Karo metais Zarasuose gyvenusių žydų gyvenimas baigėsi masinėje žudynių vietoje Krakynės miške, o Holokaustą išgyvenusius Zarasų krašto palikuonis vienija nostalgija gimtosioms protėvių vietoms.
Zarasų rajone iki Holokausto gyveno apie 3 tūkst. žydų. Beveik visų karo metais Zarasuose ir aplinkiniuose miesteliuose gyvenusių žydų gyvenimas baigėsi vienoje masinėje žudynių vietoje Krakynės miške.
Žinomas karikatūristas, 95-erių Al Jaffe, dabar gyvenantis Niujorke, sako, kad Zarasai jo širdyje užima labai svarbią ir šiltą vietą: „Ten praleidau svarbiausius savo vaikystės metus. Tai buvo laikas, kai viskas atmintyje palieka gilų įspūdį. Zarasus žinojau kaip savo penkis pirštus – skersai išilgai. Galėjau eiti kur panorėjęs, ten visada jaučiausi saugiai.“
A. Jaffe tėvai buvo zarasiškiai, XX a. pradžioje jie emigravo į JAV, Džordžiją. Nors abu buvo kilę iš Zarasų, susipažino tik emigracijoje. 1927 m., kai daugelis Lietuvos gyventojų svajojo emigruoti į JAV, A. Jaffe mama, pasiėmusi savo keturis mažamečius sūnus, parkeliavo atgal į Zarasus.
Pasak A. Jaffe, kai jo draugai paklausia, koks gyvenimas buvo Zarasuose, jiems atsakoma, kad toks, apie kokį skaitome. „Sakau jiems, kad buvau žydų Tomas Sojeris. Mes bėgdavome į miškus, ten pasidirbdavome meškerę, valą, viską pasidarydavome patys. Pasigamindavome ir žibintus, kad galėtume vaikščioti, kai jau tamsu. Mieste nebuvo gatvių šviesų, vakarais būdavo labai tamsu“, – tikina pašnekovas.
Kaip teigia A. Jaffe, visa tai buvo be galo smagu: „Viskas buvo kaip didelis nuotykis. Tokių galimybių tikrai neturėtum mieste kaip Niujorkas, bet mažame štetle viskas buvo įmanoma.“
Prieš Antrąjį pasaulinį karą pasitraukusius ir Holokaustą išgyvenusius Zarasų krašto palikuonis vienija nostalgija gimtosioms protėvių vietoms. Iš Zarasų krašto kilusių žmonių prisiminimuose kartojasi pasakojimai apie ežerą ir nuostabią, miestelius supančią žemę. Tačiau meilė gimtosioms vietoms kai kuriuos net pražudė.
