aA
Daugelis vos išėję į pensiją skuba save nuteisti. „Neleidžia jėgos“, – skelbia užrašas ant pačių iškelto „Stop“ ženk­lo. „Jau ne tie metai“, – nusistato sau diagnozę, palaidoja visus troškimus ir atsisėda į krėslą laukti savo eilės.
Žmogų numarina ne metai, o pasyvumas
© Corbis

Skaudžiomis bejėgystės rykštėmis dažniausiai plaka ne gydytojai, ne pavydūs kaimynai, o kiekvienas pats save. „Žmogų numarina ne metai, o jo paties pasyvumas“, – įsitikinusios mano pašnekovės.

Padeda išlaikyti budrumą

Aleksandra Berteškienė: „Tik nesėdėkite ir nelaukite! Geriausi dalykai retai kada ateina savaime. Daug ką reikia pasiimti patiems, pasitelkiant kantrybę, laiką, atkaklumą. Kokia kaina, tokia ir vertė.“
Aleksandra Berteškienė: „Tik nesėdėkite ir nelaukite! Geriausi dalykai retai kada ateina savaime. Daug ką reikia pasiimti patiems, pasitelkiant kantrybę, laiką, atkaklumą. Kokia kaina, tokia ir vertė.“
© L.Brundzos nuotr.

79-erių jonaviškės Aleksandros Berteškienės prabilti apie savo sugebėjimą nepasiduoti ligoms ir prisitaikyti prie amžiaus problemų įkalbinėti nereikėjo. Kadaise buvusi žinoma miestelio siuvėja šiandien beveik kasdien prisėda prie kompiuterio.

Perskaito naujienų portalus, įdomesnius straipsnius dar ir pakomentuoja. Taip pat dažnai su bendraamžėmis kalbasi „Skypu“, kai kurioms jų rašo elektroninius laiškus. Moteris džiaugiasi, kad didžioji dalis jos pašnekovių – įdomios moterys.

Užsiregistravusi įv. svetainėse, moteris pasižiūri draugių rankdarbių nuotraukas, su kitais lankytojais pasidalija mintimis apie perskaitytą knygą. Taip pat diskutuoja apie įvykius, renginius, maisto gaminimą, sveikatos temomis.

Senjorė šypsosi: kompiuteris ne tik padeda išlaikyti budrumą, bet ir atveria langą į pasaulį. Kai sunku išeiti iš namų, būtent per jį plečiasi akiratis.

„Anūkė Agnė žaidė kompiuterinį žaidimą „Mano ūkis“, – pradžią prisimena A. Berteškienė. – Kad gautų žemės sklypą, jai reikėjo užregistruoti draugą, taigi įtraukė mane. Numojau ranka, kad niekus išdarinėja, o paskui pamažu ir pati susidomėjau, ką toje „dėžėje“ galima rasti, kuo ji taip visus traukia.“

Rytais laisto virtualų daržą

Šiandien A. Berteškienė ir pati žaidžia anūkės parodytą žaidimą. Entuziastingas pasakojimas, kaip ji vos pabudusi bėga įsijungti kompiuterio ir palaistyti virtualaus daržo, nuimti derliaus, skatina pasmalsauti, ar tik kompiuteris netapo priklausomybe?

„Tikrai ne. Nesu vienintelė užsidegusi vyresnio amžiaus žaidėja. Galbūt mano susižavėjimas šiuo užsiėmimu iš šalies atrodo keistokai, tačiau jūs patys pamąstykit. Ką daro daugelis senyvo amžiaus žmonių? Sėdi ir žiūri visą dieną pro langą. Rankdarbiai, siuvimas yra neblogas užsiėmimas, tik jėgos nebe tos. O žaidžiant šį žaidimą reikia nuolat galvoti, apskaičiuoti, ką pirkti, ką sodinti, kad ūkis išsilaikytų ir duotų pelno. Atminčiai tai gera treniruotė. Juk kitą kartą gulėtum, iš lovos neatsikeltum“, – teisina savo pomėgį jonaviškė.

Senjorė dažnai mobiliuoju telefonu rašo žinutes.

„Visi gali išmokti, tik nenori“, – įsitikinusi ji. Prieš metus lankė floristikos bei kompiuterinio raštingumo kursus. Tiesa, pastaruosiuose tik „eta“ raidę išmoko rašyti, viso kito jau buvo pramokusi.

„Kompiuteris yra puiki užimtumo priemonė vyresnio amžiaus žmonėms. Tačiau jokiu būdu nepakeičia gyvų žmonių. Prie kompiuterio sėdima tada, kai gyvenime nėra realių draugų arba galimybių su jais susitikti. Daugelis galvoja, kad senam žmogui svarbu tik pavalgyti ir apsirengti. Keičiasi kūnas, bet širdis lieka ta pati. Tas vidinis aš su savo poreikiais bei svajonėmis vis dar toks pats. Ir tikrai ne vienas susimąsto, ką daryti, kai galimybės ir draugų ratas mažėja? Nepasiduoti, jokiu būdu negalima sėdėti ir laukti, kol kas nors padės ar kur nors nuves. Taip, metai uždėjo savo naštą, bet aš džiaugiuosi kiekviena pragyventa diena. Man padeda tikėjimas Dievu ir... kompiuteris“, – sako A. Berteškienė.

Planuoja tęsti studijas

Regina Juodžbalienė: „Reikia stipriai įsikibti į savo svajonę. Galima paleisti, bet tik tada, jeigu pažvelgęs į ateitį tikrai suprasi, kad taip pasielgęs būsi laimingesnis. Kai manai, kad jau nebegali, ištverk dar minutę. Jei pavyks, vadinasi, gali dvi".
Regina Juodžbalienė: „Reikia stipriai įsikibti į savo svajonę. Galima paleisti, bet tik tada, jeigu pažvelgęs į ateitį tikrai suprasi, kad taip pasielgęs būsi laimingesnis. Kai manai, kad jau nebegali, ištverk dar minutę. Jei pavyks, vadinasi, gali dvi".
© L.Brundzos nuotr.

„Kažkodėl naudą suprantame pernelyg siaurai: arba tai leis uždirbti pinigų, arba ne. Ir visai nesvarbu, kad dėl to dažnai gyvenimas prabėga užgniaužus didžiausius savo troškimus“, – įsitikinusi 62-ejų tapytoja Regina Juodžbalienė, gyvenanti Piliuonos kaime (Kauno r.). Ji ne tik vadovauja „Piliuonos“ tautodailės studijai, bet ir studijuoja Vytauto Didžiojo universitete menotyrą. Kitais metais diplomą gausianti moteris prasitaria galvojanti ir apie magistrantūros studijas. Žinoma, jei finansinės galimybės leis.

„Ne tik lėšų stoka sukliudo žmonėms įgyvendinti savo troškimus. Kur kas dažniau – tinginystė. Nuo jų pasyvumo labiausiai kenčia ne aplinkiniai, bet jie patys“, – mintimis dalijasi R. Juodžbalienė.
Tautodailininkė prisipažįsta ilgai atidėliojusi vieną didžiausių savo svajonių – išsamiau pažinti meno istoriją. Pati nesiryžusi jos įgyvendinti, iš pradžių bandė šia mintimi užkrėsti savo moksleives. Tiesa, nesėkmingai. Galiausiai supratusi, kad laiminga bus tik pati išpildžiusi savo troškimus, pasiryžo žengti platesnį žingsnį.

„Kiek daug iki šiol nežinojau! – stebisi ji. – Jaučiuosi kaip oazėje, žinios mane atgaivina. Seniau tapydavau remdamasi tik savo intuicija. Sekėsi neblogai, tačiau nuolat norėjos būti labiau užtikrintai, logiškai pagrįsti tai, ką darau. Pradėjau kitaip matyti tuos pačius dalykus. Ypač architektūrą. Anksčiau ji man neatrodė tokia svarbi ir įdomi. O dabar, tapydama namus ar bažnyčias, kiekvieną detalę apžiūriu, išnagrinėju.“

Universitete ne vyriausia

Stodama į universitetą R. Juodžbalienė priėmimo komisijos paklausė, ar nebus vyriausia. Universitete – ne, tačiau savo kurse vis dėlto vyriausia. Tiesa, dėl to ji nesijaučia blogai. Juo labiau kad kartu su dvidešimtmečiais kurso draugais mokosi ir daugiau vyresnių žmonių.

„Amžius nėra ir net negali būti riba, – vis patvirtina ji. – Pagal stojamuosius balus savo kurse buvau ketvirta, visame universitete – šimtas antra. Atrodo, visai neblogi rezultatai. Tačiau mokydamasi pirmame kurse suabejojau, ar tikrai įveiksiu. O paskui susikaupiau ir pamąsčiau: jeigu bent vienas įveikia, tai ir aš galiu. Daugiau negu pusė įstojusiųjų šiandien jau metę studijas. Tačiau tik jaunimas. Galbūt todėl, kad jiems ne specialybė, o diplomas svarbiausias. O štai vyresnieji ir toliau atkakliai mokosi. Turi savo tikslą, žino, ko siekia. Aš taip pat neleidžiu sau sustoti.“

Tautodailininkė lanko visų studijų dalykų paskaitas, kas pusmetį pasirenka po septynis. Jai nenuolaidžiauja nei dėstytojai, nei ji pati sau. Mokėsi anglų kalbos, net informatikos egzaminas nebuvo kliūtis.

„Ar moku dirbti kompiuteriu? Žinoma, juk juo reikia parašyti visus namų darbus. Ir ne tik. Pernai per praktiką organizavau tapybos plenerą „Taurakiemio seniūnijos kaimeliai“. Šiais metais plėtojau savo idėją ir kompiuteriu sumaketavau įvykusio renginio lankstinuką“, – tarsi savaime suprantamą dalyką sako R. Juodžbalienė.

Surengs plenerą

Dailininkė prasitaria, nors šiandien ją itin palaiko draugai, gyvendama kaime, kartais sulaukdavo klausimų, kam jai reikia šių studijų. To paties paklausiu ir aš.

„Tai mano svajonė, – net nesuabejoja Regina ir priduria: – Visada jaučiau žinių troškimą. Jų įgydama, būsiu naudinga savo bendruomenei. Be to, studijos neleidžia apsnūsti. Štai mūsų kurse kartu mokosi viena odontologė. Atrodytų, menas jai visai neturėtų rūpėti. Tačiau moteriai patinka, ji taip pat užsiminė, kad norėtų ir tapyti. Galbūt jau šią vasarą pavyks surengti plenerą visiems menotyros studentams. Jeigu žmonės tobulės, jie bus geresni ir kultūringesni, o visa šalis – intelektualesnė.“

Kalbėdami apie savo šalies žmones dažnai dairomės į Europą ir vainojame savo senjorus: susenę, neišprusę. Palinkusius nuo metų naštos, būtent tokius juos matome. Bet yra ir kitokių. Būti laisviems – tai ne tik gyventi laisvoje šalyje, bet ir išsivaduoti iš sustabarėjusio mąstymo.

Kasdien po 4 km

Svetlana Batutienė: „Ilgiausias kelias nueinamas žingsnis po žingsnio. Galima stovėti vietoje, taip lengviau. Eiti – skausmingiau, sunkiau, bet įdomiau.“
Svetlana Batutienė: „Ilgiausias kelias nueinamas žingsnis po žingsnio. Galima stovėti vietoje, taip lengviau. Eiti – skausmingiau, sunkiau, bet įdomiau.“
© L.Brundzos nuotr.

Stereotipus laužo bei veiklaus amžiaus ribas plečia ir Išlaužo kaime (Prienų r.) gyvenanti Svetlana Batutienė.

„Kaip rūkalius cigarečių gamintojai įspėja apie žalą sveikatai, taip ir ant pensininko pažymėjimo reikėtų užrašyti „Nejudrumas žudo!“ – mano ji.

Septyniasdešimtmetė moteris, nors ir sunkiai valdo kairę koją, vis tiek kasdien įveikia keturis kilometrus.

„Linksmakalnyje gyvenantiems draugams nešu pieną, – prasitaria. – Nesvarbu, koks oras, šilta ar lyja. Stengiuosi judėti, nes noriu gyventi. Kartais stabteli mikroautobusų vairuotojai, siūlo pavežti. Bet aš nesutinku. Dabar jau žino, nebestoja, tik pravažiuodami pro langą pamoja.“

Ketvirtį amžiaus išdirbusi medicinos punkte felčere, prieš trylika metų S. Batutienė nusprendė tapti kūno kultūros mokytoja. Į Kūno kultūros institutą įstojo keturiasdešimt dvejų. Per egzaminą visus pratimus atliko ne prasčiau už jaunimą. Šiandien ji nebemokytojauja, tačiau savo žiniomis ir patirtimi dalijasi jau dešimtmetį gyvuojančiame sveikos gyvensenos klube „Šventupė“, yra jo pirmininkė ir trenerė. Tai vienintelis sveikos gyvensenos klubas Lietuvoje, įsteigtas kaime. Du kartus per savaitę į Svetlanos vedamus nemokamus liekninamojo kvėpavimo, jogos bei kalanetikos užsiėmimus susirenka apie keturiasdešimt žmonių.

Nenuolaidžiauti sau

S. Batutienė prisipažįsta, kad vyras Pranas, taip pat aktyviai sportuojantis, papriekaištauja, kam tiek laiko ir jėgų eikvoja šiam klubui.

„Kartais ir mane apima tingulys, galvoju, gal nieko nenutiks, jeigu nepasportuosiu. O kai esi trenerė, žinai, kad negali neateiti, nes žmonės lauks. Taigi, tai puikus būdas nenuolaidžiauti sau“, – šypsosi išlaužietė.

Prieš trejus metus ji kasdien bėgiodavo dešimties kilometrų krosą. Galbūt ir šiandien mielai pasileistų takeliu, bet šienaudama pasižeidė stuburą.

„Po operacijos bijojau bėgioti, – prisipažįsta moteris. – Gydytojai apskritai uždraudė sportuoti. Tačiau aš žinojau: jeigu jaunystėje sportuoji, raumenys greitai atsistato. Todėl ir jaunimą skatinu judėti. Kai žmogus silpnas fiziškai, nusilpsta ir jo imunitetas. O kam patinka sirgti? Juk tada niekas nėra įdomu: nei pinigai, nei valgis, nei drabužiai, nei anūkai, nei namai. Tik tie skausmai.“
Sveikuolių klubo pirmininkė į kandžias pašaipas, kad visi savimi besirūpinantys žmonės sveiki numiršta, turi savo atsakymą: „O kaip geriau? Penkiolika metų dejuoti ir vien tik vaistais gyventi?“

Kaime rengia „gerumo dieną“

„Kai moterys skundžiasi nugaros skausmais, sakau, ateikite, pasportuosite, bus geriau. Nesvarbu, kiek metų, jauna ar pagyvenusi, nejudrumas alina visus. Ką dažniausiai darome, jeigu sekmadienį niekur neplanavę eiti sulaukiame draugų skambučio ir pakvietimo susitikti? Svarstome, galbūt geriau pasilsėti, o gal namie kažką „naudingiau“ nuveikti. Kalbėsiu nepopuliariai: moteriai ne namų ruoša, o aktyvus gyvenimas turėtų būti svarbiausias. Nebesportuojame ir į teatrus nebevaikštome. Ne tik dėl pinigų stygiaus.

Kur kas dažniau – dėl tingumo. Juk vietoj kelių pakelių cigarečių galima pirkti bilietus. Teatre spektaklį pažiūrėti, muzikos paklausyti, paskui ne apie kaimynus, o apie tai, ką matėme, pabendrauti, – ragina S. Batutienė, vis pabrėždama, kad aktyvumas – tai ne vien sportinių pratimų derinys, bet kartu ir dvasinė veikla. – Kovo 8-ąją šiais metais jau aštuntą kartą rengsime „gerumo dieną“. Iš televizijos pavyzdį paėmėme. Suorganizuojame nemokamą koncertą, pavyksta įvairių atlikėjų prisikviesti. Pernai visus į pensiją išėjusiuosius pasveikinome už tai, kad dirbo, kad Išlaužo gyvenime paliko savo ženklą.“

„Šeimininkė“
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Apsisprendimo metas: kaip geležinius karantino gniaužtus atlaisvina kitos šalys (28)

Panašu, kad griežtos karantino sąlygos Lietuvoje bus dar sugriežtintos Velykų savaitgalį ir pats...

Ekonomistas išanalizavo, kaip karantino laikosi Baltijos šalys: Lietuva išsiskiria (155)

Ekonomistas išanalizavęs „Google“ paviešintus gyventojų mobilumo duomenis padarė išvadą,...

Pažiūrėkite į savo majonezo indelio etiketę: mokslų daktarė paaiškino, kas ten parašyta (22)

Majonezas yra vienas populiariausių padažų visame pasaulyje. Toks, kokį mes šiandien žinome,...

Paskelbė naujus užsikrėtusių koronavirusu maršrutus: lankėsi parduotuvėje, vairavo ir tarpmiestinį autobusą (8)

Nacionalinis visuomenės sveikatos centras ( NVSC ) paskelbė ir atnaujino užsikrėtusiųjų...

Prezidento Gitano Nausėdos tėčiui atlikta širdies operacija (124)

Prezidento Gitano Nausėdos tėvui Antanui Nausėdai Kauno klinikose antradienį buvo atlikta...

Turkijoje gyvenantis Sirijos kurdas Ali apie pabėgimą iš tėvynės: tegul žmonės sužino viską iš pirmų lūpų (17)

Praeitų metų du rudens mėnesius praleidau Gaziantepe (Turkijoje), kur vietinį jaunimą mokiau...

Improvizacijų šou „Gero juoko dozė“. Dramatiška Amerikos bardo M. Nedzinsko mirtis Anykščiuose

Daugiau ištraukų rasite teatro „ Kitas kampas “ „Youtube“ paskyroje Kitas kampas....

Paaiškėjo, kokias subsidijas už prastovas gaus darbdaviai: Seimas patvirtino naująją mokėjimo tvarką (152)

Antradienį Seimas galutinai apsisprendė ir kaip atrodys subsidijos darbo vietas išlaikantiems...

Vokietijoje sunkūs ligoniai nuo koronaviruso bus gydomi eksperimentiniu preparatu (18)

Vokietijoje koronavirusu užsikrėtę sunkios būklės pacientai ateityje galės gauti...

Ikimokyklinio ugdymo įstaigoms – mokytojus į neviltį varančios rekomendacijos: kai kurie gavo raštus eiti priverstinių atostogų (162)

Nuotolinio ugdymo rėmai nelabai tinka ikimokyklinio ugdymo įstaigoms – šitaip nusprendė Lietuvos...

|Maža didelių žinių kaina