Tytuvėnuose (Kelmės r.), prie Varlynės ir Bridvaišio ežerų, gyvena rašytojas Vladas Kalvaitis. Satyrikas, lyrikas, prozininkas, jau septyniomis savo kūrybos knygomis pradžiuginęs skaitytoją.
Vladas Kalvaitis (J.Skeberdienės nuotr.)

Paskutiniąsias – novelių rinkinius „Volungė“ ir „Svečias iš Magadano“ – vertindami kritikai sakė: „Dievaži, pavyzdinė knyga, kaip reikia rašyti apsakymus. Knyga pagauna, „veža“. Jei lietuviai privalo išmanyti savo istoriją, tai tokios knygos tikrai turėtų būti skaitomos. Tokia ir turi būti žanro reikalavimų griežtai paisanti proza. Saikinga. Bet labai tikra ir taikli. Kalba gyva, sodri. Ją tiesiog laižyti ar kabinti šaukštais gali...“ (Erika Drungytė, filologijos mokslų dr.)

Tytuvėniškio rašytojo Vlado Kalvaičio atmintyje niekad neblės ne tik gimtojo Radviliškio geležinkelio gaudesys...

Giliai įsirėžė 1948-jų gruodžio 25-ji- Kalėdų diena. Diena, kai po mėnesio kankinančios kelionės gyvuliniuose vagonuose kartu su kitais politiniais kaliniais buvo išlaipintas Intoje – spiginančio šalčio ir akinančio sniego žemėje.

Intos gulago, Algatujaus tremties realybė glūdi giliai, sugrįždama žmonių vardais, įvykiais, rėžiančiu sniego baltumu, novelėmis, gulančiomis į rinkinius, išvaduojančius sielą iš amžino įšalo žemės...
Tegul kalba Vladas Kalvaitis.

Kas lemia žmogų?

Viską nulemia tavo pasaulėžiūra. Ir tu negali nuo jos pabėgti. Mano tėvas buvo patriotas, šaulys, jaunalietuvis, tautininkas. Ir man pasirinkti nebuvo sunku. Vokiečių laikais jis platino laikraštėlius. Ir aš platinau. Mes žinojom, kad esam už Lietuvą be fašistų ir be bolševikų. Ir kai aš įstojau į pogrindinę Trispalvės organizaciją, priklausiusią Kęstučio junginiui – viskas man buvo aišku.

Mūsų aštuntose klasėse buvo trys grupės. Vieni tuojau pat pasipiršo, puolė į glėbį enkavedistams, keletas dar septintoje klasėje perėjo dirbti į saugumo komitetą, kai kurie įstojo į komjaunimą ir į klasę atvykdavo su pistoletais, puikuodamiesi: štai, kokie jie šaunūs vyrai... Treti buvome pogrindyje. Kiti – nei šiokie, nei tokie.

Kai išlaipino 1948-ųjų gruodžio 25-ąją, Intoje buvo 44 laipsniai šalčio. Plonos kojinės privirusios prie batų. Griuvinėdami, vienas kitą keldami, ragindami, dar turėjome eiti apie 10 kilometrų. Atsiliekančius šaudė. Mirusius metė į griovius... Tai – tik nedidelis epizodas, kuris irgi formuoja tavo žvilgsnį į pasaulį. Be jo tikriausiai nebūtų tų visų apsakymų. Sutikau įvairiausių žmonių, mačiau sunkiausių dalykų.

Apie tremtį Sibire

Kiekvieno tremtis yra individuali. Kiekvienas viską iškenčia ir individualią patirtį išsineša iš lagerio. Vienas dalykas yra tiktai vienodas visiems, tremtiniams ir kaliniams: lagerį arba tremtį nešioji kaip savo kuprą ant pečių. Ji tave lydi amžinai. Jinai – viduje, jinai – tau ant sprando. Tu su ja eini, kartais pasitikrindamas, tarsi save matydamas ant gultų, klausinėjantį savęs: kaip padaryčiau vienu ar kitu atveju? Ar aš gerai padariau, ar blogai pasielgiau? Ar man užteko valios duot kažkam atkirtį, ar ne? Nes vis dėlto didžiausia dozė, kurią mes išsinešėm ne tik iš lagerio, bet ir per tuos 50 metų, yra mūsų baimė. Baimė nenumirti. Baimė išlikti. O kaip tai padaryti, kai tu amžinai alkanas? Bet štai kas įdomiausia: nė vienam, kiek žinau tremtinių ir kalinių, nekilo mintis baigti gyvenimą savižudybe.

Aš visą gyvenimą dėkingas vienam profesoriui azerbaidžaniečiui Efendijevui. Man pasisekė, kai po pusantrų metų nuolatinio alkio aš patekau į jo brigadą. Jis rūpinosi, kad mes, išsekę, išgyventume: duodavo daugiau maisto, suteikdavo poilsio (ne vieną dieną, bet dvi). Be to, azerbaidžaniečiai iš namų gaudavo gerus siuntinius ir dažnai neidavo į valgyklą. Įsivaizduojat: kai kokiai trisdešimčiai skirta košė atitenka dešimčiai! Ką tai reiškia?

Tai reiškia, jog tu jau esi sotus, jau gali gyvent, kitaip galvoti. Jau prabunda noras skaityti, mąstyti. O prieš tai? Gi nieko nenori! Guli, guli, sapnuoji amžinus košmarus! Kiekvieną naktį tuos pačius: puotas su keptais kalakutais, gardžiausiais valgiais, kurių siekdamas parklumpi, ir viskas išnyksta. Iš nevilties ir apmaudo prabundi, sugrįžti į realybę... Nors Intoje šachtose dirbom, tačiau ten dar buvo išgyvenimo galimybė. Bet įvairiausių šachtų yra. Toli Šiaurėje urano šachtos, Badaibo. Tokių, kur per tris mėnesius prakiūra plaučiai, ir tu baigi gyvenimą.

Geriau gyveno tie, kuriuos rėmė iš Lietuvos. Kas gaudavo vieną siuntinį per porą mėnesių – buvo labai gerai. Nes nuo parodontozės išbyrėdavo visi dantys, arba kraujuodavo, nežmoniškai skaudėdavo. O jeigu retkarčiais gauni svogūno ar česnako ar kas nors pasiūlo bryzelį lašinių, arba išverda košės, kaip kiekvieną sekmadienį virdavo monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, tai ir visiškai puiku! Jis sukviesdavo visus jaunus žmones, kurie nieko negaudavo. O tos košės daug – visi 10 litrų, didžiulis puodas! Ir dar su spirgučiais! Taip ir sakydavo: „Nu, dar spirgo įdėsim.“
Vien už tai, vien už jo pagalbą, jis, galima sakyti, yra šventasis. Daug aš mačiau kunigų, bet nė vieno, kuris darė taip, kaip Kazimieras Vasiliauskas.

Kas neleido praskysti? Ir pats nežinau. Gal Dievas padėjo. Gal likimas. Gal paties nuostatos padėjo, pasaulėžiūra. Man rodos, daug elementų, kurie žmogų veikia iš įvairių pusių.
Buvo noras su savimi kovoti, kažko siekti, nepasiduoti. Negali juk visą gyvenimą pabėgius nešioti.
Tremtyje baigiau 9 ir 10 gimnazijos klases, Irkutsko universitete įgijau rusų kalbos filologo specialybę.

Apie tremtį sugrįžus

Dar 1959-aisiais tikėjausi sugrįžt. Bet Lietuvoje niekas nelaukė. Tremtiniai buvo liaudies priešai, išdavikai. Sugrįžus su šeima 1966-aisiais niekur nebuvo reikalingas ir viename pažangiausių – Irkutsko – universitete mano igytas rusų kalbos filologo diplomas. Tik per pažintį įsidarbinau Veličionių specialiojoje mokykloje auklėtoju. Po trejų metų atvykęs į Tytuvėnus, septynerius metus dirbau durpyne meistru. Paskui priėmė į žemės ūkio technikumą, nuo 1975-ųjų – Kelmės rajono Tytuvėnų neakivaizdinio konsultacinio punkto vedėju.

Iki pat 1991-ųjų negalėjai sakyt, ką galvoji, kaip mąstai. Po šios datos gyvenimas pasikeitė. Tačiau mano džiaugsmas visad persipina su skausmu ir liūdesiu. Tais pačiais metais palaidojau mylimą žmoną Leonorą...

Apie Tėvynę

Už tėvynę – 5 metai lagerio, 4 tremties. Mūsų šeimoje 11 patyrusių tremtį ir kalėjimus, lageryje atsėdėjusių 16 metų, tremtyje išbuvusių 84 metus, 1 nuteistas rusų tribunolo ir sušaudytas (kapas nežinomas), 5 jau mirę. Žinau, šiandien atlikčiau tą patį. Bet kas išgelbės tėvynę šiandien, nežinau.

Apie gimtąjį Radviliškį

Radviliškis – mano gimtinė. Ten gyvenau 18 su puse metų, kol išvežė. Ten kiekvienas akmenėlis man yra šiltas, mano kadaise numindžiotas... Pažįstami gatvių užkampiai, pelkės aplinkinės.
Myliu šitą miestą, dažnai sapnuoju. Girdžiu, kaip vagonai rieda per sandūras: tuk-tuk-tuk-tuk – nuo ryto ligi vakaro, naktį. Nuo suodžių pajuodęs sniegas ir žvirbliai...

Viskas prasidėjo čia. Čia baigiau pradinę, mokiausi gimnazijoje. Čia formavausi kaip žmogus. Čia atsitiko viskas, kas atsitinka vaikystėje ir jaunystėje – čia draugai, pirmosios meilės, visų kelių pradžia.

Savo gimtąjį miestą prisimenu truputį su nostalgija. Jis tapo visai kitoks – nepalyginamai šviesesnis, erdvesnis, gražesnis, žinoma. Aš prisimenu miestą be daugiaaukščių namų – sutręšusį, aplūžusį. Nebėra turgaus aikštės, aplink kurią – karčiamos, nedidelės kavinukės. Galėjai turguje nusipirkti grietinės, sviesto, sūrio, pieno, mėsos. Niekas negąsdino užkrėtimais, ligomis.
Savo būsto neturėjome, vis kraustėmės iš vietos į vietą.

Štai čia, šiame name, augau. Čia gyveno mano senelė, senelės teta. Tas namas turėjo pagal palikimą atitekti mano mamai, bet viską sumaišė tremtis. Čia vyko mūsų pogrindinės veiklos susitikimai.

Čia – namai, kupini sekmadienio, senelės rūbų klosčių kvapų. Tėvo – batsiuvio – artelės šurmulio. Vaidinimų, knygų skaitymo vakarų. Ir aš buvau tų spektaklių artistas. Juose dalyvavo Aleksas Puzanauskas – vėliau Šiaulių teatro režisierius, Stasys Paska, vėliau teatro ir kino aktorius, režisierius. Štai tie trys buvusios gimnazijos langai... Mūsų klasė. Čia mane areštavo.

Apie Tytuvėnus ir langą į Varlynę

Čia – mano oazė. Čia man gera. Čia šviečia saulė, nors už lango drengia lietus, siaučia pūga, šaltis. Čia miela sėdėt savo kėdėje, skaityti, rašyti ir perrašyti, ieškoti žodžių... Čia – mano uostas.
Šios pušys, eglės pasodintos kartu su žmona Leonora. Mes norėjome, kad aplink mūsų namus būtų daug medžių. Deja, į juos jau beveik 20 metų žvelgiu aš vienas.

Apie kūrybą ir talentą

Vladas Kalvaitis (J.Skeberdienės nuotr.)
Vladas Kalvaitis (J.Skeberdienės nuotr.)

Aš labai didelių iliuzijų ar pretenzijų į kūrėjus neturėjau. Tačiau man nuo vaikystės patiko satyra. Galbūt tai paveldėjau iš tėvo. Dar Rusijoj pradėjau kurti epigramas. Rusų kalba jų esu parašęs apie 300. Grįžęs į Lietuvą, keletą epigramų išverčiau į lietuvių kalbą ir „Šluota“ išspausdino (1966 m.). Pirmoji knyga yra 13 autorių „Velnio tuzinas“ (1977 m.). Laikiau save šiokiu tokiu poetu-satyriku. 1997 m. pasirodė satyrinės miniatiūros ir epigramos „Kolega įsiūlė“, 1999 m. – eilėraščiai ir humoristiniai eilėraščiai „(Ne)nusipelnęs“, 2002 m. – eilėraščių knygelė „Prieblandos varnas“, 2004 m. – eilėraščių, epigramų ir miniatiūrų rinkinys „Skuduriniai žmogeliukai“.

Visą laiką turėjau svajonę. Nors laikiau save satyriku, bet labai norėjau rašyti noveles. Esu dėkingas „Nemuno“ redakcijai ir redaktoriui Viktorui Rudžianskui, paskatinusiam surinkti noveles į rinkinį. Taip gimė „Volungė“, įvertinta R. Biržinytės premija. Paskui – „Svečias iš Magadano“ – P. Cvirkos premija.

Satyrikas? Lyrikas? Prozininkas? Reikėtų mane sukapoti dalelėmis. Nežinau, ko būtų daugiausia. Nežinau. Visad apgailestausiu, kad dar nesukūriau tokio kūrinio, kurį pavadinčiau tobulu. Tobulybė yra neaprėpiama. Ji – nepasiekiama.

Apie savo kūrinius ir herojus

Visi mano apsakymų herojai turi prototipus. Jei jų nebūtų – nebūtų ir tų apsakymų. „Kekšės bučiniai“ – beveik šeimyninis apsakymas. Prieš mūsų langus dirbo 6 belaisviai. Mes su mama vežėme jiems maistą.

„Kelionė pas Dūdą“ – beveik biografinis. Ne mano, mano uošvės, uošvio, sušaudyto 1951-aisiais, kurio kapas nežinomas.

Klausi, kokį apsakymą parašiau „vienu ypu“? Galbūt „Grybai“ iš rinkinio „Volungė“. Pradėtas gal prieš 30 metų. Bet užbaigiau „vienu ypu“. Buvo lengva. Nes prototipai ir dabar dar gyvi.
Ką labiausiai pastebiu? Žinoma, veido bruožus, mimiką, gestus. Smakrą, ausis, apgamus, plaukų sruogas. Kaip jos krenta, kaip moterys moka jas atmesti į šoną. Pastebiu lūpų konfigūraciją. Šypseną – paslaptingą ar lengvabūdišką. Bendraudamas ieškau akių kontakto, bet neprisimenu akių spalvos. Eiseną, daug ką.

Brangiausia knyga – „Svečias iš Magadano“. Nors dabar jau kai ką keisčiau. Kiekvienos parašytos knygos nebemėgstu. Ypač jei joje yra man intymesnių dalykų. Juos skaitytojas vertina. O aš graužiuosi. Labai nemėgstu lyrikos knygos „Prieblandos varnas“. Ji intymi ir dvasiškai sunki.
Dabar? Svarbiausia – „SRB“. Šalia – epigramos, „kalambūrijos“, „ironiados“...

Apie mokymąsi

Mokausi. Nuolat. Satyros, epigramų – iš Bernso, Puškino. Lyrikos – iš Rilkės, Vitmeno, Maironio, Nėries, Marcinkevičiaus, Strielkūno, Martinaičio. Prozos – iš Čechovo, Mopasano, Cveigo, Kamiu, Nyčės, Šopenhauerio. Tobulumo viršūne laikau O. Henrio kūrybą. Ypač jo apsakymą „Paskutinis lapas“. Tai – šedevras.

Apie stilių

Stilius – tai kvapas. Gero apsakymo kvapą jauti. Ir tą kvapą sukurti yra autoriaus užduotis. Niekada negali pamiršti, kad skaitytojas tą kvapą norės pajausti... Taupyti žodį ir talpinti prasmę – štai tikroji užduotis.

Apie žodžius

Dažniausiai nuo pirmo žodžio viskas prasideda. Kol nežinau pabaigos, tol nežinau ir pirmo sakinio. Tačiau turi būti jungtis nuo pirmo iki paskutinio sakinio. Kalbos mokausi kasdien. Dirbti su žodynu – kasdienis ritualas.  Kartais vieno epiteto ieškai labai ilgai. Nors jų yra daugybė ir labai gražių. Bet kol surandi tinkamiausią, gali praeiti ir mėnuo, ir pusė metų, ir dar daugiau.

Labiausiai mėgstu rinkti žodžius iš lūpų. Ar žinai tokį posakį: „šiku-bizu miltė“? Žodžių mokausi kasdien. Juos renku, užrašau ant lapelių. Naujausi atrasti žodžiai: drėžėti – nenoromis duoti; eidinti – visus išvaryti; galvotainis – debesis, panašus į galvą; gamas – gamta, prigimtis; dienugalis – gyvenimo pabaiga; devynvyrė – pasileidusi moteris; didžiabulė adata – adymo adata; dergsmas – šmeižtas.

Apie muziką

Bramso valsai. Oginskio polonezas, žinoma. Šopenas, Listas, Bethoveno „Apasionata“.
Apie mistinius dalykus ir prietarus

Kas nutiko mistiškiausio? Savo būsimos žmonos nuotrauką susapnavau lagery dar jos nesutikęs. Sapne kažkas pasakė: „Čia tavo būsimoji...“ Paskui tą nuotrauką pamačiau realiame gyvenime, albume... Supratau: tai Ji. Po 7 metų platoniškos meilės tapome vyru ir žmona.
Taip, esu prietaringas. Neleidžiu sau džiūgauti. Nes džiaugsmas tuojau pat persipina su sielvartu. Neplanuoju, nes mano suplanuotus dalykus kažkas visad sugriauna... Nemėgstu švenčių.

Apie valdžią

Visos valdžios kaltos dėl šių dienų žmogaus nusivylimo, dėl to, kas čia dedasi. Valdžia nemoka su žmonėmis bendrauti, nemoka jų atjausti, nesugeba jų ginti ir užstoti prieš biurokratus ir kitokius niekšelius. Ji jais nesirūpina.

Juk galėjo būti kitaip. Tereikėjo kreiptis į žmones pagarbiai, mandagiai, paprašyti pakentėti, paprašyti paskolinti tuos pinigus, kuriuos vidury dienos atėmė be jokių skrupulų, nieko nežadėdami ir pažemindami. Kaip suprasti viešus pareiškimus, kad pensininkas pensijos neužsidirbo, arba, kad jis tik turi galimybę gauti pensiją? Yra užmuštas žmogaus noras gerai dirbti. Nes kuo geriau dirbi, tuo daugiau iš tavęs atima.

Mano pensija nėra bloga, bet kažkada ir dirbau miego sąskaita, kad ją didesnę gaučiau, galvodamas apie tuo metu egzistavusią pensijos apskaičiavimo formulę. O dabar? Kalbama, kad ją dar gali mažinti ar visai nebeduoti. Turėtų būti pastovios, neliečiamos nuostatos, nepriklausančios nei nuo valdžios, nei nuo laiko vėjų. Žmogus turi žinoti – jei negaus pensijos, tada ir „Sodrai“ nebemokėtų, o pats taupytų. Taip taupė mano tėvai, nes Nepriklausomoje Lietuvoje visi žinojo, kad pensijų niekas nemokės.

Apie atlaidumą

Manęs klausia: kodėl nėra pykčio, kurį turėčiau jausti dėl tremties? Bet ar galiu reikalauti, kad suprastų, jei kiti to nepatyrė? Argi galiu teisti tą, kuris pavogė iš manęs paltą, kad nesušaltų, jei jis sėdi lageryje nuteistas 25 metams už tai, kad neprisipažino dirbęs priešo žvalgyboje? Ką reiškia mano paltas prieš jo skriaudą?

Aš tikrai žinau, kas yra alkis. Todėl galiu suprasti tuos, kurie neturi ko valgyti. Bet niekada nesuprasiu žmogaus pažeminimo šiandieninėje Lietuvoje.

Apie grožį

Grožis – tai atspara prieš neviltį. O nevilties – daug. Visa praeitis slegia. Amžinai viską atsimeni. Nežinau, kas gali iš jos išvaduoti. Grožio būna tiktai akimirkos. Didingas grožis – gamtoje, žmogaus kūriniuose – mene, architektūroje, skulptūroje. Visa kita – kasdienybė, iš kurios neįmanoma pabėgti, kurios niekas nepakeis.

Apie moteris ir meilę

Myliu moteris. Kaip gamtos sukurtą gyvenimo puošmeną. Kaip ypatingos formos kvepiantį žiedą. Kaip Dievo tobulumo išraišką. Pasaulis be moters būtų šaltas ir niūrus. Dauguma moterų turi tai, ko neturi vyras – begaliniai stiprią atjautą. Moteris padeda vyrui suprasti didžiąją meilės paslaptį.
Meilė – subtili dviejų žmonių kūryba, kurią reikia dozuoti, kad užtektų iki gyvenimo pabaigos.
Meilė – mįslė, kurios dar niekas nesugebėjo įminti ir neįmins. Galima tik prie jos priartėti, bet pažinti iki galo neįmanoma. Meilė yra Dievo altorius...

Apie tikėjimą

Aš noriu vienas kalbėtis su Juo. Jam vienam pasakyti, koks esu netikėlis, nuodėmingas, prašyti palaiminimo, kad kuo mažiau pridaryčiau blogų dalykų. Tikroji malda yra kamputyje. Tamsiame kambaryje ar prie žvakės, kai savo sielą gali atverti Kūrėjui.

Apie išsivadavimą

Rašau, perrašau, taisau. „SRB“ – taip vadinsis naujasis novelių rinkinys apie jauno žmogaus penkerių metų patirtį Šiaurėje, Intoje. Per jį skaitytojas susitiks su įvairiais, įvairių tautybių žmonėmis, įvairiais būdais ir dėl įvairių priežasčių patekusiais į lagerį, patirs visas lagerio gyvenimo kolizijas: žūtis, žmogžudystes, išdavystes.

Tikiuosi, nusimesiu didžiulę naštą, kuri visą gyvenimą slėgė, ėjo kartu. Dar nežinau, kaip tai įvyks. O gal ir nepalengvės, kas žino. Daug ką žinojau prieš 50 metų. Dabar žinau vis mažiau.

Apie šlovę

(V. Kalvaitis – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, dviejų R. Biržinytės premijų, P. Cvirkos premijos laureatas).

Šlovė? Ne ta sąvoka. Gal įvertinimas, pripažinimas. Esu patenkintas, bet nesididžiuoju. Džiaugsmo būta, bet saikingai.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Orai: šaltis sustoti neketina – jutiminė temperatūra pasieks –30 laipsnių (32)

Nuo ketvirtadienio šalį kaustys arktinis šaltis, iš kurio išsivaduosime tikrai ne greitai....

Niekada nemanė, kad taps alkoholike: galvojau, kad žinau savo ribas (22)

Įeinu į kavinę sutartu metu ir dairausi. Vieni garsiai juokiasi, kiti meiliai šnekučiuojasi,...

Niekuo dėtą studentą teisėsauga pavertė nusikaltėliu: užteko tik girto keleivio liudijimo (196)

Prireikė net metų, kol į neįtikėtiną istoriją pakliuvęs studentas sugebėjo įrodyti, kad...

Rusijos ėjimas: už grįžimą į olimpinę šeimą sumokėjo 15 mln. JAV dolerių (153)

Vienas su situacija susipažinęs šaltinis informavo naujienų agentūrą AFP , kad Rusija sumokėjo...

Kęstutis Strupas paleistas į laisvę (205)

Specialiųjų tyrimų tarnybos ( STT ) trečiadienį sulaikytas Vilniaus universiteto ligoninės...

Įsiutintas tėvas prabilo apie dvigubus standartus: valstybei moki sąžiningai, o ji sudaužo vaiko atostogų viltis (209)

Garantijos, kad labai skubiai prireikus paso, jis bus pagamintas per vieną dieną, niekas nebeteikia,...

Britų muzikos fiestoje triumfavo Dua Lipa ir Stormzy (5)

Didžiosios Britanijos sostinėje šiuo metu vykstantys „ Brit Awards 2018“ pritraukė viso...

UEFA Čempionų lyga: „Manchester United“ išgelbėjo vartininkas, o „Šachtar“ pergalę išplėšė legionieriai (5)

Trečiadienio vakarą Sevilijoje ir Charkove buvo sužaistos dar dvejos UEFA Čempionų lygos...

Latviją purtantis skandalas išvirto į sąsajas su Kremliumi (166)

Stambaus masto kyšininkavimu kaltinamas Latvijos centrinio banko prezidentas Ilmaras Rimševičius...

Mokslininkai aptiko neįprastą būdą greitai sujaudinti moterį (72)

Vyrai, kenčiantys nuo seksualinių sutrikimų, turi visą arsenalą ginklų. Tuo tarpu moterys,...