Sutrypta vaikystė arba kam naciams reikėjo vaikų
Okupuotų valstybių teritorijose, tarp jų ir vakarinėse Sovietų Sąjungos respublikose, naciai kūrė koncentracijos stovyklas: iš pradžių karo belaisviams, o vėliau – siekiant nugalabinti „nereikalingus“ civilius, pagal jų ideologiją priklausančius žemesnėms rasėms. Fašistų aukomis tapdavo ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Labai daug paauglių buvo išnaudojami kaip darbo jėga tiek užgrobtose žemėse, tiek Reicho teritorijoje.
Ne mažiau siaubingas likimas laukė ir tų, kurie tapo koncentracijos stovyklose vykusių medicininių eksperimentų objektais. Su slavų vaikais buvo išmėginami nauji chirurginiai metodai bei atliekamos sadistinės operacijos be narkozės, kuriomis buvo siekiama identifikuoti skausmo slenkstį. Daugeliui vaikų teko siaubingas likimas tapti kraujo donorais Hitlerio armijos kariams. Tai buvo pirmas skandalingas faktas istorijoje, kai pavergėjai donorystės tikslais naudojo vaikų kraują.
Kaip naciai tyčiojosi iš vaikų Krasnyj Berego kaime
1941 metų liepą senas dvaras nedideliame Krasnyj Berego kaime Gomelio srityje virto vokiečių karo ligonine. Tačiau kai Vermachto kariuomenė pradėjo patirti vieną pralaimėjimą po kito, labai išaugo kraujo donorų poreikis. Taigi, ūkiniuose pastatuose netoli ligoninės atsirado vaikų koncentracijos stovykla. Vaikai patekdavo ten po reidų, kuriuos vokiečiai reguliariai rengė Krasnyj Berege ir aplinkinėse gyvenvietėse. Ankstų rytą fašistai apsupdavo kaimą, gyventojus išvarydavo iš namų ir prievarta atimdavo vaikus.
Ypatingą susidomėjimą kėlė 8-14 metų vaikai, ir ne atsitiktinai: tai laikotarpis, kai organizmas aktyviai vystosi, jame vyksta hormoniniai pokyčiai ir kraujas pasižymi ypatingomis gydomosiomis savybėmis. Donorėmis dažniau buvo atrenkamos mergaitės, nes jos dažniau turėjo pirmos rezus plius grupės kraują, kuris, norint naudoti medicininiais tikslais, yra universalus.
Medicininę apžiūrą praėję vaikai gaudavo lentelę, ant kurios buvo nurodoma jų kraujo grupė ir asmeniniai duomenys. Kiekvieną dieną į ligoninę buvo atvedamas tam tikras skaičius vaikų ir iš jų paimdavo kraujo. Kiek reikia arba visą.
Koncentracijos stovyklos darbuotojai savo žiaurumu pranoko patį gydytoją sadistą Josefą Mengele, kuris su kaliniais vykdė siaubingus bandymus. Taip Krasnyj Berege buvo sukurtas ir išbandytas naujas barbariškas vaikų nukraujinimo metodas. Vaikui buvo suleidžiama antikoaguliantų, jis būdavo pakabinamas už pažastų ir spaudžiama krūtinė, kad kraujas iš gilių įpjovimų pėdose greičiau tekėtų į iš anksto paruoštas talpas. Taip pat buvo taikomas odos pašalinimas nuo pėdų ar visiškas jų amputavimas. Po tokios operacijos išgyventi praktiškai niekam nepavykdavo. Vaikų lavonai buvo „utilizuojami“ – sudeginami lauže.
„Mirusi klasė“ arba kaip Baltarusijoje buvo įamžintas fašistų pragarą praėjusių vaikų atminimas
Žmonija neturi teisės užmiršti nekaltų nacių žvėriškumo aukų atminimo. Vienas jų kruvinų nusikaltimų priminimų – 2007 m. pastatytas unikalus memorialas Krasnyj Berege, dažnai vadinamas vaikų Chatyne. Jo analogų nėra nei Baltarusijoje, nei visame pasaulyje.
„Vaikams, praėjusiems fašistų pragarą“ – tokiais žodžiais pasitinkami memorialo lankytojai. Memorialo kompleksas „Saulės aikštė“ pastatytas obelų sode. Kiekviena detalė turi gilią simboliką. Pirmiausia į akis krenta lieknutės ir bejėgės mergaitės, bandančios virš galvos pakeltomis rankomis apsisaugoti nuo karo baisumų, figūrėlė. Ji stovi ant raudonų akmenukų, simbolizuojančių vaikų kraują. Nuo aikštės, kaip spinduliai, nusidriekia alėjos. Viena jų yra juodos – gedulo – spalvos.
Šis „atminimo spindulys“ veda prie baltų suolų – šviesių kaip vaikų širdys. Nekaltų ir patiklių vaikų, kuriems taip ir neteko patekti į savo klasę, nes jų gyvenimas nutrūko būtent čia.
Tuščia „mirusi klasė“, juoda mokyklinė lenta su ant jos įamžintu penkiolikametės Katios Susaninos laišku fronte esančiam tėvui. Liūdno laiško kitoje pusėje – Baltarusijos žemėlapis, kuriame nurodyta šešiolikos nacių įkurtų stovyklų buvimo vieta. Penkios iš šių stovyklų – donorų. Toliau stovi sniego baltumo „popierinis“ laivelis, kokius mėgsta lankstyti vaikai. Tik visi jie nuplaukdavo pavasario upeliais, o paskutiniu jų uostu tapo Krasnyj Beregas. Ant burių – vaikų vardai, aptikti koncentracijos stovyklos dokumentuose.
Kompoziciją užbaigia molbertai – spalvoti vitražai, įasmeninantys vaikų svajonių pasaulį. Jie sukurti pagal realius išlaisvinto Minsko vaikų piešinius, kuriuose jie vaizdavo savo pokario svajones. Buvo atrinkti donorų amžiaus vaikų darbai. Vieno iš vitražų pagrindą sudaro Krasnyj Berego komplekso projekto autoriaus Leonido Levino vaikystėje pieštas piešinys.
Kaip išėjo, kad Sovietų Sąjungos gyventojai beveik nieko nežinojo apie vaikų donorų koncentracijos stovyklą
Gaila, tačiau Sovietų Sąjungos piliečiai mažai ką žinojo apie vaikų donorų stovyklas. Ilgą laiką tai bylojantys dokumentai nebuvo publikuojami dėl to, kad buvo laikomasi nuomonės, kad tokio pobūdžio informacija gali turėti labai stiprų, o kartais ir nepakeliamą poveikį žmogaus psichikai, ypač jeigu jo nervų sistema silpna.
Be to, buvo nepriimtina afišuoti faktą, kad tarptautinėje šalyje, kokia buvo Sovietų Sąjunga, vaikus siųsti į koncentracijos stovyklą vokiečiams padėjo brigados, kuriose buvo ir vietos gyventojų. Kai kurie istorikai ir visuomenės veikėjai mano, kad ir šiandien sunki nepilnamečių kalinių tema yra nepakankamai ištirta.
Baltarusijos žmonės nepamiršo tragiškų Antrojo pasaulinio karo įvykių ir smerkia politikus, kurie nutyli apie koncentracijos stovyklų veiklą ar net bando paneigti jų egzistavimą.
