aA
Aktorė, UNICEF Geros valios ambasadorė Virginija Kochanskytė, neseniai grįžusi iš tarptautinės misijos Kambodžoje, neša pagalbos žinią skurdžiai gyvenantiems vaikams: laikas tapti pasaulio piliečiais ir padėti tiems, kuriems galime. Ir kartu prisipažįsta: „Mano tikroji misija – keliauti po Lietuvą ir skleisti kultūros bei poezijos žodį.“
V.Kochanskytė ir J.Majauskaitė su Kambodžos vaikais
V.Kochanskytė ir J.Majauskaitė su Kambodžos vaikais
© Organizatorių archyvas

Kitoks pasaulis

Man teko matyti tik filmuose, kaip skurdžiai Azijos šalyse gyvena žmonės. Tai visiškai kitoks pasaulis, mažai bendro turintis su Vakarų civilizacija, su tuo, ką mes mėgstame, vertiname ir branginame.

Džiaugiuosi, kad teko laimė dalyvauti UNICEF organizuojamame projekte ir buvau pakviesta atlikti Geros valios ambasadorės misiją Kambodžoje.
Nedaug kas žino šią organizaciją, ginančią vaikų teises. Grįžus iš Kambodžos, manęs dažnai klausia: „Ką nuvežėme vaikams? Gal pieštukų?“ Iš tikrųjų nieko nenuvežėme. Tik kartą parėmėme vieną šeimą maisto produktais. Mus visus ta istorija labai sukrėtė, nes norėjome išgelbėti žmones nuo bado.

UNICEF sprendžia globalines problemas ir stengiasi padėti, bendradarbiaudama su vietos valdžia. Todėl mūsų misija – pagerinti nėščiųjų mitybą, palengvinti gimdymo sąlygas, suteikti kuo daugiau medicinos žinių pribuvėjoms, aprūpinti vaikus būtinais skiepais, kad išvengtų mirtinų ligų.

Kambodžoje reikia esminių pertvarkymų, vieno žmogaus pastangos ar pagalba vienai šeimai nieko iš esmės nepakeis. Kambodžoje nesukurta jokia socialinės apsaugos sistema, seni žmonės negauna pensijos. Viso gyvenimo pagrindas yra šeimos ir kaimo bendruomenė.

Buvo keista girdėti, kad aštuonmetė neina į mokyklą, o motina ramiai paaiškina, kad ji pamokas paprasčiausiai pramiega... Net jeigu lanko mokyklą, vaikas vis tiek liks dirbti tame pačiame kaime. Išvykti studijuoti į miestą reikia turėti pinigų.

Dažniausiai žmonės turi tik žemės sklypelį, iš kurio stengiasi prasimaitinti. Kai kartą paklausėme, kokios pagalbos jie lauktų iš tarptautinės organizacijos, atsakė, kad norėtų gauti karvę. Teko matyti ir vištų, paršelių, kurie labiau panašūs į šunis, bėgioja po kiemą. Paskerdę gyvulius, mėsą skubiai turi parduoti, nes dideliame karštyje tuoj pat sugestų, o šaldytuvų žmonės neturi.

Už gautus pinigus jie gali nusipirkti kitokio maisto. Taip gyvena tie, kurie turi žemės. Tačiau daugelis vietos gyventojų pasibaigus karui gautą žemę pardavė, nes neturėjo iš ko pragyventi. Pirmą kartą suvokiau, kaip baisu užsieniečiams parduoti žemę, būtent tai ir vyksta dabar pas mus. Žemę supirkę praturtėję viet­namiečiai samdo khmerus, kurie priversti dirbti už menką atlygį savo laukuose. Jie jau niekada negalės būti savo žemės šeimininkai, visam laikui liks samdiniai.

Lengviau – duoti, o ne imti

Kambodžoje nemačiau juokiantis vaikų. Iš pradžių maniau, kad visi apatiški dėl klimato – didelis karštis ir drėgmė. Vėliau supratau, kad jie paprasčiausiai neprivalgę, nuolat alkani. Nuo mažens vaikai negauna būtinų maisto medžiagų, todėl nusilpę, anemiški.

Jų trobelėse nėra jokių daiktų, net čiužinio ant grindų. Kartą mačiau krosnelę, ant kurios šeima verda valgį, dažniausiai tris kartus per dieną ryžius. Taip ir maitinasi vyras, žmona ir trys keturi vaikai.

Kartą išvydome kibirėlyje plaukiojančias šešias žuvytes, visiškai mažytes, tokias mūsų žvejai vadina mailiumi. O jie ruošėsi iš jų gaminti šeimai pietus, ir ne iš karto virė, bet taupė kitai dienai. Šalyje dvidešimt procentų žmonių badauja.

Iš pradžių nerimavome, ar vietiniai žmonės nesijaus pažeminti, kad juos filmuojame. Manau, jie pajuto, kad mes suprantame jų vargą ir norime padėti. Todėl jie geranoriškai ir atvirai dalinosi su mumis savo problemomis. Be to, galbūt jie net nežino, kad gali būti kitoks gyvenimas.

Kai kas mums gali priekaištauti, kad ir Lietuvoje turime problemų, ir mūsų vaikams reikia padėti. Tačiau laikas tapti pasaulio piliečiais. Reikia ne tik imti, bet ir duoti. Mes nesistengiame gelbėti viso pasaulio, padedame tik šiai vienai skurdžiai šaliai. Jei gali prisidėti, puiku, o jei ne – nieko tokio. Mane pakvietė padėti ir paliudyti, kad ši veikla yra dora bei reikalinga. Aš tai galiu padaryti.

Didžiuojuosi, kad Lietuvoje yra tokių pilietiškų, plačiai mąstančių žmonių. Ką gali žinoti, gal ir mums prireiks pagalbos. Kai įdedi į delną, kada nors jis gali atsigniaužti ir pasidalinti tuo, ką ten įdėjai. Prisimenu, vaikystėje mama visada sakydavo, kad lengviau yra duoti, o ne imti.

Misionieriaus darbas sunkus

Misionieriaus darbą gali atlikti tik pasišventę žmonės. Ne tik fiziškai sudėtinga patekti į skurdo nualintus rajonus, bet ir išvargina emociškai, nes negali likti abejingas tam, ką pamatai.

Į Kambodžos Kratie provinciją vykome su didžiuliais džipais. Net buvo nejauku, atrodė, galima būtų atsisakyti tokios prabangos. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad be tokių mašinų nebūtume įveikę sunkiai pravažiuojamų kelių. Keliavome liūčių sezonu, aplink matėme vien užlietus rudu molingu vandeniu laukus, jokios žalumos, tik kokosų ir bananų medžiai. Ir žmonių drabužiai purvo spalvos. Net šiurpoka.

Gyvenome kukliomis sąlygomis viešbutyje, apsuptame lūšnų. Niekur nematėme turistinių prekių, parduodami tik maisto produktai. Turistai ten nesilanko, sutikome tik kelias grupes, matyt, tai tikri keliautojai, kurie nori pažinti šalį.

Duobėtais molio keliukais važiavome iki trobelių. Džipai smigdavo į duobę ir riaumodami vos išropodavo. Į pačius kaimus net neįvažiuodavome, teko per purvą klampoti pėsčiomis, visą dieną būti karštyje. Rankas ir kojas purkšdavomės nuo vabzdžių, nes akimirksniu į odą susmigdavo jų geluonys.

Mano vyras į šią kelionę žiūrėjo su nerimu, nes domisi istorija, žino, kokie žiaurumai vyko Kambodžoje. Jam ši šalis atrodo nepatikima, tačiau jis suprato, kad jei dirba tarptautinė labdaros organizacija, saugumas yra užtikrintas. Ir jis palaikė šią idėją, žinodamas, kaip man tai svarbu.

Žinoma, saugumo teko laikytis. Po šeštos valandos vakaro jau turėjome būti viešbutyje. Niekur nevaikščiojome, nes ten anksti temsta, miestas neapšviestas ir tikrai nejauku.

Kultūros misija po Lietuvą

Kai grįžau iš kelionės, Vilniuje buvo vėsi diena. Laukdama bagažo pagalvojau, kokia esu laiminga, kad gimiau šiame krašte. Kaip myliu mūsų žmones! Važiuodama namo į Klaipėdą, užsukau į Kauną, pasiėmiau mamą ir jau vakare Palangos gintaro muziejuje koncertavau savo publikai.

Net nesuprantu, kaip pavyko padaryti tokį kūliavirstį? Kitą dieną važiavau į Pagėgius, Šv. Roko atlaidus, bažnyčioje vyko sakrali valanda. Kokie nuostabūs mūsų miestelių žmonės – taurūs, pakylėti, veidai sklidini Dievo palaimos!

Per mano gyvenimą tarsi savaime susiformavo misija keliauti kaip aktorei per mažus Lietuvos miestelius pas žmones, kurie neturi pinigų atvažiuoti į Vilniaus teatrus. Kaip nuostabu jiems atvežti ką nors gražaus, kaip jie to ilgisi. Tai tikroji mano gyvenimo misija. Kokia esu laiminga!

Esu patyrusi beribį meilės vandenyną miestelių ir kaimų bibliotekose bei kultūros centruose. Nors scenoje patirtas jausmas nuostabus, tačiau po spektaklio užveri duris ir išeini. O atvažiavus su programa į bendruomenę, iš karto patenki į meilės glėbį ir esi išlydėta su linkėjimais sugrįžti. Į mažus miestelius teatrai negali atvažiuoti, nes neturi lėšų. O kai esi vienas, iš kelių detalių gali sukurti teatro stebuklą.

Tokia mano vasara

Pastarųjų metų didžiausias mano džiaugsmas ir palaima – nuostabi bičiulystė su solistais Liudu Mikalausku ir Egidijumi Bavikinu, pianiste Virginija Unguraityte, šokėjais Tomu ir Gintare Slausgalviais. Kartu sukūrėme programą „Lėk, sakale“, skirtą kompozitorių M. K. Čiurlionio ir R. Žygaičio atminimui. Tikimės įrašyti kompaktinę plokštelę.

Negalėjome nepaminėti ir Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės 125-ųjų metinių. Gimė ir programa „Menu akimirką žavingą“, skirta rusų lyrikai. Man kaip teatro žmogui svarbu tai, kad šiose programose jaustųsi vidinė dramaturgija. Su šiais menininkais pavyko tai padaryti. Bet taip ir turi būti, nes artimos sielos pritraukia viena kitą.

Dar vienas šios vasaros mano darbas – atnaujinta sena graži programa „Įkvėpimo žemė“, skirta kompozitoriui Edvardui Grigui. Netrukus pasirodys kompaktinė plokštelė.

Nepaprastai džiaugiuosi, kad bičiuliai palaikė mano entuziazmą ir padėjo įgyvendinti dar vieną projektą – įrašyti plokštelę „Vakaras su Maironiu“.
Tokia mano vasara. Žinoma, dar dalyvauju ir festivaliuose, prasidėjo ir repeticijos. Esu pakviesta į naują Klaipėdos dramos teatro pastatymą, kurį režisuos latvių režisierė Mara Kimelė, kauniečiams pažįstama iš publikos pamėgto spektaklio „Šokių pamoka“. Kamerinė pjesė sudėtinga, net tragiška, tačiau kupina gyvenimo šviesos, kuri skatina subręsti, pasisemti išminties. Vaidinsime teatre, kuriame dar vyksta remonto darbai. Toks režisierės sumanymas, spektakliui reikia netradicinės erdvės.

Svarbu išmokti kartu gyventi

Su vyru skulptoriumi Arūnu Sakalausku kartu gyvename jau trisdešimt metų. Iš pradžių kovojome už savo kūrybinę erdvę, stengėmės apginti savo „ego“, nes abu labai mylime savo darbą. Netrūko ir aistringų pasiaiškinimų. Bet laikiausi nuostatos – jei iškilo kokios nors problemos, negali atsigulti ir užmigti, nes ryte prabusti bus labai sunku. Reikia būtinai jas išspręsti, kad galėtum apsikabinus užmigti. Laikui bėgant supratau, kad jei tu suteiki kitam erdvę ir nepriklausomybę, to paties sulauki ir pats.

Suprantu, kad vyras gali būti toks pavargęs, kad jam sunku net žodį ištarti. Gyvendama su skulptoriumi įsitikinau, kad skulptūra – tai ne spektaklis, kuris sukuriamas per kelis mėnesius – susikaupi, dirbi, bet po premjeros gali ir atsigauti, pagaliau išsimiegoti. Kai kuriuos projektus Arūnas įgyvendino ketverius šešerius metus. Kiek reikia dvasinių pastangų nepasiduoti, tikėti savo idėja, paaukoti net sveikatą. Labai gerbiu ir vertinu savo vyrą.

Svarbu norėti išmokti gyventi kartu. Jei galvosi, kad kitas tave turi aptarnauti, nieko nebus. Juk ir aš kartais nespėju. Ačiū Dievui, dabar įsigijome „tarnaitę“, turime skalbimo mašiną. Vyras nedaro tragedijos dėl buities. Kai apima įkvėpimas, akimirksniu susitvarkau. Prisimenu, dar studijų laikais bendrabutyje kolegės stovi tokios nelaimingos prie viryklės... Bet juk gali nesigilinti į tai, ką darai, plaudama indus mokytis tekstą.

Kitos moterys gali man pavydėti, nes mano vyras moka skaniai gaminti valgyti. Jis supranta, kad aktoriaus darbas irgi labai sekinantis, scenai reikia atiduoti visą savo energiją, todėl pasirūpina, kad grįžusi namo rasčiau paruoštą vakarienę.

Man patinka kelias

Esu laiminga, kad tikėjau meile ir jos sulaukiau. Mano mama anksti liko našle, tačiau neištekėjo, nes visą laiką puoselėjo tikrus jausmus. Ji neieškojo vyro, kuris jai padėtų užauginti vaikus. Norinčių netrūko, nes ji buvo gražuolė, tačiau mama ilgėjosi tikrų jausmų. Mačiau tai nuo vaikystės ir visą laiką sakydavau, kad jei tekėsiu, būtinai tik už princo ant balto žirgo. Tokio ir sulaukiau. Mano vyras nepasikeitė iki šiol, liko romantiškas. Šalia jo jaučiuosi kaip su žmogumi, kuris harmonizuoja pasaulį.

Kažkada su vyru manėme, kad kraustysimės gyventi į Vilnių. Šis miestas man visada patiko kaip kultūros centras. Bet Arūno kūrybiniai užsakymai ėjo vienas po kito ir vis nelikdavo laiko persikelti. Taip ir užstrigau kelyje tarp Klaipėdos, Kauno ir Vilniaus.

Pernai filmavausi TV seriale „Pavogta laimė“, darbus tęsime ir šį sezoną. Vilniečiai stebisi, kad aš kasdien įveikiu tokį kelią. Tarsi atvykčiau iš kosmoso... Ir staiga pagalvojau, kaip nuostabu: Vilnius tėra maža žvaigždutė, o man priklauso visas kosmosas, begalybė.

Man patinka kelias, važiuodama ilsiuosi, svajoju, fantazuoju. Nuo vaikystės prisimenu: įsėdu į traukinį ir iš karto atgyju. Ir dabar man laikas neprailgsta važiuojant iš Vilniaus į Klaipėdą, nes vairuodama... mokausi tekstą. Neišsigąskite, žiūriu į kelią, tik pasikartoju, retkarčiais užmesdama akį į šalia padėtą lapą.

„Šeimininkė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Judėjimo ribojimai kursto aistras: gyventojų siunčiama žinutė labai aiški (148)

Trečiadienį Vyriausybei apsisprendus dėl kai kurių karantino režimo švelninimų, judėjimo tarp...

Šiandien investuoti į NT nuomą galima ir jo neįsigyjant: įspėja įvertinti ir galimas rizikas (11)

Ekonomistų teigimu, lietuvių indėliai pernai metais kaip reikiant šoktelėjo. Ką tai reiškia?...

The Economist | D+

Slaptas abortų tinklas Europoje: uždraudus juos Lenkijos moterys ėmė pirkti traukinių bilietus

Pasivaikščioję po bet kurį Lenkijos miestą netikėtose vietose išvysite vis tą patį telefono...

Vardan vieno tikslo už šį metalą pirkėjai pasiryžę mokėti daugiau (3)

Aliuminio gamintojai jau seniai siūlė ekologiškesnius metodus, kaip šį metalą padaryti...

Visa tiesa apie kanapių aliejų – kada tai vaistas, o kada beprasmis pinigų švaistymas? (6)

Siautėja pavasarinis pocovidinis pokarantininis nuovargis ir žmonės griebiasi pagalbos: kažkas...

Dominykas Niūniava – apie per klaidą jam prilipdytą titulą, skandalą su Maslobojevu ir kodėl neįvyko jų kova (19)

Dominyko Niūniavos pavardė pastaruoju metu buvo linksniuojama dėl viešo konflikto su Sergeju...

Euro zonos gamyklų kaštai auga didžiausiu tempu per pastarąjį dešimtmetį: dalis bus perkelta pirkėjams (6)

Euro zonos gamintojai praneša apie didžiausią gamybos sąnaudų augimą per kone ištisą...

Jevgenijaus Šuklino gyvenimas, pasitraukus iš sporto: nauja mylimoji, augintinis ir keli verslai (1)

Nors šaltą žiemą Visaginas atrodo gan tuščias, čia žymiausias Lietuvos kanojininkas Jevgenijus...

Solidžiai žaidusio Valančiūno ir „grizlių“ apmaudas: išsprūdo pergalė prieš „Bucks“

Memfio „Grizzlies“ (16/16) savo arenoje vos nepateikė staigmenos kovoje prieš vienus Rytų...

Sabonis fiksavo trigubą dublį, tačiau pergale džiaugėsi Jokičius (3)

NBA čempionate penktą nesėkmę per paskutinius 6 mačus patyrė Indianos „Pacers“ (16/19):...