aA
„Vilniuje tiek stilingų moterų! Jūsų skonis kitoks, nei Vienoje ar Paryžiuje, ir tai mane žavi,“ – lietuviškais įspūdžiais dalinasi vengrų režisierius Csaba Kaelis, šiuo metu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre rengiantis premjerą. Birželio 20 ir 21 d. rampos šviesas išvys nuostabus angliškojo baroko muzikos kūrinys – Georgo Frydricho Händelio „Aleksandro puota“.
© Organizatorių nuotr.

Garsus vengrų operos ir kino režisierius, Budapešto menų rūmų vadovas Csaba Kaelis ne veltui užsimena apie stilingas vilnietes, mat spektaklio vaizdine ašimi taps Juozo Statkevičiaus kurti kostiumai, o pats kūrinys, pasak režisieriaus, kalba apie meilės pergalę: nenugalimas Aleksandras Didysis (Makedonietis) negalėjo laimėti tik vienos kovos – prieš mylimą moterį.

- „Aleksandro puota“ – pasakojimas apie meilę operos scenoje?

- Tai labai įdomus darbas, nes „Aleksandro puota“ nėra opera! Poeto Johno Drydeno tekstas buvo parašytas kaip odė – specifine poetine literatūros forma, kuriai Händelis vėliau sukūrė muziką, ir kūrinys 1736 m. buvo pastatytas Londono karališkajame teatre. Händelis ir Drydenas čia poetiškai kalba apie meilę bei apie meilės, valdžios ir moralės santykį. Šie klausimai svarbūs ir mūsų laikais.

Tema labai įdomi, juolab kad centrinis kūrinio personažas – Aleksandras Didysis, viena iš įdomiausių figūrų Europos istorijoje. Tai buvo labai talentingas žmogus, deja, gana anksti mirė (gyveno 356 pr. Kr. – 323 pr. Kr.). Aleksandras padarė neįtikėtiną karjerą karo scenoje: subūręs aplink save kariuomenę užkariavo senovės Graikijai didžiulę Azijos dalį, taip pat ir Persiją – didžiausią to meto pasaulio imperiją.

Man labai įdomu panagrinėti, kaip susiję asmens veiklos didybė ir jo žmogiškasis veidas. Antai ir šiandien kai kur pasaulyje telkiasi dideli kapitalo ištekliai, ten taip pat turbūt veikia talentingi žmonės, tačiau iškyla įdomus moralinis klausimas – ką jie gali padaryti, turėdami tiek galios. Istorija apie Aleksandrą yra alegorija. „Aleksandro puotoje“ kalbama apie tai, kad galia nėra viskas, žmogiški dalykai yra stipresni. Hetera Thais savo meile nugali Aleksandrą Didįjį, ir tai vienintelis momentas šio karžygio gyvenime, kai jis negalėjo būti nugalėtojas.

Vilniuje viešintis vengrų režisierius: čia tiek stilingų moterų!
© Organizatorių nuotr.

- Kaip kilo sumanymas Georgo Friedricho Händelio odę „Aleksandro puota“ paversti operos pastatymu ir jį įgyvendinti, bendradarbiaujant Budapešto menų rūmams ir Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui?

- Esu teatro ir kino režisierius, bet jau treji metai vadovauju Budapešto menų rūmams. O tai – ne tik teatras, bet ir menų centras. Turime didelę Nacionalinę Belos Bartoko koncertų salę su 1700 sėdimų vietų, gana kamerinę Festivalio teatro salę su 460 vietų ir šiuolaikiniam menui skirtą Ludwigo muziejų. Šie trys dariniai įsikūrę viename pastate – esame didžiausias tokio tipo menų centras Vidurio Europoje.

Jau seniai esu pažįstamas su ponu Kėvišu (LNOBT generaliniu direktoriumi. – Red.). Nuolat susitikdami europinių organizacijų – Tarptautinės atlikėjų menų asociacijos (ISPA), Tarptautinės menų vadybininkų asociacijos (IAMA) – renginiuose, tapome draugais. Esame iš vieno regiono, tad natūralu, kad randame bendrų temų. Sakyčiau, šis bendradarbiavimas yra kai kas nauja.

Tik griuvus geležinei uždangai posovietinės šalys labiau buvo linkusios ieškoti ryšių su Vakarų kraštais nei regioninių partnerių. O juk mes, turėdami savo specifinę istorinę patirtį, galime pasauliui pasiūlyti savitų idėjų. Tad šiuo projektu, sujungiančiu Vidurio Europą ir Baltijos kraštus, tiesiame naujus kultūrinius tiltus.

Imtis Händelio „Aleksandro puotos“, bendradarbiaujant Vilniaus ir Budapešto kultūros įstaigoms, man pasiūlė ponas Kėvišas. Buvo numatyta, kad diriguos žymus vokiečių dirigentas Rolfas Beckas, tad nutariau prisijungti.

Händelio muzika yra ne tik maloni ausiai, bet ir labai stripri, paveiki. Juokaudamas sakau, kad Händelis yra šiuolaikinis kompozitorius. Imkime chorą „Aleliuja“ iš oratorijos „Mesijas“ arba futbolo čempionų lygos himnu tapusią dalį iš Händelio „Fejerverkų muzikos“. Šimtai milijonų žmonių žiūrėdami čempionų lygą išgirsta šią muziką.

Vilniuje viešintis vengrų režisierius: čia tiek stilingų moterų!
© Organizatorių nuotr.

- Kodėl nutarėte istoriją apie Antikos herojus paversti šiuolaikiniu madų šou?

- Mūsų tikslas pateikti „Aleksandro puotą“ šių dienų auditorijai. Pasitelkėme madų šou įvaizdį, nes kolekcijų demonstravimai mūsų dienomis – tikros šventės. Vis dėlto yra dviejų tipų madų šou – vadinamosios „prêt-à-porter“ kolekcijos, dėvėjimui tinkama apranga, kurią Paryžiuje arba Milane vykstančių madų savaičių metu pristato garsiausi dizaineriai.

Ir kitas tipas, į kurį ir orientuojamės, tai „haute couture“ kolekcijos – aukštoji mada, kai sukuriamas vienas vienintelis tam tikro modelio kostiumas. Kartais kyla skandalų, pavyzdžiui, kino festivalyje susitikus dviems garsioms aktorėms, kurios vilki tokią pačią „haute couture“ suknelę...

Mados fiestos kartais organizuojamos labai turtingų žmonių. Tad mūsų istorijoje Aleksandras Didysis virs šiuolaikiniu bilijonieriumi iš Rytų Europos, kuris surengia savo mylimajai – kostiumų dizainerei – aukštosios mados šventę. Mūsų sugalvotas siužetas yra lygiagretus senajai istorijai, nes Aleksandro meilužė Thais – graikų hetera.

Norėdama atkeršyti persams, kurie užkariavę sudegino jos gimtuosius Atėnus, ji liepia Aleksandrui sudeginti Persijos sostinę Persepolį. Nors ir būdamas užkariautojas, jis nė neketino to daryti, bet gudri moteris meilės pagalba sugeba manipuliuoti įtakingu vyru.

Iš tiesų turėjome sukurti sceninę kūrinio adaptaciją. Händelio partitūroje vaidmenys neišrašyti, tik greta arijų nurodyti balsų tipai, kad dainuoja sopranas, altas, tenoras ir bosas. Vaidmenis sugalvojome mes patys: Aleksandrą įkūnija bosas, nes tai bene solidžiausias vyriškas balsas, Thais – sopranas, mecosopranas dainuoja jos draugę ir padėjėją.

O visą istoriją pasakoja ir svarbiausias moralines nuostatas skelbia tenoras – dainius Timotiejus, jau pagyvenęs, sukaupęs gyvenimo patirties. Bandome šią poetišką odę pasukti draminio vyksmo linkme, tačiau ne perdėm tiesmukai, kad išsaugotume poetinę kūrinio prigimtį.

Poezijos mūsų gyvenime likę per mažai, o juk ji kalba apie svarbiausius dalykus. Žinoma, populiarioji muzika, masinė kultūra, įkyriai besiskverbianti į mūsų gyvenimus, taip pat daug kalba apie meilę, ypač jaunimui. Bet, manau, šio paviršutiniško lygmens neužtenka perteikti tikroms emocijoms, meilės galiai. Regis, operos teatras yra viena tų retų vietų, kur dar kalbama apie meilę – juk visos geriausios operos pasakoja apie jausmus.

Vilniuje viešintis vengrų režisierius: čia tiek stilingų moterų!
© Organizatorių nuotr.

- Esate labai įvairiapusė asmenybė. Karjerą pradėjote kurdamas filmus, vėliau ėmėtės operų režisūros, o nuo 2011 m. einate Budapešto menų rūmų vadovo pareigas. Papasakokite apie save.

- Šiaip jau esu architektas, baigiau Budapešto technikos universitetą, bet paskutiniais mokslo metais pasitaikė proga pereiti į Budapešto teatro ir kino akademiją, kur vienas iš mano mokytojų buvo Istvánas Szabó – garsus vengrų kino meistras. Mokslus baigiau 1989-aisiais, įgydamas ilgo metro filmų režisieriaus diplomą, bet keičiantis politiniams vėjams Vengrijoje, kaip ir visuose buvusiuose socialistiniuose kraštuose, visiškai sugriuvo kino industrija.

Taigi tapome pirmąja bedarbių karta. O lygiagrečiai į mūsų kraštą atėjo didelės tarptautinės reklamos kompanijos, kurioms reikėjo režisierių reklaminiams klipams. Sukūriau daugiau nei 600 klipų. Tai buvo gera mokykla, nes kompanijos iš karto norėjo tokio pat lygio filmukų kaip Vakaruose.

Turėjome išsitekti labai griežtai kontroliuojamo biudžeto rėmuose, kas mums buvo naujovė, nes kuriant ilgo metražo filmą socializmo laikais piniginis klausimas nebuvo itin opus. Taipogi teko išmokti papasakoti istoriją per minutę ar dar trumpiau.

Bet mano akys krypo ir muzikinio teatro link. Iš mamos pusės mūsų giminėje – daug muzikų, augau muzikos apsupty. Kita vertus, kine be muzikos neapsieisi. O ir kino režisierius vaizdais komponuoja visumą lyg kompozitorius – muziką. Taigi posūkis operos link buvo gana natūralus. Kaip sakė Wagneris, opera yra „Gesamkunstwerk“ – menų sintezė, lygiai kaip ir kinas.

Režisuoti operas man sekėsi, o kai 2005 m. Budapešte buvo pastatyti Menų rūmai, Vengrijos valstybinės operos generalinis direktorius pasiūlė būti šių rūmų meno vadovu. Sudėjau labai daug širdies ir darbo, kurdamas šių rūmų struktūrą, pristatydamas jų veiklą visuomenei. Žinoma, ypatinga teritorija čia buvo operų pastatymai.

Iš pradžių operas statėme Festivalio teatre – nedidelėje salėje, tačiau su orkestro duobe ir visa būtina scenos įranga. Pradėjome nuo retesnių šiuolaikinių ir senųjų operų. Sekėsi puikiai, tačiau iš parduotų bilietų nebuvo lengva išlaikyta pusiausvyrą tarp pajamų ir išlaidų. Tada nutarėme operų pastatymams išnaudoti didžiąją Belos Bartoko koncertų salę.

Truputį nuleidome dalį scenos, taip suformuodami orkestro duobę. Scenografijos galimybės čia ribotos, tačiau galima labai išradingai naudoti apšvietimą ir projekcijas. Pradėjome rengti pusiau sceninius pastatymus. Pirmasis toks spektaklis buvo mano režisuota W. A. Mozarto „Užburtoji fleita“.

Taip pat jau devintus metus šioje erdvėje rengiame Richardo Wagnerio dienas, jų meno vadovas yra garsus dirigentas Adamas Fischeris. Galime pasigirti puikia salės akustika – Belos Bartoko salė įeina į geriausių pasaulio salių dešimtuką, tad pernai net sulaukėme itin mielos kritikos „New York Times“ dienraštyje, buvo parašyta – jei negavote bilietų į Bairoitą, atvykite į Budapeštą.

Menų centro generalinio direktoriaus postą perėmiau, susirgus ankstesniam vadovui. Žinoma, suderinti kūrybinę veiklą ir administracinį darbą sudėtinga. Per metus pas mus vyksta apie 1000 renginių, 600 iš jų organizuojame mes. Be abejo, tai ne vien operų pastatymai, bet ir simfoninės muzikos, kokybiškos populiariosios, džiazo, pasaulio muzikos koncertai, įvairios literatūrinės programos, naujojo cirko spektakliai, vienijantys cirko ir dramos teatro elementus, ir t. t. Mūsų centras yra tikra kultūrinė agora.

- Statote visas operas, ar jūsų specializacija yra barokas?

- Labai mėgstu senąsias operas, nes esu glaudžiai susijęs su Vengrijos „Orfėjo“ orkestru, kuriame grojama istoriniais instrumentais. Pavyzdžiui, praeitais metais pastatėme Jeano Philippe’o Rameau operą. Senoji, ikiklasicistinė opera sudaro trečdalį mano statomų kūrinių. Tačiau imuosi įvairių veikalų. Antai Šanchajaus teatre pernai stačiau G. Verdi „Atilą“, šią vasarą statysiu „Traviatą“...

- Ko tikitės iš „Aleksandro puotos“ premjeros?

- Pasirinkdami inscenizuoti spektaklį kaip madų šou puoselėjame slaptą tikslą pritraukti jaunesnę auditoriją, kad jaunimas susidomėtų baroko muzika. Jiems barokas greičiausiai yra kai kas nauja ir neįprasta. Scenoje demonstruojami ypatingi kostiumai galbūt pažadins žiūrovų fantaziją – juk įdomu mados fiestą pamatyti ne arenoje, bet operos teatre.

Norėčiau, kad nauja auditorija per reginį atrastų šią nuostabią muziką. Be to, labai svarbu šiandien kalbėti apie moralę, jausmus. Būti jaunu nėra paprasta, ypač mūsų dienomis. Kai aš baigiau universitetą, buvo savaime suprantama, kad įsidarbinsiu. Šiandien ne tik mūsų regione, bet ir visoje Europoje situacija itin prasta: Ispanijoje daugiau nei 60 procentų jaunų žmonių yra bedarbiai. Turime dėl to susirūpinti, kitaip sulauksime katastrofos. Europos Sąjunga turi kalbėti apie jaunimą ir turi kalbėtis su juo.

- Kada įvyks spektaklio premjera Budapešte?

- 2015 metų kovo 25-ąją. Naudosime tuos pačius kostiumus ir projekcijas, scenografija dėl salės specifikos turės keistis.

- Sakykite, ar iki šiol esate ką nors girdėjęs apie Vilnių, Lietuvą?

- Domiuosi istorija, tad žinau apie Abiejų Tautų Respublikos sąsajas su Vengrija, pavyzdžiui, kad Vilniaus universitetas buvo vadintas Stepono Batoro – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio – vardu. Jaunystėje esu skaitęs Adomo Mickevičiaus „Poną Tadą“, mačiau to paties pavadinimo Andrzejaus Wajdos filmą.

Man labai įdomu matyti, kad Vilniaus barokas turi tam tikrų specifinių regiono – baltiškų, rusiškų, lenkiškų – elementų. Sekmadienį aplankiau nuostabią gotikinę Šv. Onos bažnyčią – tokios Vengrijoje nepamatytumėte, nes mūsų gotikinės katedros statytos iš akmens. Bet man visuomet įdomu sutikti ir realų gyvenimą. Pastebiu, kad turite savitą skonį. Labai miela matyti tiek daug išties stilingų moterų. Jūsų skonis kitoks, nei Vienoje ar Paryžiuje, ir mane tai žavi.

- Ką dar pasakytumėte būsimiems spektaklio žiūrovams?

- Tik norėčiau pakviesti kuo daugiau žmonių į premjerą tiek Lietuvoje, tiek Vengrijoje. Bendradarbiavimas tarp mūsų regionų – Baltijos kraštų ir Vidurio Europos – yra labai svarbus. Manau, kad mentaliai senoji Europoje yra išsekusi, ir nauji dalykai gali ateiti iš mūsų kraštų. Mes turime geros energijos, kurios išnaudoti socializmo laikais neturėjome galimybių.

Pagaliau esame labai kūrybiški, juk to keisto režimo, kuriame gyvenome, sąlygomis reikėjo itin daug kūrybiškumo spręsti net ir pačias paprasčiausias gyvenimiškas problemas. Aš tikiu mūsų ateitimi. Bet labai svarbu, kad pažintume vieni kitus. Manau, didžiausia Europos Sąjungos problema yra ta, kad sanglaudos tautos, valstybės nepažįsta viena kitos.

Pavyzdžiui, visur galime pamatyti amerikietiškų filmų, bet ne jūsų šalies ir ne mano šalies produkcijos. Sakykime, mano jaunystės metais buvo įprasta kinuose rodyti italų, prancūzų filmus – europietišką kiną, šiandien apie juos beveik nieko nežinome. Taigi nepažįstant vieniems kitų labai sunku kurti Europos Sąjungą. Tai čia mano politinė žinutė. (juokiasi)

Ačiū už pokalbį.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Puteikis: esu patyręs praktiškai viską, kuo gyvena daugelis lietuvių (372)

„Aš ne tik kad žinau, kas yra turėti polinkį alkoholiui, žinau, kaip tai susitvarkyt, žinau...

Šakalienė: jaučiuosi kaip košmariškame sapne (929)

Seimo narė Dovilė Šakalienė viešai nekomentavo jai metamų kaltinimų, esą ji už Norvegijos...

Makabriškomis laidotuvėmis garsėjantys tibetiečiai šlykštisi mums priimtinu laidojimo būdu (46)

Lietuviui pavyko nuvykti į griežtai kontroliuojamą Tibetą, nors ten laisvai keliauti draudžiama....

Orai: sinoptikai perspėja – kelius kai kur jau dengs ledukas

Lapkritis persirita į paskutinį dešimtadienį ir, panašu, artėja prie jam būdingų orų.

Nuostolių užkluptas Jankauskas tiki jaunimu ir A lygos žaidėjais: mums nėra ko bijoti specialiai iš Belgrado (36)

Antradienį vakare Lietuvos futbolo rinktinė užbaigs kovas debiutiniame Europos tautų lygos...

Prasidėjo masiniai darbuotojų atleidimai: kam labiausiai verta sunerimti (141)

Praeitą savaitę Užimtumo tarnyba pranešė apie Lietuvos įmonėse numatomus masinius darbuotojų...

(Ne)skanūs lietuvio nuotykiai Berlyne: teko valgyti skalbykloje, autobuse ir net pasakų namelyje (9)

Dažniausiai keliaudami kur nors pavalgyti galvojame tik apie maistą – kad jis būtų skanus,...

Pirmadienį sutriko „Messenger“ veikla (10)

Pirmadienio vakarą sutriko „ Facebook Messenger “ veikla visame pasaulyje.

Kastytis Kerbedis atvirai prabilo apie karjeros pabaigą: aš jau noriu pabaigos, noriu į pensiją (27)

Pagauti sėkmės paukštę pavyksta daug kam, tačiau ją išlaikyti delnuose ilgiau nei akimirką...

Kraupus įvykis Jonavos r.: dingęs be žinios vyras rastas nužudytas savo namų teritorijoje sulaikytas įtariamasis (11)

Kauno policija informavo, kad pirmadienį buvo rastas nužudyto vyro kūnas, kuris buvo ieškotas kaip...