- Ar šiuo metu įvairiais vaidmenimis esate lygiai taip pat užimtas, kaip ir anksčiau?
- Panašiai. Kad tik Dievas duotų sveikatos ir kantrybės. Šlifuojame „Juodąjį strazdą“, greitai važiuosime gastrolių į pietų Korėjos sostinę Seulą, kur rodysime „Faustą“. Dar vaidinu miuzikluose „Graikas Zorba“ ir „Kabaretas“.
- Šiuo metu lietuviški teatrai gal dažniau gastroliuoja užsienyje negu rodo spektaklius Lietuvoje?
- Ir taip, ir ne. Gegužės mėnesį numatyta dešimt „Fausto“ spektaklių parodyti Paryžiuje. Kasdien po spektaklį su vienos dienos pertrauka – tai didžiulis krūvis. Aktoriams, kurie šiame spektaklyje dirba mažiau, smagu nuvykti į Paryžių. Dieną Paryžius, vakare Paryžius. Paryžius visada Paryžius.
-Koks teatras čia ir svetur?
- Aš nežinau, koks jis svetur, nes nėra laiko žiūrėti spektaklių. Paprastai važiuojame į festivalius (turiu omenyje E.Nekrošiaus „Meno fortą“). Pirmą dieną, skirtą aklimatizacijai, dažniausiai pamatome tai, kas neįdomu. Gal tik Turkijoje pasisekė – susipažinome su sudzuki teatro atstovais.
- Švęsdamas jubiliejų turbūt įvertinote savo gyvenimą, koks jis?
Kūrybine prasme negaliu skųstis – nuolatos buvau užsiėmęs, stebimas žiūrovų. Kas domisi teatru, žino, kad Lietuvoje yra teatralas Vladas Bagdonas, ir jis kažką nuveikė. Nebuvo ypatingų nuopuolių mano gyvenime, net neįdomu (juokiasi).
- Gyvenote neįdomiai gerai?
- Buvo keletas drastiškų žingsnių, dėl kurių gal ir gailiuosi, pvz., išėjimas „iš etato į sutartį“. Pasirinkau sutartį su Jaunimo teatru. Tai sukėlė daug diskusijų ir kalbų. Na, vieną dieną aš galvoju, kad tai yra gerai, o kitą – kad ne, priklausomai nuo nuotaikos. Šiandien, tokią pilką, miglotą dieną, atrodo, kad pasielgiau neišmintingai, o kai šviečia saulė – gerai, teisingai žingsnis žengtas.
- Jaunimo teatras – Jūsų namai?
- Galima taip pavadinti. Nesakau, kad gimtinė, bet tai yra pastogė, kūrybinė laboratorija, kūrybinė erdvė. Logiškai mąstant, ar gerai išeiti iš namų? Bet aš išėjau tuo metu, kai žmonėms teatras nebuvo reikalingas, kai salės buvo tuščios. Daugelis išėjome, nebeatlaikėme tuštumos. Buvo 1992–1993 metai, visi vertėsi kūliais, niekas nespėjo gyventi, teatruose buvo šalta, nejauku, tekdavo sėdėti su paltais, kūrybai nebuvo impulso. Bet tai truko gal tik pusmetį. Neišėjau į niekur. Tuo metu dirbau Muzikos akademijoje, kur dėsčiau vaidybą ir režisūrą, ten tebedėstau iki šiol.
- Ar K.Stanislavskio premiją, gautą prieš keletą metų, pavadintumėte didžiausiu pripažinimu?
- Aš džiaugiuosi ją gavęs, nė vienas Lietuvos artistas to nėra pasiekęs. Žinoma, gerai būtų, jei Stanislavskio ženklelį įsisegęs galėčiau išdidžiai vaikščioti ir toliau nieko neveikti. Bet aš dirbu. Sykį, teatro dieną, buvau pasidabinęs tuo ženkleliu, tai visi klausinėjo, kas per moteriška segelė.
- O žmonės, gerai žinau, pasiilgo jūsų dainavimo.
Ne kartą važinėjant po atkampius Lietuvos kaimus su labdaringais koncertais pasigirsdavo klausimų, kodėl neturiu nieko išleidęs. Pradžiuginsiu – su Vilija Grigonyte ir broliu pranciškonu Arūnu leidžiame mano senų ir jau primirštų, o anksčiau tokių populiarių dainų kompaktinę plokštelę. Surinkome kas svarbiausia – tai ir bus mano pirmasis kompaktinis diskas.
- Ar nežadate atnaujinti koncertinės veiklos?
- Kai mane pakviečia koncertuoti, neatsisakau. Dažniausiai prisišaukia jaunieji bardai, raseiniškiai, kurie keliaudami po Lietuvą neužmiršta ir manęs. Mielai važiuoju, truputį pasibastau. Ar mane vadina bardu? Galiu ir juo pabūti, gitarą pabrazdinu. Štai „Ramybės“ klubas šį mėnesį į Palangą pakvietė, ten bus dainuojamosios poezijos vakaras.
- Vis dėlto dainą kažkodėl nustūmėte į šalį.
Nesu linkęs smarkiai varžytis su šiandien dainuojančiais žvaigždūnais, viskam yra savas laikas. Neketinu būti feniksas, staiga išniręs iš pelenų, tiesiog, kas pakviečia, tiems padainuoju. Mano dainelės skirtos nedideliam klausytojų ratui, šiandien jos ir muzikine kalba ne tokios patrauklios, mat muzika nuolat tobulėja, o aš nespėju paskui.
- Kaip laiko tėkmė veikia Jus patį?
- Bėgant metams, manyje atsiranda daugiau irzlumo. Neseniai vieno rašytojo jubiliejuje susitikau daug vyresnio amžiaus menininkų ir man pasirodė, kad visi jie pavargę. Tas nuovargis ne dėl metų, o turbūt dėl gyvenimo sąlygų. Nereikia vynioti į vatą – tarybiniais metais menininkų sąlygos gyventi, kurti buvo pakankamai geros, į juos buvo žvelgiama pagarbiai. O dabar į kiekvieną, kuris užsiima menu, žiūrima kaip į komersantą. Man tame vakare buvo liūdna, nuovargį mačiau jų veiduose, akyse. Ir ne krizė čia kalta. Apskritai, vyresnio amžiaus žmonės mūsų visuomenėje jaučiasi tarsi gyventų svetimame mieste. Išeini kokį šeštadienio vakarą į Gedimino prospektą ar į senamiestį ir matai, kad aplink – vien jaunimas, tokių kaip tu – vienetai. Kur jie, amžininkai? Prie televizoriaus ar prie kokios krosnies? Nebent vyresnio amžiaus turistai blaškosi. Nesakau, kad nesaugiai jaučiuosi, tiesiog… lyg svetimame mieste.
- Ar vargina spektakliai – morališkai, fiziškai?
- Fizinį nuovargį jaučiu praėjus pusvalandžiui po spektaklio, ypač pastaraisiais metais, vaidindamas aštrių, impulsyvių judesių personažus. Mat turiu problemų su stuburu.
- Ar esate labiau draugijos žmogus, ar, atvirkščiai, mėgstate vienatvę, tylą?
- Manau, kad draugijoje aš neįdomus. Nemoku pasakoti anekdotų, nors su studentais galiu ilgai šnekėtis. Į vakarėlius nemėgstu vaikščioti. Esu įdomus pats sau, nors tai nereiškia, kad dažnai žvelgiu į veidrodį.
- Gyvenate vienas?
- Ką tik grįžau aplankęs sūnų Juozapą, kuris serga. Išvedžiau šunį pasivaikščioti. Juozapui gegužės mėnesį keturiolika, jis mano ūgio. Jiedu su mama ketina vykti paatostogauti į Naująją Zelandiją. Klausė manęs, ar aš nenorėčiau kartu, bet mes prasilenksime, tuo metu aš išvykstu į Seulą. Naujoji Zelandija, tas tolimas kraštas, seniai mano svajonėse, na, aš jo nepamatysiu, tai bent Juozapas pamatys, džiaugiuosi už jį.
- Atradote naują šeimos modelį – gyvenate su žmona atskirai, tačiau beveik kasdien matotės? Ar pasiteisino toks sprendimas?
- Jei tokie sprendimai priimami, vadinasi, kažkas negerai. Paskui šeima suyra, jos nebelieka, ji virsta formalia. Bet taip yra. Nesu susitaikęs su tuo, bet žiūriu realybei į akis.
Kažkada mus su Rūta Vanagaite sujungė teatras – ji tada dirbo teatrų festivalio „Life“ direktore. Nepaprastai geras buvo laikas. Gimė sūnus. Susituokėme tik tuomet, kai Juozapas ėjo į pirmą klasę, na, kaip Rūta sakė, kad padoriau atrodytume. Mes tikrai labai skirtingi… Jau šešerius metus gyvename atskirai. Dar mažas Juozapas yra pasakęs, kad nebūtų jokių „skirtynių“, tai mes taip ir gyvename oficialiai neišsiskyrę. Sodyboje leidžiame vasaras, drauge sprendžiame ūkinius klausimus. Žinoma, neturime bendros kasos, bet gerai sutariame.
- Kuo užsiima Jūsų dukra Monika iš pirmosios santuokos?
- Ji yra tikra muzikos fanatikė. Gyvena kukliai viename Vokietijos mieste, truputį dirba vietiniame orkestre. Apie grįžimą į Lietuvą nesvajoja, nes kur čia pasidės, ką veiks? Yra baigusi net tris aukštąsias mokyklas, ten jau įsigyvenusi, net mąsto vokiškai. Gastroliuodamas Miunchene, esu pakvietęs ją į savo spektaklį. Tačiau dažniau pasimatome Lietuvoje nei Vokietijoje. Šią vasarą taip pat pasimatysime, kai ji sugrįš namo. Tik Vilniuje, žinau, neužtruks, skubės pas tetą į Klaipėdą, prie jūros.
