aA
Lapkritis ir gruodis aktorei Vaivai Mainelytei šiemet buvo tikras darbymetis. Ypač paskutinės savaitės prieš premjerą, kai repeticijos tęsdavosi beveik iki vidurnakčio. Po ilgesnės pertraukos ji sukūrė naują vaidmenį Nacionaliniame dramos teatre pastatytame spektaklyje “Elitas”. Vaidmuo nedidelis, bet kūrybinės įtampos nestigo.
Vaiva Mainelytė (Rokiškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos nuotrauka)
Jai atslūgus aktorė susizgribo, kad Kalėdos jau čia pat. Ši šventė V.Mainelytės šeimoje švenčiama pagal visas tradicijas. Su tikra kvepiančia eglute, kurią puoš nuo vaikystės išsaugotais žaisliukais, avižų kisieliumi ir Kalėdų Seneliu.

Anūkus lepina dovanomis

Kai prieš keletą savaičių Rotušės aikštėje įžiebiant eglutę buvo rodomas V.V.Landsbergio pastatytas spektaklis “Geležinis Vilkas”, jame vieną iš vaidmenų atliko ir Vaiva Mainelytė. Išgirdus jos specifinį, regis, nė kiek per daugelį metų nepasikeitusį balsą, pasidarė įdomu - kaipgi aktorė, senokai matyta scenoje, gyvena?

Susitikus pasirodė, kad nepasikeitė ne tik balsas: tie patys šviesūs vešlūs plaukai, didelės svajingos akys, tikra Jurga iš “Velnio nuotakos”, tik šiek tiek vyresnė. Taip jau sutapo, kad susėdus pokalbio su V.Mainelyte teatro fojė, darbininkai čia atgabeno didžiulę sidabrinę eglę, dvelkiančią mišku. Pakvipo Kalėdomis, nejučia ir kalba ėmė suktis apie šventes, šeimą.

“O argi gali būti kitaip?” - nustemba V.Mainelytė, paklausta, ar Kalėdos jos namuose švenčiamos pagal visas tradicijas. Jau daugelį metų šia proga prie stalo sėda visi aktorės artimieji: dukra Dovilė su sūneliais šešiamečiu Motiejumi ir greitai trylikos sulauksiančiu Jokūbu, tėveliai, kurie, laimė, dar gyvi, sesuo su vaikais ir anūkais. Gražus būrys susidaro.

“Šiemet Kūčių valgyti rinksimės pas tėvelius, nes jie rudenį labai sirgo, man netgi teko mėnesiui persikelti pas juos gyventi, nepajėgtų ateiti į mano ar sesers namus, užlipti laiptais. Kaip ir kasmet ruošime visus tradicinius valgius, ir būtinai - avižų kisielių. Mes aukštaičiai, o jiems be šio patiekalo Kūčių stalas neįsivaizduojamas”, - juokiasi V.Mainelytė. Pavalgius aplankys Kalėdų Senelis, kurio laukia ne tik mažieji, bet ir suaugusieji.

Aktorė dalijasi rūpesčiu: laiko liko nedaug, o dovanėlės dar nenupirktos. Sutrukdė repeticijų maratonas. “Šį bei tą anūkams buvau nupirkusi, bet neišlaikiau ir atidaviau. Ir kasmet kartojasi ta pati istorija - vis žadu sau: jau dabar tai tikrai Kalėdoms padėsiu arba nepirksiu iš anksto. Bet kur tau, kaip vaikų nepalepinsi”, - juokiasi V.Mainelytė.

Ji dovanų priperka tiek, kad anūkai nuo Kalėdų iki Naujųjų Metų kokią nedidelę staigmeną surastų po eglute vos ne kiekvieną dieną. Šilti santykiai šeimoje aktorei labai svarbūs. Su ja iki šiol kartu gyvena dukra su anūkais. Su jais sieja ypatingas ryšys. “Ryte visi išsiskirstome - kas į darbą, į darželį ar mokyklą. O vakarai - mūsų. Kartu vakarieniaujame, kalbamės, skaitome, žaidžiame”, - pasakoja aktorė.

Tačiau kelios pastarosios savaitės buvo labai įtemptos. Grįždavo, kai vaikai jau miegodavo. O jie, ypač mažylis, močiutės labai pasigesdavo. “Įpratę, kad aš visuomet namuose juos pasitinku su kvepiančia vakariene. Vieną vakarą dukra parsiveda Motiejų iš darželio, eina jie per aikštę prie Operos ir baleto teatro, iš kur gerai matyti mūsų virtuvės langas. Išvydęs jame šviesą ir mano siluetą jis apsidžiaugęs sušuko: Vaivutė grįžo į namus. Man pasidarė taip gera”, - sako V.Mainelytė.

Naujuosius ji sutiks irgi, kaip jau įprasta daug metų, nuo tada, kai tapo močiute, namuose su anūkais. Pasiruoš stalą, atsikimš vaikiško putojančio šampano, pro langą stebės fejerverkus, žiūrės televizorių. Dukrą išleis švęsti su draugais. Aktorė tikina nepasiilgstanti triukšmingų kompanijų. Jai geriausia - namuose, su brangiausiais žmonėmis.

Vėl jaučiasi reikalinga

Antrieji jos namai - teatras po ilgokos pertraukos taip pat padvelkė jaukumu ir šiluma. “Pasijutau sugrįžusi į namus, kuriuose ilgai nebūta”, - šypsodamasi sako Vaiva. Ne vieną dešimtmetį kūrusi vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre, jį kartu su kitais aktoriais buvo palikusi dėl nesutarimų su jo vadovais. Daugiau kaip 10 metų čia nevaidino. Kurį laiką dirbo “Vaidilos” teatre, o jam užsidarius kūrė vaidmenis televizijos serialuose - “Giminės”, “Dapkai”, “Butkai”.

Tik pasikeitus Nacionalinio dramos teatro vadovybei, jam pradėjus vadovauti aktoriui Adolfui Večerskiui, bendradarbiavimas atsinaujino. Šiuo metu V.Mainelytė vaidina trijuose čia pastatytuose spektakliuose - J.Dautarto “Paskendusioje vasaroje”, J.Glinskio “Vieno tėvo vaikai” ir premjeriniame “Elite”. “Taip kraitelis ir auga, su džiaugsmu vaidinu, vėl jaučiuosi reikalinga”, - optimistiškai šneka aktorė.

“Juk mes šį teatrą statėme, organizavome talkas, plytas nešiojome. Todėl jis toks savas. Ateini, užuodi pažįstamą užkulisių kvapą. Dar daugelis darbuotojų nepasikeitę, iš senų laikų juos prisimeni, gera vėl bendrauti. Smagu susitikti ir su kolegomis, ypač jaunesniais aktoriais, su kuriais jau senokai kartu būta scenoje. Gerai su jais sutariu, kai kurie iki šiol mane pamatę sveikinasi: labas, mama”, - juokiasi pasakodama.

Ypač tie, su kuriais vaidinta “Vaidilos” teatre, kur visi buvo kaip viena šeima. “Prisimenu, jaunos aktorės, kai ruošdavosi eiti į kokį pasimatymą, pas mane atbėgdavo, o aš tuoj savo spintoje joms ką nors įdomesnio apsirengti surasdavau, tai kokios kosmetikos, padažydavau. Todėl ir išliko tokie santykiai”, - svarsto. V.Mainelytė sako neturinti kompleksų, kaip kai kurie vyresnės kartos aktoriai, jaučiantys nuoskaudą, kad jiems nebetenka pagrindinių vaidmenų.

“Kažkada visi pagrindiniai vaidmenys buvo mūsų. Prisimenu, kai man buvo vos 35-eri, yra ne kartą tekę vaidinti 50-60 metų amžiaus herojes. Nors teatre tikrai buvo vyresnių aktorių, kurios juos būtų puikiai suvaidinusios. Tačiau toks buvo režisierių pasirinkimas”, - pamąsto.

Dabar atėjo jaunimo laikas. Laiko ratas sukasi ir nieko čia nepadarysi. Svarbu išlaukti savo valandos, nesiblaškyti. Ir kiekvienas periodas savaip praturtina.

Dabar visai be nuoskaudos aktorė prisimena nelengvus laikus, kai vaidmenų nebuvo, o gyventi reikėjo. Tuomet ji reklamavo “Danutės” pyragus, tapo lietuviškos kosmetikos “Ineco” veidu. Kurį laiką šioje bendrovėje dirbo vadybininke. Iki šiol gaminami jos vardo kvepalai ir kremai. V.Mainelytei tenka juos išbandyti, dalyvauti pristatymuose.

Ir ši veikla jai nėra varginanti našta: “Susitinki su žmonėmis, pabendrauji. O dar ir pinigėlių gauni šiek tiek, tai irgi neblogai”. Iš to, ką gauna vaidindama teatre, nepragyventų, juk tų vaidmenų ne kažin kiek. “Va ir dabar, kai baigsime interviu, važiuosiu į “Ineco”, jau senokai buvau, prieš premjerą neturėjau kada, o reikalų susikaupė”, - sako V.Mainelytė.

Ir artimos draugės, aktorės Kristina Andrejauskaitė, Gražina Balandytė ir Eglė Gabrėnaitė senokai matytos, o juk buvo įprasta pirmadieniais, kai teatrai nedirba, susibėgti ar bent susiskambinti. Tad jau suplanuoti susitikimai ir su jomis.

Svarbiausia - dėmesys ir scena

Vaiva nesijaučia užmiršta ir kaip kino aktorė, nors jau senokai nebesifilmuoja. Visai neseniai važiavo į Panevėžį susitikti su žiūrovais, į atnaujintos “Velnio nuotakos” kopijos premjerą. “Taip nustebome su Gediminu Girdvainiu, kad salė buvo pilnutėlė, žmonės net stovėjo. Pajutau, kad nesame užmiršti, buvo labai malonu. Tokie dalykai palaiko, aktoriui tai būtina”, - pripažįsta pašnekovė.

Susitikimų su žiūrovais netrūko ir tuo metu, kai vaidino labai mažai. Išvažinėta visa Lietuva, pažįstamos visos rajonų, miestelių ir net kaimų salės. Visur laukdavo nuoširdumas, pagarba, dėmesys. Žmonės ją kuo puikiausiai prisimena iš prieš kelis dešimtmečius kine sukurtų vaidmenų, tokių kaip Morta filme “Tadas Blinda”, Jurga “Velnio nuotakoje”, Milda “Vasara baigiasi rudenį”, Ustijauskienė “Devyni nuopuolio ratai” ir kitų.

Šis ruduo V.Mainelytei buvo išties dosnus. Prasidėjus mokslo metams su edukacine programa, propaguojančia lietuvių literatūros klasiką, su būreliu entuziastų, kurie šią iniciatyvą sugalvojo, važinėjo po visą Lietuvą. Mokiniams skaitė neužmirštamus įvairių rašytojų kūrinius, pavyzdžiui, J.Biliūno “Kliudžiau”. Jį daugelis vyresnių žmonių gerai prisimena iš vaikystės, o dabartinė karta nežino.

Toks sumanymas kilo stebint savo anūkus. Vyresnysis Jokūbas anksčiau labai mėgo knygas, tiek pasakų kartu perskaityta. Tačiau atsiradus kompiuteriui skaitymo malonumas nutolo. Nelabai sudomino ir “Kliudžiau”, labai jau liūdna istorija, tepasakė perskaitęs. “O provincijos vaikai labai imlūs, pasiilgę tikrų dalykų, kai kurie juk nė sykio nėra buvę teatre, tad klausosi ir žiūri akis išplėtę. Todėl labai gera pas juos važiuoti”, - pastebi aktorė.

Paskui sulaukė pasiūlymo vaidinti naujame spektaklyje “Elitas”, kurį Nacionaliniame dramos teatre pastatė kviestinis režisierius iš Kroatijos Ivica Buljanas, kartu atsivežęs ir visą kūrybinę komandą. Jis sukurtas pagal kroatų rašytojo draminę trilogiją, kurioje vaizduojamas šeimos nuosmukis ir buržuazinės visuomenės krizė. Tai didžiulės apimties kūrinys, pastatytas per labai trumpą laiką - vos mėnesį, tad paplušėti aktoriams teko.

“Elite” V.Mainelytė kuria Kontesos, kunigaikštienės, elito atstovės, vaidmenį. Jis nedidelis, beveik be žodžių.

“Neįprasta, bet įdomus eksperimentas. Man teko išmokti kroatų kalba eilėraštuką, buvo išties nelengva. Maža to, režisieriaus sumanymu, turiu jį atlikti, tiksliau, sudainuoti, ar techno, ar repo stiliumi, nė pati tiksliai nežinau kokiu. Tai buvo šioks toks iššūkis, teko nemažai pasistengti”, - juokdamasi pasakoja jį sėkmingai įveikusi aktorė.

Tai, kad klasikinė pjesė pastatyta moderniu stiliumi, jos neglumina. Į teatrą ateina jaunas žiūrovas, kuriam tradicinis teatras gal ir būtų nebeįdomus. Jei apie šeimos vertybes, problemas, kurios laikui bėgant nesikeičia, bus kalbama jam suprantama kalba, tuo tik geriau. O pats kūrybinis procesas buvo labai įdomus.

“Teko prisiminti seniai užmirštus laikus, kai visą dieną iš teatro repetuodami neišeidavome”, - džiugiai sako V.Mainelytė. Juk, kad ir kaip ten būtų, aktoriui svarbiausia - būti scenoje. Tokia profesija.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Nemaloni staigmena: išsipirko stovėjimo vietą, tačiau šalia išdygo neįgaliojo ženklas (15)

2 tūkst. Eur – tiek vilnietė Sigita sakė mokėjusi už vieną automobilių aikštelės vietą,...

Ekspertas apie griežtą bausmę: tai ženklas visiems rusams – juos paaukos nė nemirktelėję (220)

Net ketverių metų draudimas rungtyniauti po savo šalies vėliava ir organizuoti svarbiausias sporto...

Druskininkų reabilitacijos centro darbuotojai papasakojo, kas vyksta už klientų akių: taip yra visoje Lietuvoje (235)

„Paslaugos ir rūpestis, kurį gavau, buvo išskirtiniai; Nuostabi vieta atsigauti po operacijos;...

Vilniaus Kalėdų eglė ir toliau skina laurus: gražiausių eglučių sąraše aplenkė visas Europos sostines (11)

Pagrindiniuose Europos miestuose jau laukiama švenčių . Juose jau stovi kalėdiniai medžiai,...

Plastikos chirurgas rėžė: dabar nusisiurbti riebalus – pigiau nei įsigyti naują telefoną (26)

Pastaruoju metu visuomenė sparčiai seka sveiko kūno, tinkamos gyvensenos ir mitybos tendencijomis,...

Vitalijaus Cololo laidotuvėse buvusio Artūro Orlausko neapleidžia viena mintis (93)

Pastaruoju metu humoro pasaulį sukrėtė ne viena mirtis. Neseniai palaidotas Vitalijus Cololo ,...

Ušackas prisimena darbą su Grybauskaite: vadybine prasme tai labai nemokšiška ir netinkama (498)

Maždaug pusmetį šalies vadovės poste praleidusi Dalia Grybauskaitė , 2010 metų sausį...

Atliekų tvarkytojai susidūrė su keistu deficitu (21)

Keičiantis klimatui kasdien vis aktualesnis tampantis atliekų rūšiavimas, regis, virto problema,...

Žiema sode: laikas ruoštis pavasariui (6)

Kai už lango baigiasi tamsusis gruodis, širdį šildo prisiminimai apie žydintį sodą.

Konservatoriai džiūgauja: prie jų jungiasi ne „zadanijų“ ministrai (189)

Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų ( TS–LKD ) atstovė Rasa Baškienė...