Tuo tarpu Aileen Hwang 7347 km nuo Seulo iki Vilniaus įveikė paviliota Lietuvoje viešėjusių korėjiečių liaupsių. „Vakarų Europa jau filmuose buvo matyta, o čia – negirdėtas kraštas. Be to, tėvai patenkinti, kad finansiškai lengviau išsiversti, nei kad studijuojant JAV“, – teigė mergina.

Pasirodo, kitapus žemyno, informacijos apie Lietuvą surasti keblu. Knygynuose ar bibliotekose kur ne kur knygelė mėtosi, o ir korėjietiškas „Google“ įžvalgomis apie Lietuvą dalinasi nenoriai. Dėl ribotų informacijos šaltinių merginos atvyko į Marijos žemę tikėdamosi kraują stingdančio šalčio, bulvių ir nesišypsančių žmonių.

„Aišku TOKIO šalčio, net įsivaizduoti negalėjau. Mane jau oro uoste pasitiko žemesnė nei 20°C šalčio temperatūra. Iš karto nusipirkau elektrinę šildančią antklodę. Nežinau, ar be jos būčiau apskritai išgyvenusi“, – tikino iš mirties gniaužtų išsivadavusi Aileen. Bulvių vartojimas taip pat buvo gausesnis nei korėjietės tikėjosi. O dėl šypsenų sako apsirikusios: pasak jų, lietuviai šypsosi daugiau, nei patys skelbiasi.

Vos atvykusi į Vilnių, Nawoom „Facebook“ paviešino Prezidentūros nuotraukas, šmaikščiai komentuodama, kad štai jaukiuose namuose jau įsikūrė. Tik vėliau mergina išsidavė apgyvendinta Saulėtekyje. Jos žodžiais tariant: „Čia šalta ir lyja. O gyvenu aš, kaip čia pasakius, miške“. Ne paslaptis, kad daugelis užsieniečių gyvenimo sąlygomis bendrabutyje nusivilia, tačiau kol už nuomą moka universitetas – išsikraustyti, žinoma, nesinori.

Užsienietės teigia, kad lietuviai jas priėmę išskėstomis rankomis. Tiesa, nuo centro nutolusiuose rajonuose retkarčiais teko susidurti ir su kandžiu žodžiu ar pašiepiančiu šypsniu. Tačiau dažniausiai žiopsančiųjų žvilgsniai geranoriški.

„Taip, lietuviai pirmi neprieina, bet tai dar nereiškia, kad jie nedraugiški“, – apibendrina atvykėlės. Tuo pačiu merginos užsimena, kad apie Šiaurės Korėją mums derėtų juokauti šiek tiek atsargiau ir Korėjos prašo su Japonija nelyginti. Tuo tarpu jos pačios, greitai pajutusios probleminį Lietuvos ir Rusijos santykį, šia tema komentarų sąmoningai vengia.

Kaip ten bebūtų, norint pakomentuoti, visų pirma reikėtų išmokti kalbą. Ne veltui Ji Hyeon Lee Lietuvoje užsimanė studijuoti lietuvių kalbą. Savo pasirinkimą ji pagrindžia tikėjimu, kad kalba – geriausias būdas pažinti kultūrą ir priartėti prie žmonių. Mergina didžiuodamasi prasitaria, kad vien jau stovėjimas prie „Maximos“ lentynų, gebant perskaityti ir suprasti lietuviškas produktų etiketes, atpirko kalbos mokymosi kančias. Maža to, pats kalbos skambesys korėjietiškoms ausims, pasirodo, yra mielas. Kitaip nei korėjiečių kalba, gausi pauzelių, stabtelėjimų ir skiemenavimo, lietuviška šnekta merginoms skamba tarsi vientisas švelnus dainavimas.

Prakalbus apie dainų daineles, nutariau pasmalsauti, kaipgi sekėsi skardžiabalsiams Lietuvos vyrams serenadas atvykėlėms dainuoti. Pasirodo, užsižiūrėjus į lietuvių ūgį, stotą bei vyriškus bruožus, žmogus ir dainelę sunkiai begirdi... Visgi merginos vienbalsiai nusprendžia, kad tiek korėjiečiai, tiek lietuviai vyrai yra linkę į intravertiškumą ir lakoniškumą. Tiesa, stiliui, regis, lietuviai skiria mažiau dėmesio nei korėjiečiai.

„Ir gerai, kad vyras mažiau išsipusto – tada ir merginai nėra tokio didelio spaudimo, – samprotauja Aileen, o kiek palūkėjusi dar pašmaikštauja. – Bet vis dėlto lietuviai per aukšti. Reikia net garsiau kalbėti, kad jie ten, padebesy, išgirstų, ką sakau.“

Štai taip, į elektrinę šildančią paklodę susivyniojusios, lietuviams į padebesius bešūkaudamos, visam gyvenimui bulvių atsivalgiusios, tačiau kibinais ir balandėliais mielai besmaguriaudamos, atvykėlės iš Korėjos sulaukė pavasario.

Na, bet juk nebūtum užsienietis, gyvenantis Lietuvoje, jei vidurpavasarį pasauliui nepaviešintum užpustytos ir apšerkšnijusios Lietuvėlės nuotraukų. Kaip XXI amžiaus išmintis byloja: kam skųstis draugui, jei gali papostinti „Facebook“ ir sulaukti užjaučiamų like'ų iš viso virtualaus sociumo. Štai Ji Heyeon Lee pavasariui įsibėgėjus socialiniams tinklams dovanojo šią nuotrauką su komentaru: „What the hell. Yes, I am in Lithuania.“ (liet. „Kas per velniava. Taip, aš esu Lietuvoje“).

Taip pat privalu paminėti, kad korėjietės laikinos vizos maksimalaus išnaudojimo tikslais iš mūsų atšiauraus krašto nuolat migravo kitų Europos šalių tyrinėti. Paviešėjusios Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Belgijoje, Olandijoje ir kitose ES šalyse, favoritais įvardijo Romos, Londono ir Amsterdamo miestus.

Paklausus, ko Vilniui trūksta, kad puikuotųsi sąrašo viršūnėje, merginos paminėjo tautinę, rasinę, religinę įvairovę bei laisvumo dvasią. „Kita vertus, kitaip nei Lenkijoje, Lietuvoje jaučiausi saugesnė – tai nuoširdus komplimentas šaliai“, – šypsodamasi tikino Aileen.

Iš tiesų, komplimentai Lietuvai viso pokalbio metu liejosi laisvai. Merginos liaupsino pavyzdingai švarias Vilniaus gatves, mandagius vairuotojus, praleidžiančius pėsčiuosius, o kur dar ant kiekvieno kampo Lietuvos pensininkių pardavinėjamų gėlių aromatas...

Jos vienbalsiai teigia, kad lietuviai ir korėjiečiai yra labai panašūs. Europos kontekste Lietuva yra konservatyvi šalis ir tuo korėjiečiams primena gimtinę. Merginoms pareklamavus šalį, vasarą į Vilnių atvažiuos jų šeimų nariai, draugai ir draugų draugai... O ir pačios prisiekinėja ateityje vis pargrįžti į Lietuvą.