Apdovanotam pozityviu požiūriu į gyvenimą nuo mažens neįgaliam vaikinui pavyko baigti studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete, įkurti savo įmonę ir visai Lietuvai įrodyti savo talentą scenoje. Šiuo metu Vytautas apimtas kūrybinės aistros - kuria tekstus naujoms savo dainoms.
- Visa Lietuva neseniai įsitikino, kad jūs, Vytautai, esate labai talentingas žmogus. Kaip Jums pavyko pelnyti tiek simpatijų konkurse „Lietuvos talentai“ bei nacionalinėje „Eurovizijoje“?
Pasirodo, gyvenimas yra labai paprastas dalykas - tereikia ne kalbėti ar galvoti, o tiesiog daryti. Ir viską būtina daryti tik su meile. Neslėpsiu: visą gyvenimą žavėjausi ir iki šiol žaviuosi žmonėmis, žinančiais, ko jie nori, žmonėmis, kurie turi kokią nors aistrą, hobį ir panašiai. Manau, būtent taip nutiko ir man.
Žmonėms, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių į mane žiūri kaip į galbūt kiek kitokį, manau, sėkmingai pavyko susigretinti su manimi, pabandyti pasijusti taip, lyg jie būtų mano kailyje. Aš netgi jaučiu, kad jie pasąmoningai susimąstė: „Jei tai padarė jis, tik pagalvokit, kiek galiu aš!” Pasakysiu šiek tiek su humoru: jei būti geresniam reiškia yra būti kitokiam, tuomet – aš kitoks!
- Daugumą žmonių maloniai stebina jūsų aktyvumas, sklindanti geroji energija, nuoširdumas, netgi, sakyčiau, aštrus protas. Iš kur viso to semiatės? Iš kur ta stiprybė?
Stiprybe galėčiau pavadinti savo gyvenimo būdą, požiūrį. Man stiprybė yra ne kovoti, o paleisti. Jei gyvenime nenori pralaimėti – niekada nekovok. Mama, tėtis ir artimiausi draugai išmokė nekreipti dėmesio į tai, ką kiti, aplinkiniai, pagalvos. Nuo to, ką apie tave kalba ar galvoja kiti, tu juk nepasikeisi. Ir tai taikoma tik stipriems žmonėms.
Meilė dalykams, kuriuos darai ir kuriais gali pasidalinti su kitais, pagauna ir daugiau niekada nebepaleidžia. Manau, tai ir yra mano gyvenimo varomoji energija.
Klausiate apie protą. Na, tai labai abstraktus dalykas. Visą gyvenimą (o tai yra tiek, kiek galiu save prisiminti) tikėjau ir netgi tvirtai žinojau, kad galiu išmokti absoliučiai viską, ką tik norėčiau išmokti ar nuveikti. Nesvarbu, kas tai bebūtų. Vienintelis trukdis tam yra mano vaizduotė. Tačiau kai tvirtai žinai, ko nori, viskas tampa neįtikėtinai paprasta.
- Artimieji, draugai, bičiuliai jūsų gyvenime. Kokie jie?
Jie labai įvairūs. Apie kitus žmones man visada sunkiau kalbėti nei apie save. Supratau vieną svarbų dalyką – žmones reikia priimti tokius, kokie jie yra. Gerbti jų pasirinkimus ir vertybes, kad ir kaip jos nederėtų su tavosiomis. Artimieji ir draugai yra tie žmonės, kurie gerbia mane dėl vienokių ar kitokių dalykų ir kuriais aš galiu pasitikėti. Paprastai mėgstu pagalvoti: „Ar galėčiau jam ar jai patikėti pasaugoti savo akį?” Džiaugiuosi, kad mano gyvenime yra ir vis dažniau atsiranda žmonių, kai mano atsakymas yra “taip”.
- Labai norėtųsi sužinoti, kokios jūsų gyvenimo vertybės, credo, mėgstamiausi posakiai.
Šiuo metu į galvą šauna du posakiai, kurie visada su manimi: „Geriausias būdas nuspėti ateitį yra ją sukurti”. Tai, berods, Steve'o Jobso posakis. Bei Alberto Einšteino: „Beprotybė yra nuolat daryti tą patį ir tikėtis kitokių rezultatų”.
Pagrindinė vertybė vienareikšmiškai - ramybė. Kad ir kas benutiktų. Tai tuo pačiu ir mano siekiamybė.
- Ką veikiate šiuo metu? Kas naujo jūsų gyvenime šį saulėtą pavasarį?
Šiuo metu kuriu tekstus naujoms dainoms. Savo dainoms. Kitiems dainų nekuriu. Šiemet planuoju sukurti keturias naujas dainas. Tai nėra mano darbas, o tiesiog hobis. Jei dar kas nežino, mano įkurta įmonė ir tiesioginis darbas yra internetinių svetainių kūrimas.
Šis pavasaris kažkodėl man yra labiau dvasiškas nei iki šiol. Daugiau laiko skiriu sau, o ne darbams. Skaitau daug literatūros, dalyvauju kūrybiniuose susitikimuose, daugiau laiko praleidžiu gamtoje ir skiriu jo daugiau dvasiniam tobulėjimui (beje, jokių religijų, tiesiog - vidinė ramybė ir stiprybė). Šiandien pajutau, kad yra kur kas daugiau bandymo pažiūrėti į save ir savo jausmus, leisti jiems tiesiog būti. Bet nesilaikyti jų įsikibus.
- Kokie artimiausi tikslai, siekiamybės?
Noras iki galo paleisti niekam nereikalingus saugumo poreikio, kontrolės ir pritarimo mano veiksmams jausmus ir pabandyti iki galo atsakyti į klausimą „Kas aš esu“ apskritai. Kiek tai pavyks – visai nesvarbu. Svarbu žinoti, ko sieki.
Tiesa, neseniai susimąsčiau, kad noriu pasiekti tokią būseną, kuri leistų kūrybai ar sprendimams laisviau ištrūkti iš mano pasąmonės. Esu turėjęs gan įdomių potyrių miego metu bei medituojant, kai eilės ir muzika tiesiog eina iš tavęs pačio. Tada tuo susižavi ir kyla klausimas, kaip tai ištraukti į šitą pasaulį - sąmonę - ir pasidalinti su kitais. Tai mano siekiamybė.
