Baigęs Karo akademiją, per kelerius metus Tadas sugebėjo padaryti neblogą karjerą ir užsitikrinti „šiltą vietelę“ biurokratinėje įstaigoje. Gal todėl jo bendradarbius nustebino ryžtingas vyro poelgis – prieš kelerius metus Tadas metė normalų gyvenimą ir įsikūrė nuošalioje sodyboje Molėtų rajone. Gyvendamas be jokių civilizacijos patogumų Tadas minta vien tik žaliu, termiškai neapdorotu maistu, jo racioną sudaro žolelės, medžių lapai, grūdai, šakniavaisiai, uogos, vaisiai.
Iš visuomenės pasitraukusio žaliavalgio Tado ir neseniai su juo apsigyvenusios etnologijos studentės Gintarės vienatvė nekankina – jų sodyboje dažnai lankosi svečiai. „Atgimimo“ interviu su Tadu Lomanu – apie gyvenimo prasmės ir darnos paieškas, žaliavalgystę bei atsakomybės pojūtį.
– Kas tu esi, Tadai?
(Juokiasi.) Sudėtingas klausimas... Žmogus.
– Na, o jeigu kalbant konkrečiau, tai žinau, kad esi atsargos karininkas...
Taip, esu atsargos karininkas, nes, kai baigiau mokyklą, įstojau į Karo akademiją, ją pabaigiau, atidirbau penkerius metus. Bet jau dirbdamas žinojau, kad tas darbas ne man. Visada ieškojau kito varianto.
– Kodėl tas darbas buvo ne tau? Kaip suprantu, dirbai kontoroje?
Taip, sėdėjau kontoroje, arba štabe. Dirbant kariuomenėje man užtekdavo dviejų valandų per dieną, kad padaryčiau tai, ką man reikia padaryti, o kitos šešios valandos būdavo gryno sėdėjimo, šnekėjimo apie bet ką ir interneto naršymo. Realaus darbo ten nelabai buvo, o ir jis nelabai turėjo prasmę, pagal mano pasaulėžiūrą. Be to, tokiame darbe nėra jokio kūrybingumo. Atsėdi aštuonias valandas per dieną ir eini namo. Laisvalaikiu darai visiškai kitus dalykus.
– Ką tu darei tokio, kas tau turėjo prasmę?
Na, iš esmės aš tiesiog ieškojau, kaip turėčiau gyventi. Nors nežinojau, kaip tiksliai turi būti, bet manęs netenkino ir tai, kas yra. Tuomet aš susiradau (o gal jos mane susirado) Anastasijos knygas. Perskaičiau ir supratau, kad man reikėtų kai ką daryti kitaip. Supratau, kad noriu gyventi gamtoje, tvarkytis su augalais ir iš to kažką duoti ir žmonėms. Norėjau, kad jie pamatytų, jog gali būti toks ryšys su gamta, kuris patenkina žmogų ir kartu negriauna gamtos.
– Kas yra toji Anastasija?
Paprastai šnekant, tai vieno rusų rašytojo (Vladimiro Megre – R.N.) aprašyta, nežinia, ar reali, ar išgalvota asmenybė. Jos pagrindinė idėja ta, kad žmogui nereikia jokių religijų. Dievas yra gamtoje, tad reikia gyventi darniai su gamta, su Dievu ir kurti gyvenimą, atitinkantį gamtos dėsnius.
Tarkime, mūsų dabartinis technokratinis pasaulis gamtą tik griauna. Tai negali toli nuvesti. Anastasija siūlo priešingą variantą – naudotis gamtos technologijomis. Duoda šiek tiek informacijos, savotišką emocinį užtaisą.
Šiuo metu Rusijoje pagal Anastasijos idėjas kuriama daug gyvenviečių, rodos, tos idėjos propaguojamos net vyriausybiniu lygmeniu. Yra tokia programa „vienaaukštė Rusija“, pagal kurią norima daugumą populiacijos iš miesto iškelti į užmiestį ir duoti kiekvienam žemės.
Girdėjau iš bičiulio, kad viena tokia gyvenvietė jau buvo įsteigta oficialiu lygmeniu. Man labai keista, kad Lietuvos žiniasklaida nieko nemini apie šiuos Rusijoje vykstančius dalykus.
– Lietuvoje yra tokių gyvenviečių?
Gal kokios penkios. Dauguma jų vadina save anastasiukais, bet kai kurie gali ir supykti taip pavadinti. Tačiau juos visus vienija bendras principas – gyventi darniai su gamta. Anastasiukų filosofija – tai ekologija iki šeimos kūrimo, socialiniai dalykai, vaikų auklėjimas, rodos, nėra srities, kurios neapimtų ta filosofija. Ir visa bandoma daryti taip, kad nekenktų gamtai ir padėtų jai atsinaujinti iš to sugadinto būvio, kuriame esame dabar.
Mano sodyba dar nėra gyvenvietė, bet tikiuosi, kad kada nors bus. Imu suprasti, kad tokiam dalykui būtinai reikalinga bendruomenė.
– Tadai, teko girdėti, kad pats esi žaliavalgis? Ką tai reiškia?
Taip, dabar jau trečia savaitė, kai vėl esu žaliavalgis... (Juokiasi.) Iš viso jau dvejus metus, bet kartais leisdavau sau „pagrybauti“, valgydavau virtą maistą. Dabar, kai prasidėjo visokios stovyklos, labai gera yra būti žaliavalgiu.
– Tai koks yra tavo racionas, kai esi visiškas žaliavalgis?
Pagrindinis patiekalas yra žolių kokteiliai, bet tai mano paties „išradimas“. Tiesiog skinu laukinius augalus, jie sudaro apie 50 proc. to kokteilio. Tai visokios dilgėlės, garšvos, kriaušių ir klevų lapai, gysločiai, prisidedu ir vaistingų žolių. Žiupsnelius jonažolių, kraujažolių, lipikų. Visokių smilgų dažniausiai nededu, nes jos prastai kramtosi.
Kitus 50 proc. sudaro vaisiai, tarkim, obuoliai, kuriuos sutrinu smulkintuvu. Pernai būtent taip maitinausi, o šiemet tik salotas daromės ir smulkintuvo nenaudojame. Į daržovių salotas įpjaustome apie 20–30 proc. laukinių augalų. Daugiau kopūstai, morkos, pomidorai, agurkai ir visokios žolės. Čia tik vienas iš patiekalų, o šiaip dar riešutus valgau, grūdus maluosi. Iš esmės tai viskas tas pat, iš ko pagamintas ir paprastas maistas, tik tiek, kad jis neapdorotas.
– Kai nesi žaliavalgis, esi paprastas vegetaras?
Na taip, bet tikiuosi dabar jau būti vėl tik žaliavalgiu, nes tiesiog nebegaliu būti paprastu vegetaru. Pagyvenęs kaip žaliavalgis įveikiau visus sveikatos sutrikimus, net tuos, kurie nebuvo susitvarkę, kai buvau vegetaras. Žinoma, buvo neblogai, palyginti su tuo, kaip jaučiausi prieš vegetarizmą, bet likdavo tokių smulkmenų kaip liežuvio apnašos ar reikėdavo dantis valytis ir panašiai. Kai tampi žaliavalgiu, tie dalykai išnyksta.
– Įveikei visus sveikatos sutrikimus?
Taip, susitvarkė visiškai. Ir kai pabandai vėl valgyti „normalų“ maistą, supranti, kad nebegali, kad tau blogai nuo jo, nepriima organizmas. Dabar, kai tik pabandau valgyti virtą maistą, jaučiuosi prastai emociškai ir fiziškai.
– Kodėl visi žmonės negyvena taip, kaip tu, jeigu tai taip gerai?
Todėl, kad yra sukurta visa sistema. Dabar turbūt 99,9 proc. žmonių valgo virtą maistą.
– Ir ne tik virtą – šimtą kartų visaip apdorotą... Ir negalvoja, kad tai blogai.
Taip. Jie taip valgo, jų tėvai taip valgo, visi aplinkui taip valgo. Nueini į restoraną, į parduotuvę, visur toks pat valgis. Negali net susimąstyti, kad gali būti kitaip. Aplink tave technokratinis pasaulis, miesto kultūra, kurioje yra ši sistema. Ir tu gamtos nematai.
– Gal žmonėms tiesiog labiau nei jų sveikata rūpi ta visuomenė, kurioje jie gyvena, juos supantys žmonės, šeima, draugai? Jie tarsi bijo iškristi iš sociumo...
Taip, man ir pačiam panašiai buvo. Dėl to šį rudenį ir „nusimušiau” nuo žaliavalgystės. Po visų vasaros stovyklų nuvažiavau pas senus gerus draugus. Žiūriu, kad nebegaliu susišnekėti su jais, nes jie manęs nepriima normaliai. Iš pradžių net nesupratau, kas darosi. Tačiau, kai man pasiūlė pyrago ir aš jį suvalgiau, tada jiems buvo mažytis šokas. Mes pagaliau pradėjome normaliai bendrauti. Mane vėl priėmė kaip žmogų, o ne kažką tokį, kuris „rodo, kaip reikia daryti teisingai” ir „kaip jie neteisingai daro”.
– Ar tu bandai dalyvauti visuomenės gyvenime ir šį tą keisti tradiciniais būdais? Tarkime, ar eini balsuoti ir panašiai?
Ne. Aš nesistengiu dalyvauti. Man nesvarbu, kokie ten žmonės bus išrinkti. Dabar veikia sistema, o ją pakeisti galima tik iš apačios. Kažką iš tiesų pakeisti galima tik tuomet, kai kartu keičiasi visi žmonės.
Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės yra linkę perduoti atsakomybę. Neduokdie būsiu atsakingas už savo verslą, šeimą, valstybę, savo pasaulį – kad kažkas kažkur darosi, tai čia ne dėl mano kaltės... O aš esu įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus daro įtaką visam pasauliui ir yra atsakingas už visus jame vykstančius procesus. Pavyzdžiui, mūsų upės yra užterštos. Vadinasi, mes patys esame dėl to kalti ir turime kažką aktyviai daryti, o ne laukti, kol tai padarys kažkas kitas.
