Šie žmonės – ne palapinėse gyvenantys hipiai ar valkatos, bet daug pasiekę, protingi asmenys ir šeimos, atsisakiusios daiktais apkrauto gyvenimo dėl kur kas prasmingesnių dalykų. Jūsų dėmesiui, keletas labiausiai įkvepiančių.
Minimalistai Joshua Fieldsas Millburnas ir Ryanas Nicodemusas
Dar neatšventę 30-ojo gimtadienio, dirbdami 70-80 valandų per savaitę didelėje įmonėje ir nuolat pirkdami įvairiausius daiktus J. F, Milburnas ir R. Nicodemusas suprato, kad tai neužpildo gyvenimiškos tuštumos.
„Tiesą sakant, atsirado skolų, tapome nervingi, ėmėme nerimauti, baimintis, jautėme kaltę, užklupo vienatvė ir depresija“, - pasakoja jie. Galiausiai pora nusprendė mesti darbą ir, remdamiesi minimalizmo principais, perimti vadžias į savo rankas bei susitelkti į svarbius dalykus. Nuo to laiko jie parašė gausybę straipsnių, aukštinančių laisvą nuo materialumo ir emocinės apkrovos gyvenimą.
J. F. Milburnas teigia turintis 288 daiktus (nors iš tiesų jis neskaičiuoja turimų daiktų).
Dave'as Bruno – rašytojas ir verslininkas
D. Bruno parašė knygą – metraštį „The 100 Thing Challenge“ („100 daiktų iššūkis“) apie pastangas susitarti su vartotojiška prigimtim ir sumažinti turimo turto kiekį iki pačių svarbiausių, išgyventi reikalingų daiktų (ir tuomet taip išgyventi metus). Per tą laiką jis rado įdomių pastebėjimų apie tai, kodėl jis jautė norą įsigyti daiktų, kartu pastebėjo, kokius derybinius procesus su savimi išgyvename, kai norime įsigyti ne pirmo būtinumo prekę.
D. Bruno vykdytas radikalus iššūkis sau tapo visame pasaulyje tūkstančius šalininkų vienijančio judėjimo pagrindu.
„Tai būdas nebebūti neatsakingo vartojimo dalimi ir kur kas prasmingesnio, ekonomiškai saugaus ir dvasią stiprinančio gyvenimo būdo pradžia“, - teigia autorius.
Heidemarie Schwermer – 70 metų senolė
Dažnai galvojame, kad toks minimalistinis gyvenimo būdas tinka bohemiškos gyvensenos žmonėms arba studentams, tačiau kas sakė, kad amžius nuteisia įkalinimui tarp daiktų? Buvusi mokytoja ir psichoterapeutė H. Schwermer jau daugiau nei 16 metų gyvena be pinigų.
Nutraukusi sėkmingą mainų krautuvėlės veiklą ir metusi darbą 1996 metais, ji nusprendė atiduoti visą turimą turtą, pasilikusi tik tai, kas sutilpo į vieną lagaminą ir kuprinę, ir išsikėlė iš nuomojamo buto. Nuo to laiko H. Schwermer gyvena klajūnės gyvenimą, už maistą ir nakvynę veda sodininkystės, valymo ar netgi terapinius seansus. Ji parašė keletą knygų apie savo nuotykius, o visus gautus avansus ir pajamas paskyrė labdarai bei išdalino gatvėje prašantiems išmaldos.
