Tiesa, pastaruoju metu dažniau užsibūna Kaune. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre neseniai nuskambėjo muzikinio reviu „Zygfrydo Vernerio kabaretas“ premjera. Spektaklio libreto autorė – Viktorija.
Rygą iškeitė į Lietuvą
Viktorija Streiča tikina, jog jos sprendime nereikia įžvelgti jokių mainų, derybų ar sandorių. Jauna mergina pamilo simpatingą vyrą, už jo ištekėjo ir pasiliko gyventi jo krašte. „Tai nutiko filmuojant vieną reklaminę laidą, – šypsosi moteris. – Buvo akių kontaktas, jausmai įsiliepsnojo vėliau. Paskui įvykiai klostėsi savaime. Todėl šiandien aš esu čia.“
Sutapimas ar ne, tačiau kadaise Viktorijos mamą Vidą meilė nuviliojo iš Lietuvos į Rygą. Tuomet jauna studentė, būsimoji chemikė, traukinyje susipažino su gerokai už save vyresniu latvių kino ir teatro režisieriumi Janiu. Ištekėjo už jo ir pasiliko Rygoje.
Aktorystės pasirinkimas
Viktorijos tėtis – garsus latvių kino ir teatro režisierius Janis Streičas – dar visai mažytę dukrą tempdavosi į filmavimo aikštelę. Viktorija sako, jog pirmąjį vaidmenį suvaidino būdama vos metukų. Be abejo, ji tai „prisimena“ tik iš tėvo pasakojimų.
Moteris tikina, esą kino pasaulis jai pažįstamas iki smulkmenų. Ir prisipažįsta, jog kadaise už išdaigas tėvas bausdavo... teatru. Girdi, dabar tai visą savaitę į teatrą teks vaikščioti. Būdavo baisu?
„Tiesiog teatrą mažiau pažinojau. Būdavo vis kinas, kinas, – šypsosi. – O tai, kas nepažįstama, šiek tiek trikdo. Tačiau dėl tų „nuobaudų“ pamačiau labai gerų spektaklių.“
Vis dėlto profesijos pasirinkimas tikriausiai užkoduotas genuose. Tačiau V. Streiča nemano, jog genų kombinacijos lemia mūsų pasirinkimą. Sako, vaikystėje mielai atlikinėdavo cheminius bandymus: kolbos, mėgintuvėliai, įvairios cheminės reakcijos...
Viktorijos mama – chemikė, tačiau dukra nepasuko jos pėdomis. Viktorija tikina, kad jos tėvas labiau norėjo, jog dukra pasirinktų režisūros, o ne aktorystės studijas.
„Mano apsisprendimą tapti aktore lėmė trys svarbūs dalykai. Per savaitę pamačiau tris genialius kūrinius: E. Nekrošiaus režisuotą spektaklį pagal A. Čechovo „Tris seseris“, Dž. Kanderio miuziklą „Kabaretas“ ir Maskvos teatro reviu, kuriame dalyvavo garsios rusų teatro žvaigždės“, – prisipažįsta V. Streiča.
„Auksinis scenos kryžius“ – didelis pripažinimas
Šį teatro apdovanojimą aktorė pelnė už Sali Bouls vaidmenį Dž. Kanderio miuzikle „Kabaretas“. Ar Sali vaidmuo – Viktorijos vizitinė kortelė? Aktorė tikina taip nemananti. Buvo daug įvairių ir įsimintinų vaidmenų. Spektakliai „Bučiuok mane, Keit“, „Aida“ ir t. t.
Viktorija džiaugiasi, kad likimas lėmė jai pakliūti į muzikinį teatrą ir dainuoti miuzikluose. Pasak aktorės, miuziklas – toks žanras, kuriame galima atskleisti ir balsą, ir aktorinius gebėjimus. V. Streiča tikina, kad nėra nieko nuostabesnio už galimybę muzika prasiskverbti į klausytojo širdį. Miuziklas leidžia istoriją papasakoti dainavimu.
Libreto autorė – V. Streiča
Šiandien Kauno valstybiniame muzikiniame teatre rodomo muzikinio reviu „Zygfydo Vernerio kabaretas“ režisierius – Viktorijos sutuoktinis Kęstutis Jakštas. Viktorija – libreto autorė. Naujas aktorės amplua? O gal tiesiog vyro suteikta galimybė? Aktorė pykteli, esą kalbos apie vyro nebūtas protekcijas – visai nepagrįstos ir tuščios. Ir patikina seniai nekreipianti dėmesio į žmonių apkalbas. Kodėl būtent ji tapo libreto autore? Viktorija pasakoja, esą tuomet, kai repertuare nebeliko žiūrovų pamėgto Dž. Kanderio miuziklo „Kabaretas“, trupė sumanė parengti naują programą iš geriausių šio bei kitų miuziklų ištraukų.
„Pradėjome mąstyti, kaip atrodys spektaklis, kūrėme jo viziją, ieškojome literato, kuris parašytų scenarijų, – šypsosi pašnekovė. – Ir pasirodė, kad visi rašantys žmonės – labai užsiėmę. Latvijos kultūros akademijoje studijavau dramaturgiją, seniai kuriu tekstus ir scenarijus įvairiems renginiams. Taigi pasiūlymas sukurti libretą man nebuvo koks nors ypatingas išbandymas. Atrodė, visai paprastas reikalas, tačiau iki tol, kol pradėjau dėlioti istoriją. Kai ėmė rutuliotis siužetinė linija ir ryškėti personažai, kuriems atskleisti prireikė vis daugiau spalvų, supratau, kad užgimė nauja istorija, reikalaujanti savo gyvenimo...“
Dvi ryškios asmenybės po vienu stogu
Ar nesunku dviem menininkams būti kartu ir vienas kito neužgožti? Viktorija mano, jog tik dvi artimos sielos gali kartu gyventi ir auginti vaikus.
„Mes su Kęstučiu suprantame vienas kitą iš žvilgsnio ir pusės žodžio. Turime daug ką bendra ir, be abejo, skirtumų, kuriais vienas kitą papildome. Tai santuokoje – svarbiausia.“ Moters manymu, spaudas pase žmonių santykių nekeičia, tai – tik formalumas. Jie su Kęstu – jau dešimt metų drauge, vadinasi, išsitenka po vienu stogu.
Kuo lietuvis vyras skiriasi nuo latvio? Viktorija sako, jog lietuviai – drąsesni, veiklesni. Greičiau sprendžia problemas. Lietuvis – ryžtingesnis, nebijo palepinti moterį komplimentais, ją užkalbinti, parodyti dėmesį. Latvis – vangesnis. Ilgai mąstys, galvos, suks aplinkui ratus, tačiau neišdrįs žodžio ištarti. Latviai – santūresni, labiau bijo rizikuoti. Pasak Viktorijos, latvis – tai išgąsdintas lietuvis.
„Manau, kad tautinius skirtumus lemia tikėjimas. Lietuviai – katalikai, latviai – liuteronai. Tačiau aš – kone lietuvė, – šypsosi V. Streiča. – Mano tėtis – ne latvis, o latgalis. Apie Daugpilį esanti Latgala – katalikiškas kraštas. Latgaliai daug kuo panašūs į lietuvius – draugiški, linksmi, svetingi, vaišina tuo, ko turi. Žinoma, geriausi Latvijos menininkai – latgaliai.“
Mažoji Dominyka
Šiandien jauniausiajai Jakštų šeimos atžalai – dukrytei Dominykai – ketveri. Mergaitė nebijo viešumos, žmonių ir scenos. Drąsiai pyškina eilėraščius, dainuoja, šoka. Viktorija sako, kad dukros viso to mokyti nereikėjo. Pati išmoko. Nenuostabu, juk yra iš ko.
Ar tėvai norėtų, kad Dominyka pasuktų jų pramintu taku? Viktorija tikina nenorinti taip toli žvelgti. Tegul vaikas užauga, o tuomet lai renkasi. Moteris šypsosi, esą kiekvienai mamai savi vaikai – gražiausi ir protingiausi. Štai jų mažylė kartais darželio auklėtojas linksmina ne dainelėmis apie kiškučius ir meškučius, o... miuziklų arijomis. Mergaitė dažnai būna teatre, namie girdi, kaip mama repetuoja, todėl nenuostabu, kad skambančias melodijas išmoko mintinai. Ir traukia sau arijas, pavyzdžiui, iš miuziklo „Aida“, kuriame Viktorija atliko pagrindinį – Aidos – vaidmenį.
Kas prižiūri mažąją Jakštaitę, kai tėveliai repetuoja ar koncertuoja? „Esu dėkinga Kęsto mamai: ji dažniausiai pasirūpina Viktorija. Mes vis darbuose paskendę. Be abejo, Dominyka lanko darželį, susitinka ir bendrauja su vyresniosiomis sesėmis, Kęsto dukromis iš pirmosios santuokos“, – džiaugiasi Viktorija.
Netipiška pamotė
V. Streiča prasitaria, kad jai įkyrėjo žurnalistų užduodamas klausimas, girdi, kaip ji sugebėjo puoselėti artimą ryšį su Kęsto dukromis? Ir patikina nieko ypatingo nedariusi, kad tuomet dar paauglės mergaitės ją pamiltų. Tiesiog stengėsi būti savimi: nebandė joms įtikti, gražbyliauti ir meilintis. „Vaikai greitai pajunta netikrumą. Neverta apsimetinėti ir maivytis, – savo požiūriu dalijasi Viktorija. – Niekada nesistengiau konkuruoti dėl Kęsto dėmesio su jo dukromis. Manau, tai visiškai tuščias reikalas. Gyvenime nutinka, kad žmonės skiriasi. Keičiasi moterys, vyrai, tačiau vaikai išlieka. Jie – didžiausias, neįkainojamas ir jokiais vertinimo matais nesveriamas turtas.“
Pašnekovė džiaugiasi, kad su Kęsto dukromis yra geros draugės. Ji neslepia, kad be jokio pasidygėjimo bendrauja ir su buvusia vyro žmona. „Kartkartėmis susiskambiname, papietaujame drauge. Vilma – labai supratinga ir išmintinga moteris, – džiaugiasi Viktorija. – Esu jai labai dėkinga už tai, kad šiandien visi gražiai bendraujame ir džiaugiamės gyvenimu.“
Brolis Kristupas
Šiandien apie savo vyresnįjį brolį Viktorija kalba būtuoju laiku. Prieš daugiau nei metus jaunas vyras žuvo lėktuvo katastrofoje, filmuodamas vakarinę Rygą. Aktorė klausdavo jo patarimo. Jiedu dažnai bendraudavo, susiskambindavo. Ir nors po brolio žūties jau praėjo šiek tiek laiko, sako, vis dar gelia širdį. Juk atsiminimų neišplėši. Viktorija teigia, kad šiandien jai geriau gyventi Lietuvoje. Nes leidžia sau tikėti, kad Kristupas... yra Rygoje.
„Kartais galvoju, kad reikia jam paskambinti. Stveriu telefoną... Et... – neslepia sielos skausmo moteris. – Gyvenime būna daug keistų stulbinamų nutikimų. Štai tvarkydami Kristupo kapą pasikvietėme kapinių dizainerę, kuri, pasirodo, pažinojo brolį. Likus keliems mėnesiams iki jo žūties, jie kalbėjo apie tai, kaip turėtų atrodyti jo kapas. Ta moteris prasitarė, esą Kristupas tąsyk šmaikštavo, girdi, norėtų, kad ant jo kapo žydėtų ryškios gėlės, kurios net iš kosmoso matytųsi... Kas tai? Nuojauta, erdvėje pasiklydusi mintis? Telieka spėlioti...“
Viktorija pasakoja, kad amžinybėn išėjęs brolis dažnai ją lanko sapnuose. O kartą nakties vaizdiniuose apsireiškęs prasitarė, esą jis išėjo todėl, kad likę žemėje jo artimi žmonės mokytųsi tobulėti, o ne plauktų pasroviui.
Namai
Kur šiandien gyvena Viktorija ir Kęstutis Jakštai? Moteris šypsosi, tikriausiai – magistralėje Kaunas–Vilnius... Tiesa, turi namus Vilniuje, darbai – Kaune. Mažoji dukrelė šiuo metu gyvena ir darželį lanko Kaune. Ir jos tėveliai šiandien čia. Vilniuje esančiame bute kol kas įsikūrusios Kęsto vyresnėlės. Mokosi, studijuoja.
Ar Viktorijai nekirba mintis grįžti į gimtąją Rygą?
„Aš jau dešimt metų Lietuvoje. Pripratau ir mokesčius valstybei čia moku, – juokiasi. – Į Rygą dažnai nuvažiuoju. Kita vertus, mano tėvai dažnai pas mus svečiuojasi. Visi sulekiame į prie Druskininkų esančią sodybą, džiaugiamės vieni kitais. Kalbų iki paryčių netrūksta.“ Viktorijai svarbiausia – brangiausius žmones justi ir turėti širdyje. Geografinės nuorodos tam – ne kliūtis.