aA
Susipažinkite su mama, kuri žingsnis po žingsnio gimus vaikams atrado save fotografijoje, o šį interviu puošia daugybė įstabių jos įamžintų nuotraukų. Kristina Aleksynaitė fotografuoja vestuves, nėštutes, šeimas su vaikučiais, mamas, moteris, krikštynas ir puikiai žino, kaip jos jaučiasi, nes visas šias būsenas išgyveno pati.
© K.Aleksynaitės nuotr.

- Kaip atradai fotografiją ir supratai, jog tau patinka fotografuoti?

- Fotografiją, kaip vizualųjį meną, atradau vaikystėje. Mano mama Silvija labai mėgo parodas ir galerijas. Ji apdovanota išskirtine vaizduote. Kai abi žvelgdavome į paveikslus ar nuotraukas, mama balsu dalindavosi savo vaizdiniais, interpretacijomis. Šie mūsų jaukūs pasivaikščiojimai padovanojo man norą žvelgti giliau, plačiau.

Iš dalies ir nuogo kūno matymas formavosi dar tada, vaikštant Kauno fotografijos galerijoje, kurioje dažnai būdavo eksponuojamos akto nuotraukos. Man beprotiškai gražus ir estetiškas žmogaus kūnas, nesvarbu, ar lieknas, ar stambus, ar baltas, ar tamsus.

- Kur mokeisi fotografuoti?

- Fotografuoti mokiausi mokyklos suole. „Zenit“ fotoapratas buvo pirmasis, parodęs kitą žvilgsnį į pasaulį. O koks nuostabus jausmas apimdavo tada, kai tirpalo pilnoje vonelėje išvysdavau ryškėjančius žmogaus veido kontūrus arba siluetą mieste.

Vėliau iki fotografijos ėjau labai pamažu. Tiek mokykloje, tiek studijų metais linkau prie rašytinės išraiškos, kūriau eilėraščius, sėkmingai interpretavau kūrinius, todėl ir savo profesija pasirinkau žurnalistiką.

Daug metų dirbau žiniasklaidos redakcijose, bendraudavau su fotografais, derindavome, kaip mano aprašomą temą būtų galima iliustruoti fotografija. Kol paskutinėje redakcijoje atsirado galimybė pačiai prisiliesti prie profesionalios fototechnikos. Vėliau baigiau pradžiamokslės kursus Remigijaus Zolubo fotomokykloje. Vėliau dalyvavau įvairiuose seminaruose, privačiose pamokose ir praktikose pas žinomus Lietuvos fotografus. Nuolat tobulinuosi dalyvaudama tarptautiniuose mokymuose internetu.

Žurnalistės plunksną į fotoaparatą išmainiusi Kristina: stebuklai prasidėjo tada, kai nustojau bijoti
© K.Aleksynaitės nuotr.

- Koks tavo fotografijų stilius, ypatumai?

- Esu minimalistė, natūralistė. Mane labiausiai traukia mažai suplanuotos, surežisuotos fotosesijos, išskyrus, jeigu tai mados ar reklaminė fotosesija. Šeimas, besilaukiančias mamas, vaikus stebiu jų aplinkoje, dažnai iš anksto apsvarstome vietą, tačiau didžiąją darbo dalį palieku vyksmui čia ir dabar. Iš anksto sugalvotas planas mane šiek tiek trigdo. Užuot pastebėjusi prieš akis vykstančius nuostabius dalykus – emocijas, prisilietimus, saulės blyksnius plaukuose, mintyse suku kažkokią plokštelę, pagal kurią turėčiau šokti... Kam gi to reikia? Todėl dažniausiai renkuosi spontanišką žvilgsnį.

- O kaip kilo mintis, kad tai gali būti ne tik pomėgis, bet ir verslas?

- Kai už savo aistrą pradėjau gauti atlygį, supratau, kad tai gali tapti mano pajamų šaltiniu. Iš pradžių – papildomu, dabar – pagrindiniu.

- Fotografų labai daug, nebijojai konkurencijos?

- Mano gyvenime stebuklai prasidėjo tada, kai nustojau bijoti. Aš tikiu, kad kiekvienam iš mūsų sėkmė šypsosi tada, kai dirbame iš širdies ir mėgaujamės tuo, ką darome. Pradėjusi fotografuoti, nebemačiau savęs kitoje srityje. Žinojau, kad fotografų daug, bet tiesiog nebegalėjau nefotografuoti.

Visi mes esame labai įvairialypiai ir renkamės pačius įvairiausius drabužius, skaitome skirtingo žanro knygas, mėgaujamės kiekvienas sau mielu maistu. Mane renkasi tie žmonės, kuriems priimtina mano estetika. Tada, kai nustojau galvoti apie konkurenciją ir nebesiekiau įtikti, man pradėjo iš esmės sektis.

- Ką fotografuoji ir ką labiausiai mėgsti, jei įmanoma taip klausti, fotografuoti?

- Man tiesiog patinka fotografuoti, nesvarbu, kas tai bebūtų. Dažniausiai su klientais tariamės, ko jie iš manęs tikisi ir sprendžiu, ar galėsiu visa tai įgyvendinti. Jeigu jaučiu, kad jų norai ir mano estetikos suvokimas nesutampa, pasiūlau jiems savo kolegas. Ir dėl to visai nesikremtu, juk esame skirtingi.

Tiesa, su didžiausiu entuziazmu ruošiuosi moteriškoms fotosesijoms. Ir labai džiaugiuosi, kad moterys nori save pažinti, pamatyti meninėje erdvėje, kad išdrįsta nusimesti drabužius ir nesigėdyti savo kūno.

Kiekviena turime daug kompleksų, susivaržymų, kritikuojame savo „trūkumus“. Bet juk apelsino žievele pasipuošusios kojos mus nešioja, maža krūtinė puikiausiai išmaitina vaikus, mūsų didelės nosys yra mūsų gyvybės šaltinis. Jeigu nekvėpuotume, negyventume.

Esame pernelyg kritiški savo kūnui, o mano fotosesijose moterys atsiskleidžia. Ir kokia palaima apima, gavus padėkos laišką! Kad moteris save pamatė naujai, kad nebesivaržo savo moteriškumo, dar labiau pamilo save...

- Nėštutės mėgsta įamžinti šį gyvenimo periodą - kuo jų fotografija yra ypatinga?

- Moteris šiuo gyvenimo periodu išgyvena labai skirtingus jausmus. Sunkius ir tuo pačiu pakilius. Džiugu, kad moterys įamžina šį nuostabų momentą. Kai aš laukiausi, jaučiausi apkūni, drovesnė nei įprastai, mano emocijos buvo labai permainingos, tad fotosesijos nenorėjau. Tačiau dabar, žvelgiant į vos kelias nuotraukas, apima toks geras jausmas. Ir aš sau atrodau tokia graži... Jeigu planuosiu dar vieną nėštumą, būtinai įamžinsiu savo ir savo vaikelio laukimą.

Nėščiųjų fotografija yra viena iš sunkiausių fotografijos rūšių. Ypatingai subtili ir reikalaujanti nepriekaištingos estetikos. Be perdėto dramatizmo, be užgožiančių dekoracijų, be visiems senai žinomų šabloninių kompozicijų. Juk svarbiausias yra moters kūnas, pilvukas, sakantis apie atkeliaujančią gyvybę. Jeigu fotosesija vyksta vasarą, gamta tampa įdomiausia dekoracija, o jeigu vėsesniu metu, ieškome gražių, stilingų erdvių arba sukuriame jaukumą namuose.

Labai svarbu surasti ryšį su būsima mama, kad prieš fotokamerą ji nesidrovėtų, atsiskleistų, kad pilvuko glostymas, rankų, kūno judesiai taptų natūralūs. Ir jeigu pavyksta pajausti ir užfiksuoti tokius momentus, jokių papildomų akcentų, manau, nebereikia.

- Ar labai sunku (ir kaip) sutramdyti mažuosius šeimos fotosesijose?

- Sakyčiau, kad tai – iššūkis, jeigu savo namuose neturėčiau dviejų aktyvių mažylių. Po vienas kitą vejančių įvykių, džiaugsmų, ašarų, diskusijų, skaudulių, laimėjimų, tapau atsparesnė, todėl mano pusiausvyrą sutrikdyti kur kas sunkiau :)

Vos susitikus su būsimos fotosesijos šeima, svarbiausia užduotimi tampa rasti bendrą kalbą su mažaisiais. Pasikalbame, apžiūrime fotoaparatą, pasivaikštome po jų namus arba studiją, jie apsipranta, o tik tada pradedu fotografuoti.

Po pusvalandžio jiems jau pasidaro nuobodu, todėl šios fotosesijos būna labai intensyvios. Visada prašau tėvų paruošti mažuosius prieš – pavalgydinti, būti jau pasipuošusiems, turėti keletą ekstra užkandžių alko priepuoliams numalšinti. Ir svarbiausia – tą dieną nekelti įtampos vaikams, kad neatvyktų jau suirzę. O besifotografuojant – ne kritikuoti, bet skatinti, neversti daryti jiems nemalonių dalykų. Tokios fotosesijos būtinai turi virsti savotišku žaidimu visiems. Labai myliu vaikus, todėl noriu, kad jie būtų laimingi, nespaudžiu per stipriai, nereikalauju, jie tai jaučia ir man padeda.

- Kada žmonės kreipiasi į profesionalų fotografą?

- Profesionalius fotografus žmonės visada prisimena svarbiausiomis šeimos šventėmis. Vestuvės, krikštynos, garbingi jubiliejai yra pagrindinė fotografų duona. Taip pat dažnai fotografo ieško save pažinti norinčios moterys. Eksperimentuojančios, drąsios, įdomios.

Atskira sritis, kur be profesionalo neapsieisi – įvairūs verslo įvykiai, reklaminės, įvaizdinės fotosesijos.

- Darai tik menines fotosesijas ar fotografuoji renginius?

- Dažnai renginiai tampa ir meninėmis fotosesijomis, pavyzdžiui - jaunųjų portreto įamžinimas vestuvių dieną. Per krikštynas kviečiu tėvus nusifotografuoti ne tik su svečiais, bet ir skirti laiko meniniams kadrams. Jeigu jaučiu, kad organizatorių bei mano požiūriai sutampa, mielai fotografuoju ir renginius.

- Kodėl per krikštynas verčiau turi profesionalą nei prašyti, pavyzdžiui, dėdės pagalbos?

- Nes dėdė neišdrįs prieiti arčiau kunigo, kai vaikelis bus laiminamas švęstu vandeniu, o tėvų ir krikštatėvių veidai gali paskęsti tamsoje, nes jo fotoaparatas nebus profesionalus. Taip pat jis gali nepastebėti visų nuostabių detalių, puošiančių tiek visą šventę, tiek tą dieną – dekoracijų, šuniuko su peteliške, pirmuosius dantis pametusios sesės šypsenos, alaus bačką tempiančio sušilusio dėdės iš Kupiškio. Profesionalūs fotografai išties žinos, iš kurios pusės fotografuoti muilo burbulus, kad jie spindėtų vaivorykštės spalvomis, prie kokio fono daryti šeimos portretines nuotraukas, vertas rėmelių.

O juk „pažadėtasis“ fotografas norės išgerti bokalą alaus, o jūs jausitės nejaukiai, prašydami jį nežioplinėti. Pasikvietę fotografą, jūs tiesiog atsikratysite nerimo ir mėgausitės švente.

- Atrodo, anoks čia darbas - tik "pykšt" ir viskas. Kiek iš tiesų trunka paruošti, sutvarkyti nuotraukas?

- Vadinamoji postprodukcija užtrunka kur kas ilgiau nei fotografavimas. Įsivaizduokite, kad jūs turite kelis tūkstančius nuotraukų, iš kurių ketinate sukurti vestuvių, krikštynų ar kitos šventės istoriją. Atrinkus lieka keli šimtai tobuliausių kadrų, kuriuos kiekvieną reikia sutvarkyti atskirai. Jeigu tai žmogaus portretas, profesionalus fotografas niekada nepaliks spuogo ant nosies ar torto trupinio ant šventinio kostiumo.

Taip pat nuotraukos yra karpomos, ieškoma įdomių kompozicijų, derinama viso reportažo stilistika, dėliojama nuotraukų seka. Vėliau, jeigu užsakovai pageidauja, kuriamas albumas, kiti dizaino darbai. Pavyzdžiui, sutvarkyti vestuvių fotosesiją užtrunka apie mėnesį. Man svarbu trumpam atsitraukti nuo jau matytų nuotraukų ir vėl prie jų sugrįžti su nauju žvilgsniu.

- Kuo dirbai prieš tai ir kaip tai padarė įtaką šiam pasirinkimui?

- Apie dešimt metų dirbau žurnaliste įvairiose žiniasklaidose priemonėse. Mano sritis buvo socialinė, kultūros ir pramogų žurnalistika. Buvau stebėtoja. Žvelgiau į gyvenimą ir jį aprašinėjau. Ir labai natūraliai mano rankose atsidūrė fotoaparatas. Kartą teko vykti į Belgradą stebėti „Eurovizijos“ konkursą. Kadangi biudžetas buvo ribotas, o to dar redakcijoje niekas nebuvo daręs, įdavė man kompiuterį, profesionalų fotoaparatą, videokamerą ir aš išvykau :) Po tos kelionės su fotoaparatu nebeišsiskyriau...

Išties, ir dabar esu pasaulio stebėtoja, tik atsirado dar viena – vizualioji – išraiškos forma.

- Augini sūnų ir dukrytę - papasakok apie juos. Ar jie dažnai patenka į mamos objektyvą?

- Savo vaikams esu be galo dėkinga už kitą, meninį, žvilgsnį į fotografiją. Susilaukus savo pirmagimės Liucijos, širdyje pynėsi tiek daug nuostabių jausmų, kuriuos norėjosi įamžinti. Iki šiol man pačios gražiausios miegančių vaikų nuotraukos. Tos mažos rankytės ir kojytės pataluose, ta bedantė šypsena...

Amžinau kiekvieną vaikų gyvenimo akimirką. Atrodė taip svarbu viską nufotografuoti, kad žinotų, kaip augo, ką žaidė, kur keliavo, su kuo draugavo. Gimus Oskarui, stebėjau jau sesės ir brolio ryšį, jų apsikabinimus, dabar – žaidimus, kivirčus, bendrumo jausmą.

Tiesa, tas begalinis noras užfiksuoti kiekvieną vaikų gyvenimo akimirką keitėsi. Dabar, kai Liucijai penkeri, Oskarui – treji, juos ne visada džiugina pašalinis įsikišimas į jų veiklą. Todėl labai branginu šios akimirkos trapumą. Mėgaujamės būdami kartu, džiaugiamės momentiniais stebuklais, kurie svarbūs dabar, o ateityje būtų tik dar viena graži nuotrauka.

Kartą, Romoje, nuėjau į Šv.Petro baziliką įsipilti šventinto vandens ir išgirdau šurmulį – aplinkui spietės apsaugos darbuotojai, klegėjo žmonės. Žurnalistinis smalsumas nuvedė ir mane žvilgterėti, kas ten vyksta. Netrukus aikštėje pasirodė popiežius Benediktas XVI. Aš, žinoma, išsitraukiau savo fotoaparatą ir ėmiau fotografuoti – kadras po kadro, kadras po kadro... Popiežius staiga atsistojo visai šalia priešais ir palaimino... Buvo labai jautri akimirka ir tada suvokiau labai svarbų dalyką, kad kai kuriuos dalykus reikia tiesiog pajausti ir išgyventi, nes jie yra tavo ir visada išliks atmintyje.

- Ar nebaisu buvo mesti apmokamą darbą ir imtis savo verslo? Kokie argumentai buvo už ir prieš? Ką manai dabar?

- Sunkiausias buvo ne pats faktas, kad kas mėnesį nebegausiu solidaus atlyginimo. Nelengva buvo suprasti save – ko aš iš tiesų noriu. Kaip įsivaizduoju savo karjerą, savo tobulėjimą. Labai ilgai stebėjau prieštaringus vidinius pojūčius. Vieni sakė, kad šeši metai mokslų ir dešimt metų sėkmingo darbo žurnalistikoje negali tiesiog imti ir neberūpėti. Kiti jausmai tiesiog kaip magnetas traukė fotografuoti. Ir tas saldumas tvarkant nuotraukas po fotosesijos, nuostabaus kadro džiaugsmas tiesiog ėmė viršų.

Išties dar ilgai slėpiau, kad dirbu fotografe, tačiau kai tik pati tokia pasijaučiau, nebekilo jokių dvejonių.

Dabar jau žinau, ką reiškia būti sau vadove. Tai – kur kas didesnė atsakomybė prieš klientus, prieš šeimą, prieš save. Disciplina. Nors galiu pirmadienį miegoti iki 10 valandų, tačiau suvokiu, kad tas praleistas valandas turėsiu kompensuoti vaikams grįžus iš darželio. O to visai nesinori. Turint savo verslą, pajamos kiekvieną mėnesį varijuoja, todėl visada turiu žvelgti į priekį ir, pavyzdžiui, žiemai, kai jos būna mažesnės, ruoštis iš anksto.

- Ką patartum mamoms, kurios norėtų imtis verslo? Nuo ko pradėti?

- Atsakykite sau į kelis svarbius klausimus:

Ar ši jūsų veikla yra tai, apie ką jūs svajojate, sapnuojate, mylite ir ji jūsų neapleidžia? Kol neatradau savo aistros, maniau, kad tos kalbos apie „dirbk mylimą darbą ir visada atostogausi“ yra pramanytos. Aš klydau. Todėl kurkite savo verslą iš aistros. Būkite tikri, kad tai yra jūsų pašaukimas. Net jeigu visi dabar fotografuoja, siuva ar dekoruoja, jūs vis tiek ryžkitės, nes iš širdies atkeliavusi veikla, gerai prie jos padirbėjus, taps puikiu pragyvenimo šaltiniu.

Ar nebijote suklysti? Nes jeigu bijote, geriau nerizikuokite, visko versle nutinka. Kartą ir man teko patirtį visišką fiasko. Jaučiausi nuvylusi visą komandą, graužiau save, buvo labai gėda, o dar tik žengiau pirmuosius žingsnius fotografijoje. Taip, mane kritikavo, gal kas ir pasijuokė, bet suvokiau, kad visko gyvenime nutinka. Ir dar nutiks, bet jeigu nebandysi, tai ir gyvensi priklausoma, įtakojama kitų, o kiekviena nesėkmė tave laužys ir skriaus. Nors tai nėra lengva, bet dabar į nesėkmes ar sunkesnius periodus žvelgiu kaip į pamokas.

Ar jau esate pasirengusios savo vaikams skirti mažiau dėmesio?

Kol nepajutau, kad mano vaikai savarankiški, instinktyviai nenorėjau gauti daug užsakymų. Norėjosi pasidžiaugti gražiausiais jų metais, suteikti jiems pasitikėjimo savimi ir supančia aplinka. Tiesa, niekada nesnaudžiau – rašiau straipsnius ir fotografavau. Tiek, kad vaikų interesai nenukentėtų. Ir mano vaikai mane paleido, o darbai natūraliai įsivažiavo.

Ar esate nuolat ieškanti, besimokanti, tobulėjanti?

Visų pirma, jūs turite išmokti elementariausių savo srities dalykų, vėliau juos ištobulinti, pagerinti ir suteikti išskirtinio atspalvio. Profesionalas ir vadinamas profesionalu ne dėl to, kad jis moka, o dėl to, kad moka kitaip nei daugelis. Būkite smalsios!

Ar esate pasirengusi pradžioje daugiau duoti nei imti?

Verslo pradžioje jums prireiks investicijų. Kartais jos būna paremtos pinigine išraiška, kartais – barteriniais mainais. Vos pradėjusi fotografuoti, turėjau įsigyti brangią fototechniką, vėliau – investuoti į žinias, daryti daugybę nemokamų fotosesijų. Tad nusiteikite, kad atlygis sugrįš ne taip greitai.

Jeigu jau atsakėte į šiuos klausimus, laikas ant popieriaus lapo išgryninti jūsų siekį/tikslą/svajonę, kuris taps verslu. Susirašykite žingsnius, kuriuos turite žengti ir sugriežtinkite savo dienos režimą, kad juos įgyvendintumėte.

Jeigu kol kas jums tai atrodo nepasiekiama, kasdien atlikite po vieną mažą žingsnelį tos svajonės link. Jeigu tai buvo jums duota, esu užtikrinta, ji niekur nedings, o aplinkybės galų gale jums padės tai įgyvendinti. Tiesiog nesnauskite, dirbkite, klyskite, mokykitės ir gyvenkite drąsiai!

mamyciuklubas.lt
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nausėda ėmė piešti niūrius scenarijus: jei taip toliau – valstybė ateities neturi (478)

Galimas kandidatas prezidento rinkimuose Gitanas Nausėda šiandieną pristatė savo programines...

Lietuvis pasidalijo atrasta pigių kelionių schema: aplink pasaulį per dvi savaites už juokingai mažą sumą (54)

„Aplink pasaulį per 14 dienų“. Skamba neįtikėtinai? Taip pasirodė ir mums, kai gavome taip...

Buvusių alkoholikų nėra: devintą abstinencijos mėnesį dantimis bandė atidaryti butelį (41)

„Devintą abstinencijos mėnesį laikiau butelį rankose. Buvau išsekusi fiziškai, o psichologinė...

Orai: laukia labai žvarbi ir permaininga savaitė (1)

Skaičiuojant paskutines savaites iki kalendorinės žiemos pradžios, teks susitaikyti ne tik su...

Neeilinį sezoną su Jasaičiu prisiminęs Kalnietis mėgaujasi šansais Parkerio klube (2)

Europos taurės šeštojo turo rungtynėse C grupėje antradienį Liono-Vilerbano „Asvel“ su Mantu...

Gavo baudą už stovėjimą, bet kai paprašė nuotraukų, išgirdo absurdišką pasiūlymą (145)

Gaunate baudą už tai, kad pažeidėte kelių eismo taisykles ( KET ), tačiau ką tiksliai padarėte...

Suomija įtaria Rusiją panaudojus slaptą ginklą: buvo kilusi grėsmė paprastų žmonių saugumui (275)

Suomijos ministras pirmininkas Juha Sipila teigia, kad per pastarąsias NATO pratybas...

Ušackas įvardijo galimus prezidentus: Šimonytė ir tas žmogus, kurį parems Karbauskis (162)

Pirmadienį oficialiai prasidėjo prezidento rinkimų kampanija. Tiesa, tai tik metas procedūroms –...

„Naktinės Personos” stabdo veiklą ir atsisveikina su gerbėjais (23)

Po keturių metų aktyvios veiklos, grupė Naktinės Personos taria “sudie” savo ištikimiausiems...

Po pergalės Šaras pasidžiaugė ir 17-mečiu „Žalgirio“ talentu: smagu už Roką (11)

Alytuje „Betsafe-LKL“ rungtynėse pirmadienį intriga gyvavo tik pirmose mačo minutėse. Pirmame...