aA
Jau daugiau kaip dvidešimt metų į sceną kylantis dainininkas Vladas Kovaliovas sako, kad tiesiog nusprendęs paimti į rankas gitarą geros dainos nesukursi – ji turi gimti sieloje, įaudrintoje palaimos džiaugsmo ar skaudžių išgyvenimų.
Vladas Kovaliovas
© J.Barščevičiūtės nuotr.

- Ar atėjus vasarai jaučiatės labiau atsipalaidavęs?

Pastaruosius metus mano gyvenimas – labai „užsisukęs“. Turiu aibę muzikinės veiklos, kuri verda net ir vasarą.

– Jaučiatės išsivadavęs iš visus slėgusios ekonomikos krizės?

Aišku, kaip ir visi atlikėjai, taip ir aš šią krizę pajutau – koncertų sumažėjo. Kita vertus, niekada jų neturėjau dvidešimt ar trisdešimt per mėnesį, kaip kai kurie kiti. Man gerai būdavo ir penki ar šeši. Sumažėjus darbų, daugiau liko laiko sau. Net pats nustebau, kai pagaliau radau laiko išsitraukti „Pink Floyd“ plokštelę „The Dark Side of the Moon“ ir išklausiau ją visą. Aštuonerius metus nebuvau to daręs. Didelis tos krizės pranašumas tas, kad atsirado laiko sustoti ir pamąstyti apie gyvenimą.

– Tad kam skiriate daugiau laiko?

Imuosi to, kam tuo metu juntu norą. Esu žmogus, kuris priima likimą. Jei kažką darai, vadinasi, gyveni. Jokių planų nekuriu: yra darbo – dirbu, nėra – bimbinėju. Esu iš tų, kurie mėgsta ilgai miegoti. Tačiau kai darbai supuola, būna, kad kokią naktį praleidžiu bemiegę. Netrukus važiuosiu į Egidijaus Sipavičiaus organizuojamą iškylą prie ežero. Paskui skubėsiu į Rygą įrašyti roko operos „Game Over“, vėliau vyks jos repeticijos teatre.

– Kokioms aistroms mėgstate aukoti laisvesnes dienas?

Priklauso nuo savijautos. Kartais užtenka tik pasėdėti vienam prie upelio, ir tai atrodo geriausias laikas. Birželį lankiausi Norvegijoje. Turėjau koncertą, lankiausi pas žmones, kurie gyvena miške. Pakeitęs aplinką išvaliau iš sielos visus teršalus, kuriuos palieka kasdienė rutina. Vietos pakeitimas – geriausias būdas išsivalyti. Susikoncentruoji į akimirkos realybę, ir kitokios mintys savaime išgaruoja.

– Kada pradėjote savo muzikinę karjerą?

Muzikuoti pradėjau mokydamasis Jonavos 3-iojoje vidurinėje mokykloje. Man buvo gal trylika, kai pradėjau mušti būgnus grupėje „Audronaša“. Tačiau tas muzikavimas buvo greičiau žaidimas. Dar buvo grupė „Šėšėliai“, kurioje grojome vien savo kūrybos dainas. Po kariuomenės mušiau būgnus grupėje „Pagonys“. Rimtesnė veikla prasidėjo 1991-aisiais, kai atsidūriau Vilniuje ir pradėjau dainuoti grupėje „Volis“. Tai ir buvo tikroji mano profesionalaus muzikanto karjeros pradžia: prasidėjo įrašai, vaizdo klipų filmavimai, koncertai...

– Kas geriausia įvyko per jūsų muzikinės karjeros metus?

Kiekvienas periodas savotiškai smagus. Pirmąjį koncertų skonį su „Voliu“ pajutau Vilniaus sporto rūmuose, įsiminė pirmasis pasirodymas Vingio parke, tarptautiniame festivalyje Rostove prie Dono su to meto didžiosiomis rusiško roko žvaigždėmis. Tuomet pasijutau kaip tikras atlikėjas. Labai šaunus momentas buvo Jėzaus vaidmuo roko operoje „Jėzus Kristus – superžvaigždė“, kai man buvo 33-eji ir jaučiausi pačioje brandos viršūnėje. Šio laikotarpio labiausiai ilgiuosi.

– Nuo pat pirmųjų žingsnių muzikos pasaulyje esate rokeris ir niekas daugiau?

Neapsiriboju vienu stiliumi. Niekada nebuvau iš tų, kurie užsivelka odinę striukę ir klauso tik vieno stiliaus muzikos. Muzika mane „kabina“ arba ne. Dažniau klausau roko muzikos ir ją labiau pripažįstu, tad galbūt širdyje esu labiau rokeris.

– Ar buvo laikas, kai buvote trumpais plaukais?

Tik tuomet, kai tarnavau armijoje Archangelsko srityje.

– Ar jūsų muzikinis skonis labai pasikeitė per tuos dešimtmečius, kai draugaujate su muzika?

Privertėte mane susimąstyti... Niekada neklausiau disko muzikos ar šokiams skirtų melodijų. Man patiko džiazrokas, artrokas, mielai galiu klausytis soul ar kantri muzikos. Man patinka įvairi muzika, jeigu ji turi energinį užtaisą ar, sakykim, prieskonį, kuriame nesijaučia saldėsio.

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų muzikiniam skoniui?

Matyt, tie žmonės, kurie būdavo šalia. Pirmiausia mano dešimt metų vyresnis brolis. Ta muzika, kurios jis klausydavo ir dėl kurios aš patekau į muzikos pasaulį, man darė didžiausią įtaką. Prisimenu, kai į Maskvą atvažiavo tais laikais garsi grupė „Boney M“ ir visi sėdėjo prilipę prie televizorių, man kilo begalinis noras maištauti prieš tokią muziką. Man tai pasirodė baisiai pigu ir banalu. Maniau, kad tikroji muzika – tai „Deep Purple“, „Led Zeppelin“, „Genesis“, „Pink Floyd“ ar „Uriah Heep“.

– Kokia muzika šiandien skamba jūsų automobilyje?

Darbinė. Tai mano sukurtos dainos darbinis įrašas, kurį reikia ištobulinti iki tokio lygio, kuris mane tenkintų. Atkreipiau dėmesį, kad daug ramiau galiu klausytis lenkų radijo – gal dėl to, kad nelabai suprantu lenkiškai ir negaliu kabinėtis, pavyzdžiui, prie dainos teksto, ką paprastai darau klausydamasis lietuviškos muzikos.

– Pats dažniau kuriate įsiklausydamas į širdies balsą ar publikos skonį?

Kažkodėl mažiausiai mėgstu populiariausius savo kūrinius. Tris kūrinius esu parašęs pagal specialius užsakymus. Aš nemoku, lyg būčiau atėjęs į darbą, paimti į rankas gitarą ir sukurti dainą. Žinau, kad yra žmonių, kurie tai gali. Aš negaliu. Aš galiu kūrinį savyje nešioti nors ir penkerius metus, kol pagaliau jis suskamba. Tačiau kitas gali tarsi iš dangaus stebuklingai nusileisti per kelias minutes – tiesiog pagauni bangą ir parašai.

– Kas geriausiai pažadina kūrybinius impulsus?

Turbūt tam tikra visuma veiksnių. Tai priklauso nuo nuotaikos, aplinkybių.

– Esate pastebėjęs, koks laikas jums produktyviausias?

Sakyčiau, kad dabar išgyvenu produktyvesnį laikotarpį, nes išmokau viską daryti iki galo. Kiek dabar, vartydamas savo užrašus, perklausydamas kasetes ar naršydamas diktofone, atrandu dainų, kurios yra lyg ir gimę, tačiau vaikščioti vis dar negali. Kartais net stebiuosi, kad sugebėjau tokį tekstą parašyti, o daina – nebaigta. Dabar mintyse gimusios dainos nepalieku tol, kol nesudėlioju iki galo.

– Iš džiaugsmo ar iš skausmo gimsta brandesni kūriniai?

Drįsčiau sakyti, kad iš skausmo gimę kūriniai yra gilesni. Kas yra žmogui džiaugsmas? Kai viskas gerai klojasi, kai kišenės prikimštos pinigų ar tiesiog apima pakili nuotaika alaus bare?..

– Ar daug dainų esate sukūręs iš meilės?

Man atrodo, kad visos dainos iš meilės.

– Esate sukūręs dainų iš meilės dabar jau buvusiai savo žmonai Giedrei?

Esu jai skyręs dainų. Viena daina, galima sakyti, gimė net nekurta. Tada sėdėjau pajūryje laukdamas savo pasirodymo, derinau gitarą, paliečiau gitaros stygas, ir ji suskambėjo. Ši daina vadinasi „Ar tu girdi“.

– O iš skausmo, subyrėjus jūsų šeimai?

Kad tas subyrėjimas nebuvo toks skausmingas. Tiesiog susėdom ir pasišnekėjom. Negaliu sakyti, kad mūsų ryšiai nutrūko, nors dabar aš – Vilniuje, o ji – Klaipėdoje. Tiesiog negyvename kartu, ir tiek. Tačiau santykiai ir abipusė pagarba liko, dingo tik ta rišamoji grandis, laikanti du žmones.

– Nemanote, kad prie šeimos subyrėjimo prisidėjo jūsų muzikinė veikla?

Iš dalies taip. Kai dirbi nepaisydamas jokio grafiko ir toks gyvenimas tampa gyvenimo būdas, nėra gerai. Grįžęs po koncertų, jautiesi išsekęs ir neturi jėgų šeimai. O jeigu po koncertų dar užšventi...

– Dažnai būdavo ir taip?

Be abejo, gyvenime visko buvo. Matyt, žmonės turi visko patirti. Pastaruoju metu gyvenu blaivų gyvenimą. Kai lieki vienas, gyvenimas dėliojasi kitaip. Supranti, kad sugrįši į tuščius namus, kuriuose tik vienintelis vienatvės pranašumas – bet kada galėsi pasiimti gitarą, kuri tave išlaisvins nuo nepageidaujamų minčių. Tik stiprūs ir valingi žmonės gali atlaikyti tokius pokyčius.

– Kada jautėtės esąs ant aukščiausios populiarumo bangos?

Niekada nesijaučiau ant bangos. Su „Voliu“ niekuomet negrojome komercinės muzikos, netgi tęsdamas solinę karjerą niekada neturėjau siekių atsidurti ant bangos. Galbūt naivu, bet man tai nebuvo svarbu.

– Kokiose vietose jums labiausiai patinka koncertuoti?

Kartais smagu dainuoti ir penkiems prie laužo sėdintiems žmonėms, o kitą kartą ir prieš didelę auditoriją jautiesi smagiai. Pastarasis variantas geresnis ta prasme, kad čia gali dar ir duonai užsidirbti.

– Ar būna, kad atsisakote koncertų?

Ne visada einu į privačius vakarėlius. Man svarbu iš anksto susitikti su organizatoriais ir išsiaiškinti, ar mūsų koncertas bus tik kepsnių valgymo fonas ir pasipuikavimas prieš svečius ar kažkas daugiau. Norisi, kad mūsų muzika taip užkabintų klausytojų širdis, kad sėdintiems prie stalo tuo metu būtų nepatogu barškinti šakutėmis.

– Ar pats išgyvenote tokį momentą, kai dainos visai nerūpėjo?

Kartais, kai telefonas ilgai tylėdavo, niekas neieškodavo, tardavau sau: „Užteks, kabink ant vinies gitarą.“ Tačiau suvokdavau, kad nuo muzikos vis tiek niekur nepabėgsiu. Ji – mano kelias, kuriuo galiu ir turiu eiti. Man nereikia momentinės šlovės, man reikia gyvenimo. Aš gyvenu muzika ir tokiu gyvenimu esu patenkintas.

– Esate du kartus dalyvavęs LTV šou projekte „Iššūkis žvaigždėms“. Ką gera jums davė televizija?

Lietuvoje gyvuoja tokia taisyklė: „Jeigu tavęs nėra televizijoje, vadinasi, tavęs apskritai nėra.“ Tad negaliu sakyti, kad televizijoje praleistas laikas buvo tuščias. Pirmą kartą man buvo tiesiog įdomu. Tada dainavau su Sigita Stankevičiūte-Vozbutiene. Antrąkart dainavau su aktore Brigita Arsobaite. Tuomet galvojau, kad galbūt geriau šį laiką būčiau skyręs šeimai. Laimė, iškritom pirmieji.

– Ar smagu būti žinomam?

Net nesusimąsčiau... Kiekvienam turėtų būti smagu.

– Nepaisant to, kad žinomiems asmenims tyko pavojus atsidurti apkalbų verpete – juk pernai jūsų santykiai su Giedre Balutyte buvo plačiai aptarinėjami?..

Tokia jau ta viešumo kaina... Visada buvau žmogus, kuriam namų židinys būdavo šventas dalykas. Kai vyko pirmasis TV projektas, man skambino vieno leidinio redaktorė ir tiesiai šviesiai pasiūlė sukurti skandalingą istoriją. Aiškinau, kad turiu šeimą ir man būtų nepadoru užsiimti tokiais dalykais, sakiau, jog 40 metų gyvenau be to „piarinio“ jovalo, o dabar siūlote keisti savo požiūrį.

Mane ramino: girdi, paskalambysim, paskui paneigsim ir užmiršim. Kitą kartą vienas žurnalas skundėsi neturįs mano nuotraukos iš renginio: girdi, visur esu normalus, be kokių „ragų“ ar iškišto liežuvio. Išeitų, kad normalūs žmonės nelabai kam yra įdomūs. Istorijos su Giedre taip pat būdavo išpučiamos. Kartais, kai su tavimi daromi tokie dalykai, kokių iš tikrųjų nėra, imi ir pats nejučia įsitrauki į šį žaidimą, nors supranti, kad tas komiksas turi baigtis.

– Kas liko šiandien iš tų karštai aptarinėtų jūsų santykių su Giedre?

Šiandien mūsų santykiai normalūs ir draugiški. Pamatęs Giedrę nebėgu į kitą gatvės pusę. Susitinkam, pasilabinam, kartais pasimatome renginiuose.

– Ką jums reiškia šeima šiandien?

Nors mano ir mano žmonos keliai išsiskyrė, mano šeima yra. Juk yra du vaikai, yra moteris, mano vaikų mama, su jais aš bendrauju. Gal tai ne tokia šeima, kokią paprastai įsivaizduojame, bet kol kas kitos neturiu.

– Ar su vaikais dažnai susitinkate?

Devyniolikmetė dukra Karolina, Klaipėdoje baigusi vidurinę mokyklą, dabar gyvena pas mane. Svarsto, ką veikti toliau. Penkiolikmetis Patrikas gyvena su mama ir mokosi vidurinėje mokykloje.

– Pagalvojate, kuo galėtumėte būti, jei nebūtumėte atlikėjas?

Kartą man buvo šovusi mintis, kad galėčiau būti muzikos mokytojas ar darželio auklėtojas. Aš ir dabar gitaros mokykloje „Glorija“ besimokančiuosius groti gitara supažindinu su dainavimo subtilybėmis.

– Savo vaikus taip pat mokėte muzikos?

Nemokiau. Aš norėjau, kad jie niekieno neverčiami to norėtų. Kažkada sūnus Kalėdoms išprašė tikros elektrinės gitaros. Kiek žinau, stygos yra plėšomos, bet kol kas nežinia, ar tai liks jam tik žaidimas, ar išaugs į kažką ramesnio. Dukra lankė dainavimo būrelį, kelis kartus pareiškė norą privačiai mokytis vokalo, bet tuo viskas ir baigėsi. Ji turi gerą balsą, neseniai davė paklausyti į mobilųjį įrašytos dainos. Širdutė manoji virptelėjo...

– Kokį didžiausią priekaištą turėtumėte šiandienos jauniesiems atlikėjams?

Mano priekaištas galėtų būti tas, kad dažnas mano, jog muzika – tik laikinas žaidimas. Yra žmonių, kuriems muzika – tarsi gražus sodas. Jie jį laisto, prižiūri, ir štai staiga ateina kažkas „kerziniais“ batais, su pasimėgavimu subjauroja tą grožį ir nueina savais keliais. Jie ateina tik imti, o ne duoti. Muzika turi būti kažkas švento. Jeigu ateini į šią šventovę, turi joje elgtis kaip šventovėje, o ne galvoti vien apie tai, kaip tapti žvaigžde ar „užsikalti babkių“.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Įspėja dėl netikrų Europos draugų: tokio „egzorcizmo“ nesupras ir Baltijos šalys (98)

Kokį vaidmenį Europos Sąjungoje turėtų vaidinti nacionalinė valstybė? Ieškant atsakymo į šį...

Užkalnis: šią vietą išgelbėjo kiaušiniai (20)

Buvo laikai, kai Zoe’s Odminių gatvėje Vilniuje, su vaizdu į Katedrą buvo gero gyvenimo...

Tobulos šeimos įvaizdis slėpė šiurpią tiesą: vaikų namai buvo perpildyti, o abortu baigdavosi 4 iš 5 nėštumų (1303)

Darni, į ką tik pastatytus namus įsikelianti laiminga šeima – vienas paveikiausių Sovietų...

Kulviečio tritaškiai KMT mažajame finale paskandino beviltiškai atrodžiusį „Neptūną“ (44)

Šeštadienį pusfinaliuose pralaimėjusios Panevėžio „Lietkabelio“ ir Klaipėdos „Neptūno“...

Smarkiai klystate, jei dantis valotės papusryčiavę: burnos higienistė patvirtino ir paneigė 7 faktus (69)

Dantis valytis po pusryčių ar prieš? Nėščiajai jau planuoti vizitą pas odontologą, nes...

Vilniaus dalis, kur niekas nestato daugiabučių: pirkėjus vilioja itin mažos kainos (87)

Trakų Vokė – Vilniaus pietvakariuose įsikūręs ganėtinai ramus ir tvarkingas rajonas. Tai yra...

Keli veiksmingi būdai taupyti senatvei (61)

Finansų ekspertai teigia, kad, norėdami oriai gyventi sulaukę senatvės, turėtume pasirūpinti,...

„Huawei“ ir „Honor“ nustebino: pristatė beveik identiškus telefonus – kurį pasirinkti? (34)

Ką pasirinkti, kai ta pati kompanija siūlo du vienodus telefonus už identišką kainą? Tokia...