skylės“ narius) vasaros stovyklose kūrėme labai įtemptai, sunkiai, o kai užbaigėme, leidybinės prodiuserių kompanijos vangiai domėjosi tokio nekomercinio albumo leidyba... Pasiryžome padaryti tai savo lėšomis, padedant draugams, ir šis rizikingas reikalas pavyko labiau, nei tikėjomės. Daugėjo klausytojų, mūsų muzika patraukdavo vis daugiau žmonių. Tuo labai džiaugėmės.

- Tačiau dabar užsienyje beveik nekoncertuojate.

Festivaliams svetur reikia specia­liai ruoštis, įdėti daug vadybinio triūso. Į mūsų koncertus, pavyzdžiui, sostinės šv. Kotrynos bažnyčioje, ateina nemažai užsieniečių. Negražu girtis, bet jie, net nesupratę žodžių, lieka patenkinti.

- O jei suprastų, išsigąstų, kad globalizacija būtent „Skylėje“ patirs fiasko. Regis, jūsų ji neliečia, o juk Žemė panašėja į mokyklinį gaublį: kur besi pirštu, ten rasi tą patį popsą.

Galime puikiai gyventi ir be jo. Ir folkloras man nėra svetimas, tačiau savo kūryba siekiame perteikti baltišką pasaulėjautą. Manome, kad baltiškumo esmė – gilus harmonijos su gamta jausmas. Sakote, miesto vaikams folkloro nebeįbruksi? O man regis, svarbu, ką jie girdi nuo vaikystės, ką dainuoja jų tėvai, kiti artimieji.

- Esate stebėtinai natūrali ir savita šiame sintetiniame pasaulyje – ir balsu, ir muzikiniu skoniu, ir įvaizdžiu, nors nesineriate iš kailio kaip kokia Lady Gaga.

Niekur nesimokiau, kaip iš tikrųjų reikia dainuoti, todėl ir darau tai savaip. Ne, ir jokių „Dainų dainelių“ nebuvo: tam tikra prasme tai – taip pat šablonas, kurio išvengiau, taigi teko ieškoti savo kelio. Į mokyklos chorą manęs iškart nepriėmė, nors mano draugė ten pateko. Kai pagaliau buvau priimta, plėšdavau iš širdies, o mane vis „nusodindavo“, kartais liepdavo patylėti ir paklausyti, kaip kiti dainuoja... Pianinu mokiausi groti privačiai. O mano brolis baigė muzikos mokyklą, širdyje yra muzikantas, nors duoną valgo iš kito darbo.

- O juk pati esate diplomuota filologė, galėtumėte būti puiki lotynų klabos mokytoja. Rokas – istorikas, tačiau abu gyvenate iš muzikos.

Buvo ir sunkių laikotarpių, kai abejojome, ar tai įmanoma. Ar verta eiti pasirinktu keliu, ar imtis kitos srities. Tokios abejonės buvo apnikusios ir rašant „Povandenines kronikas“. Tačiau abu išnirome... Persimainę, įveikę svarbią ribą. Tikėjau Roko talentu, o jis pasitikėjo manimi.

Serbenta ir Skroblas

- Paskutinį „Skylės“ projektą „Broliai“ laikyčiau veikiau misterija. Kaip reta įkvepiantis kūrinys, mano galva, vertas Nacionalinės premijos. Juk partizanų tema viešame gyvenime plėtojama valdiškai, nepatraukliai, tarsi tai būtų „tik istorija“, nors ji liečia dabar gyvenančius žmones.

Sumanėme rengti koncertus buvusiose partizanų apygardose, dainuoti kuo arčiau to krašto žmonių. Ruošėmės aplankyti visas devynias partizanų apygardas, tačiau aplankėme penkias: mat Eivydas jau beldėsi ateiti. Nesenai atšventėme ir „Skylės“ 20-metį. Išleidome knygą „Skylėnų dainynas“, kurią pristatėme šiemet Vilniaus knygų mugėje. Čia sudėjome 60 savo dainų tekstų su natomis.

- Itin originalus albumas, lyg iš beržo tošies susiūtas. Vis nepristingate originalių idėjų. Rokas nūnai groja neregėtu negirdėtu instrumentu, tokiu gitaros ir kanklių hibridu, lelijomis išraižytu. Ar jūsų garbei jis pavadintas „Smilga“?

Rokas mėgsta eksperimentuoti ir įgyvendino vieną savo vizijų. Gitaros gaminimas užtruko metus, plušėjo prie jos du meistrai, kanklių iš Žemaitijos ir gitarų iš Aukštaitijos. O baltiškais ornamentais dekoravo pats savo rankomis, pavadino žmonos pravarde...

- O kas rašo prasmingus žodžius „Skylės“ dainoms?

Mano vyras ir aš pati. Dar Rimvydas Stankevičius, talentingas geras poetas, padeda. „Broliams“ naudojome ir autentišką medžiagą – nuotrupas iš partizanų dienoraščių, Dia­nos Glemžaitės, Laukinukės eiles. Daina „Baltas brolis“ LRT klausytojų buvo išrinkta geriausia. Sakote, įstrigo mūsų slapyvardžiai? Vardus pasikeitėme tik šiam projektui. Pati pasivadinau Serbenta, man šis vardas reikšmingas. Rokas ilgai negalėjo išsirinkti sau tinkamo slapyvardžio, kol pagaliau apsistojo ties Skroblu. Tačiau nežinojome, koks tai medis, ar skroblų dar yra Lietuvoje. Kiekvieną nepažįstamą medį juokais vadindavome skroblu, kol pagaliau radome tikrą – miške, netoli namų.

- Skroblo mediena kieta, dega lėtai, bet labai kaitriai. Ar jūsų vyro būdas panašiai kaitrus ir kietas?

Pakankamai... Man patinka, kad Rokas, jei kuo nors užsidega, tai jau rimtai. Geba bet kokioje sienoje skylę pramušti. Rokas yra vilnietis, tačiau dvasia – tikras žemaitis. Mažyliui, žinoma, davė žemaitišką vardą – Eivydas. Tačiau ir mano būdas nėra iš minkštųjų. Kartais tenka spyglį pašiaušti.

„Strazdo“ skrydis

- Prisiminkime 1999 m. „Euroviziją“ Jeruzalėje. 21-metė lietuvaitė drąsiai pradėjo šį konkursą širdį gniaužiančiu balsu, vilkėdama kuk­lų J.Statkevičiaus kostiumėlį... Kas ten sako, kad tai – pirmoji Lietuvos nesėkmė? Tai „Eurovizijai“ nepasisekė: žemas meninis jos lygis tapo akivaizdus.

Buvau drąsi ir nuoširdi iš nežinojimo, kas gi ta „Eurovizija“. Dainavau žemaitiškai, laikiau, kad tai privalumas, kad ši kalba yra ne tik Lietuvos, bet ir visos Europos turtas. Visa mūsų komanda manė, kad ten tinka nuvežti ką nors gražaus ir tikro... O su „Strazdu“ nutiko taip: kompozitorius Linas Rimša susirado mane ir sudomino šia daina. Populiarioje televizijos laidoje „Muzikinis viešbutis“ ji buvo išrinkta geriausiu sezono kūriniu. Linas Rimša ir pastūmėjo mane su „Strazdu“ į „Euroviziją“, adaptavo šią dainą, sukišęs ją į tris minutes, o reikalavimą dėl autorinės dainos (šita gi buvo liaudies) įvykdėme aptikę panašias poeto Sigito Gedos eiles. Olandijoje įrašėme „eurovizinį“ variantą... Ši daina man ligi šiol labai brangi, daug širdies įdėta. Išimties progomis ją dainuoju, nenoriu nuvalkioti.

Moteris ir keturi jos vyrai

- Jūs dar tokia jauna, o jau daugiavaikė mama...

Tiesioj jutau, kad atėjo laikas naujai gyvybei... Ir štai dar vienas džiaugsmelis – ir mudviem, ir vyresniems broliukams. Eivydas atnešė daug jaukumo į mūsų namus.

- Auklės nematyti, o namai sutvarkyti, naminės duonos svečiams iškepta, o šeimininkės veidas skaistus. Kaip paskirstote darbus keturiems vyrams?

Tai ne kažin kiek mūsų ūkyje tų darbų. Na taip, akmenų čia daugoka... Visi jie – Roko suridenti, jis akmenis labai mėgsta. Kol kas tvarkausi be auklės ir viską spėju, gaila tik, kad šiemet jurginų mūsų darželyje nesuspėjau pasodinti. O vaikus lenkiame prie darbo: kiekvienas privalo savo kampą susitvarkyti, mokytis, lankyti būrelius. Ne visada norom, bet padaro, ką reikia. Vaikai šiais laikais žino savo teises ir šokdina tėvus, bet pas mus vaikai žino, kad turi ir pareigų. Rokas mano, kad tėvai Lietuvoje pernelyg mažai dėmesio skiria sūnums. Todėl jis rengia vyriškas stovyklas, į kurias kviečiasi ir savo draugus su sūnumis, o šeimos moterims sako: „Organizuokitės savo moteriškas – raganiškas stovyklas“...

- Ar bent žinote, ką jie ten veikia?

Rengia žygius su nakvyne, plaukia baidarėmis, su vyresnėliu prisidėjo prie mokslinio partizanų bunkerio kasinėjimo... Sūnūs grįžta purvini ir laimingi.

Ar pastebite, Aiste, kad muzika nuspėja jūsų likimą? „Žydinčios moters džiaugsmas“ – ar ne taip vadinosi pirmas „Skylės“ kūrinys? Tik šįkart be jokios ironijos. Na, tai nereiškia, kad po to seks „Kubatūrinės radiacijos“ etapas, nors tris sūnus auginant visko gali nutikti... Tenka baigti interviu, nes alkanas Eivydėlis tuoj sužiaumos keraminius mamos karolius.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Katkus: Karbauskis ir „valstiečių“ partija dabar jau pasiekė dugną ir įgijo daugiau priešų

„Kiekviena Lietuvos valdžia pralaimi kitus rinkimus. Tad ši valdžia pralaimės kitus rinkimus, ir...

Po šeštą parą alinančio košmaro Alytuje – naujausios žinios: kai kur tarša viršyta 10 kartų (82)

„Tie momentiniai dalykai tikrai kelia nerimą. Dėl Miklusėnų man labai neramu, darome viską, ką...

Įpyko dėl mokesčio perkant už mažiau nei 20 eurų: Lietuvos įstatymai leidžia tokį taikyti (99)

Užsakymo paruošimo mokestis , – štai su tokiu dar iki šiol nematytu mokesčiu apsipirkusi el....

Kėdainietė tikina nuo vilko apsigynusi lenta: žiūrėjau jam tiesiai į akis (57)

Kėdainių rajono gyventojai jau kuri laiką negali ramiai gyventi dėl vis labiau įžūlėjančių...

Prabilo ir Kauno „Žalgirio“ ultros: tai garbės mums nedaro (71)

Sekmadienį po LKL lyderių kovos ne ką mažiau dėmesio, nei pačios rungtynės ir įvykiai ant...

Paskutinės valandos: ar Sabonis liks Indianoje bei kodėl „Pacers“ ir lietuvio derybos įstrigo? laida „Iš viršaus“ (1)

Kodėl pirmadienio vakaras gali tapti lemtingu Domantui Saboniui ir Indianos „Pacers“ klubui?...

Gauta Seimo teisininkų išvada: ar galima balsuoti dėl Pranckiečio pateikiame pilną išvados tekstą  (324)

Seimo valdybos atstovų paprašyta Teisės departamento išvada dėl pakartotinio balsavimo dėl Seimo...

Ši prancūzė – tikra mūsų laikų stiliaus ikona, iš kurios yra, ko pasimokyti (8)

Nuo 2010 m. savo mados tinklaraštį „Over the Rainbow“ rašanti prancūzų ir britų kilmės...

Dezertyravęs KASP kapitonas išsigando, kad pakenks Lietuvai, bet – ir vėl dezertyravo (63)

Dėl dezertyravimo ir savavališko pasišalinimo iš tarnybos baudžiamojon atsakomybėn patrauktas...

Kardiologas kreipiasi į sergančius širdies ir kraujagyslių ligomis: turite laikytis 10 pagrindinių taisyklių (13)

Širdies ir kraujagyslių ligos išlieka labiausiai paplitusios, pažeidžiančios vis jaunesnio...