aA
Vaikai kartais svajoja būti nematomi. Jeigu taip nutiktų, jie ramiai galėtų smaguriauti saldainiais, klausytis suaugusiųjų pokalbių arba eiti miegoti kada nori. Kai kurie suaugusieji, pavargę nuo darbų rutinos ir nuolatinio mąstymo, kaip kylant kainoms išlaikyti šeimą, taip pat mielai nors akimirką išnyktų.
© E.Gruiniūtės nuotr.
Tik tie, dieną einantys šalia mūsų ir ištirpstantys minioje, o naktį grįžtantys į savo „namus“ – nakvynės ar naują rūsį – svajoja bent retkarčiais būti pastebėti žmonių. Dauguma jų, kaip ir mes, kadaise turėjo gerai apmokamą darbą, linksmus vaikus, mylimą žmoną. Tačiau priklausomybių, azartinių lošimų vilionės ar auganti problemų našta vieną dieną tapo stipresnės už gebėjimą gyventi.

Ar tikrai pakanka turėti vien sveikas kojas ir rankas, kad netaptum užmirštas gyvenimo šalia tų, kurie tiesiog vadinami „bomžais“? Savo mintimis mielai sutiko pasidalinti Kauno Petrašiūnų parapijos (vienos skurdžiausių mieste) klebonas kun. Vincentas Tamošauskas OFM Cap., tiesiogiai susiduriantis su šiais žmonėmis. O tokio gyvenimo skoniu bei jame gimusiomis svajonėmis – keletas nakvynės namų gyventojų.

Gyvename gražioje Europos Sąjungoje, ekonominės problemos sparčiai į mus žingsniuoti pradėjo dar visai neseniai, tačiau benamių skaičius iki šiol greitai auga. Tingėjimas, skurdas, o gal kitos priežastys šiuos žmones išveja į gatvę?

Kiekvienas žmogus – tai tarsi atskira istorija, ir vieno konkretaus atsakymo tikrai nėra. Kai kurie šių žmonių tokį gyvenimą pasirenka kaip patį lengviausią ir priimtiniausią kelią: mūsų „Carito“ valgykloje kasdien nemokamai gaudami šilto maisto, o nakvynės namuose – lovą, jie susitaiko su tokiu – egzistavimo – gyvenimo būdu ir daugiau nieko nebesiekia. Tačiau yra ir kitokių žmonių, turinčių svajonių bei tikslų. Deja, jų mažuma.

Ne paslaptis, didžiąją benamių dalį sudaro nuo alkoholio arba narkotikų priklausomybės kenčiantys žmonės. Nemažai tarp jų – buvusių kalinių, kurie, išėję į laisvę, taip ir nerado jokio darbo, o galiausiai buvo atstumti savo šeimos, draugų ir visuomenės. Kadangi socialinis būstas šiandien yra deficitas, sunkiai prieinamas vienišoms motinoms, daugiavaikėms šeimoms, seneliams, grįžusiesiems iš įkalinimo įstaigų jį gauti beveik neįmanoma. Būtent tokia padėtis bei socialinė atskirtis dažniausiai ir yra pagrindinis akstinas pradėti gyventi gatvėje.

Aišku, pirmųjų priežasčių reikėtų ieškoti šeimose, kuriose šie žmonės užaugo. Dauguma jų turi tik vieną iš tėvų arba yra abiejų netekę. Augę neturėdami aiškios vertybių skalės, dažnai dėl draugų įtakos nueina klystkeliais ir taip perima gatvės vertybes bei tokį gyvenimo būdą.

Šiandien itin aktualus saugumo klausimas. Ar šie žmonės pavojingi visuomenei?

Gyvenantieji nakvynės namuose dažniausiai nepavojingi. Žinoma, smulkių nusikaltimų tikriausiai padaroma, bet apie konkrečius išpuolius neteko girdėti. Turintieji tam tikrą pavojingumo koeficientą grįžta į nusikalstamą pasaulį ir tęsia ankstesnę veiklą.

Sakėte, kad kai kurie net gyvendami tokiomis sąlygomis vis dar pajėgia svajoti. Apie ką jie svajoja? Ir kaip įsivaizduoja laimę?

Dauguma gyvena tik šia minute, o jų laimės supratimas gana primityvus – pavalgyti, išgerti. Tai biologinio lygmens egzistavimo vertybės. Dažniausiai tokių žmonių akys nuolat užkliūva už to, ką dar galima parduoti ar iškeisti. Didelė vertybė yra pinigai. Bandau aiškinti, kad ir aš turiu pinigų, galėčiau sau daug leisti, bet ar tikrai dėl to būčiau laimingas? Tačiau jiems tai nesuprantama. Kiti varguoliai, kaip minėjau, turi visai gražių svajonių: atsistoti ant kojų, vėl sukurti šeimą. Matau, kaip jie stengiasi, ieško darbo, kovoja su savo priklausomybe lankydami anoniminių alkoholikų klubus, tačiau, reikia pripažinti, tokių mažuma.

Stengiasi, tačiau pakyla ne visi... arba kyla pernelyg lėtai. Kodėl?

Gatvėje atsidūrę žmonės prieš prarasdami namus pirmiausia praranda kai ką daug brangesnio – viltį. Iš esmės jie visi nebetiki, kad galima pakeisti gyvenimą, kad galima pradėti gyventi iš naujo. Dauguma pasakoja, kad buvo nuteisti neteisingai, apgauti darbe, šeimoje. Gyvendami nedarniose šeimose, vaikų namuose, kalėjimuose, jie išmoko susitaikyti su savo, kaip pralaimėtojo, padėtimi ir nebeįstengia bent šiek tiek pakovoti už savo gyvenimą. Pasėtas nevilties grūdas būna stipresnis už motyvaciją keistis.

Steigiami nakvynės namai, specialios valgyklos, savo darbą atlieka ir socialiniai darbuotojai, tačiau visa tai situacijos nekeičia. Kaip iš tiesų būtų galima jiems padėti? Kokia yra tikroji efektyvi pagalba šiandien?

Aprūpinti būstu, maistu, darbu šiuo atveju būtų net lengviausia išeitis, bet vargu ar tai ką pakeistų. Dauguma šių žmonių vis tiek grįžtų atgal, nes jie dar nepasirengę naujam gyvenimui ir iškart bandytų ką nors parduoti, iškeisti į kitą formą, suvartoti. Benamiai – tai nusivylę žmonės, išėję iš mūsų visuomenės, tai jos dalis, kartu kiekvieno mūsų problema. Kol neišgis pati visuomenė, tol šių nusivylusių, palūžusių, degradavusių žmonių nemažės, o tik daugės, tai šiuo metu ir vyksta.

Dažnai tenka susidurti su moksleiviais ir regėti gana graudų vaizdą: kai kurie jų jau dabar įsisukę į nusikalstamą veiklą, tačiau blogiausia tai, kad jie didžiuojasi, jog bus nuteisti, ir tai laiko didvyriškumu ar herojiškumu. Aišku, valstybė stengiasi, kad tokių žmonių būtų kuo mažiau. Tačiau nuolat pradedama ne nuo to galo: duosiu, pamaitinsiu, aprengsiu, o kas toliau?

Visuomenės socialinės politikos koncepcija ne tokia efektyvi, kokia galėtų būti. Gebėti duoti išmintingai – štai kas šiandien svarbu. Ne tik maisto, pastogę, bet ir pačius mokyti „meškerioti“, mokyti supratimo, kad jie pajėgūs gyventi. Nes vien tik duodami prisidedame prie jų suvokimo primityvinimo. Tad itin svarbų vaidmenį šiuo atveju vaidina dvasinis, psichologinis lavinimas.

Žinoma, per prievartą neįmanoma to padaryti, be to, kai kurie jų yra psichiškai sužaloti, nepajėgūs sugrįžti į gyvenimą. Tačiau kitai daliai reikia tiek nedaug: jausmo, kad yra reikalingi, nenurašyti. Kai nuolat tik ir girdi, kad tu nieko negali, kad tau nepavyks, vieną dieną galiausiai tuo ir patiki, nes neatsiranda, kuris pasakytų, kad tu gali. Jeigu visuomenė labiau mylėtų save, savo artimą, tokių žmonių tikrai būtų daug mažiau. Gyvenimas yra sudėtingas, turėtume suprasti, kad ne kiekvienas žmogus gali išlaikyti tokią įtampą.

Ar laikams tapus sudėtingesniems, padaugės ir benamių?

Manau, kad šis sunkmetis, perdėtai vadinamas krize, taip pat išaugins savo vaisių. Bankrutuojant įmonėms, didėjant bedarbystei, žmonės nebeišlaiko ir bando užsimiršti „guosdamiesi“ alkoholiu, psichotropinėmis medžiagomis. Įdomu, kad lengviausiai palūžta ne seneliai, bet iš pažiūros stiprūs ir jauni žmonės.

Apie 19 val. vakaro į benamių nakvynės namus pradeda rinktis nuolatiniai gyventojai. Kiekvienas, išsitraukęs savo valgį, deda ant bendro stalo ir kartu, lyg šeimoje, stebėdami per televizorių rodomas žinias, valgo, kalbasi ar barasi. Vieni šiek tiek išgėrę, kiti ne, tik šiaip liūdni. Kaip vėliau paaiškėjo, dauguma jų kadaise buvę sukūrę šeimas ir jose išgyvenę 18, net 23 metus. Prašomi papasakoti savo gyvenimą iš pradžių piktokai atšovė: „Pažiūrėkite į mus, ir bus aiškus visas mūsų gyvenimas.“

Mindaugas

(Pasakojimo herojų vardai pakeisti - aut.)

„Aš turėjau šeimą, išgyvenome 18 metų, mano žmona, dabar suprantu, buvo pati geriausia: visada šilta vakarienė, visada paruošti pietūs, tačiau tąkart aš jos taip ir nesugebėjau įvertinti. Tik dabar, kai ją praradau, suprantu, ką iš tiesų turėjau. Bet jau per vėlu. Gyvenome turtingai ir tikrai nieko netrūko. Mano problema ta, jog esu azartiškas žmogus, tad pradėjau lošti. Iš pradžių ėjo pinigai, vėliau – didelės sumos. Kadangi itin dažnai nesisekdavo, pradėjau gerti. Aišku, šeimoje prasidėjo barniai, nebebuvo ramybės.

Nebeįmanoma to sugrąžinti, kad ir kaip gailėčiausi, žinau, nebeįmanoma. Šiuo metu svajoju tik gyventi taip, kaip visi žmonės – ne turtingai, bet turėti savo kampą, nors kokią savo pastogę, man daugiau nieko ir nereikia. Šeimos? Ar turėsiu, ar ne, priklauso ne tik nuo manęs, žinoma, aš norėčiau. Gatvėje gyvenu jau 4 metus, bet tai ne gyvenimas. Šiandien ieškau darbo, esu užsiregistravęs darbo biržoje ir vieną dieną tikiuosi iš čia išsikapstyti. Tiesa, nors seniau dirbau statybose, lūžus stuburui dabar galiu dirbti tik lengvus darbus.“

Artūras neturi svajonių, išskyrus moteris, gėrimus, gerą maistą ir savo „chebrą“.

„Esu chroniškas alkoholikas, kai prisigeriu, man būna labai gerai. Svajoju apie viską, ką galiu, ir tikrai neatsimenu tos dienos, kad būčiau neišgėręs. Apie ką dar svajoju? Norėčiau susigrąžinti du savo palaidotus vaikus. O dėl darbo galiu pasakyti tiek: duokite nuolatinius, tada ieškosimės darbo, nes kelionė kainuoja.“

Andrius. „Kai prieš keletą metų netekau vieno po kito abiejų tėvų, per pusmetį sugebėjau prarasti butą. Viskas per žolę... jei atvirai, darbo nebandžiau ieškoti. O svajoju apie žmoną, darbą, šeimos atsakomybę.“

Petras. „Nepasakosiu nieko. Laimė yra surasti gerą ir protingą moterį. Štai kas yra laimė. Mes dirbome kaip žmonės, mes kažkada taip pat buvome žmonės, bet viską praradome.“

Netikėta buvo atrasti gabų menininką, kadaise priklausiusį Kauno dailininkų sąjungai. Būtų neįtikima, jei ne darbai. Ernestas vis dar piešia, lankosi anoniminių alkoholikų klubuose, lipdamas per ašaras ir skausmą, vis dar žengia žingsnį į priekį, bet kartais priklausomybė būna stipresnė.

„Čia – sąjungos pirmininkas, o čia – mano paroda (rodo nuotrauką). Prasigėriau, alkoholikas esu, gėda sakyti, gėda pažiūrėti draugams į akis, žmonėms. Baigiau Stepo Žuko mokyklą, viskas puikiai sekėsi, turiu dukrą, nežinau, ką ji veikia. Pasiilgstu tik. Nesuvokiu, ką daryti ir kaip, tik kaip nors iš čia išsikapstyti, žūtbūt. Pats sugrioviau savo gyvenimą, pats. Nieko nekaltinu, tik save. Man pirmininkas nuolat sakydavo, kad raminčiaus, kad kopčiau aukščiau, bet man taip ir nepavyko. Duokite bent už ko nors užsikabinti, padėkite.“

Žinot, ko palinkėjo visų pikčiausias pašnekovas? „Nepaslyskite, nepargriūkite ir nepaklyskite, tie trys dalykai – tai gyvenimo pagrindas.“

Dalis jų taip ir neišlips, tarsi būtų pašaukti tam gyvenimui. Tačiau dalies jų galėtų ten nebūti. Kita dalis galbūt ateis rytoj, tik jau iš mūsų tarpo. Juk kiekvienas palūžimas turi savo kainą, o ją sumokėjus, įkritus į tą duobę, neįmanoma išlipti be pagalbos rankos.

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pirmąją popiežiaus Pranciškaus vizito dieną – netikėtas gestas ir gausios pagyros Lietuvai (1268)

Šeštadienio vakarą baigiasi pirmoji popiežiaus Pranciškaus diena Lietuvoje. Ko gero, svarbiausiu...

Telefonai kaista: skelbiama apie didžiulį emigrantų susidomėjimą grįžti į Lietuvą (200)

Teigiama, kad tarp Jungtinėje Karalystėje (JK) gyvenančių lietuvių susidomėjimas grįžimu į...

Darbuotojai pasipiktinę – atlyginimai vėluoja po pusmetį (47)

Pledus, baldinius ir kitokius audinius gaminančios bendrovės „Lanalita“ gamybinio padalinio...

Tokių Prezidento rinkimų Lietuva seniai nematė: Pakso referendumas dėl lito ir kiti nežinomieji (550)

Likus mažiau nei metams iki prezidento rinkimų, prie starto linijos rikiuojasi kandidatai. Nors per...

Ypatingą vaidmenį popiežiaus vizito metu atlikęs 14-metis: iš pradžių tuo nepatikėjau (252)

Nors popiežius Pranciškus jau išvyko nakčiai į Apaštališkąją nunciatūrą, tūkstančiai...

Jasikevičius po pirmos pergalės: jie bėga, griūna, nori viską daryti, bet tai yra gerai (15)

Kauno „Žalgiris“ įsirašė pirmąją pergalę naujai startavusiame „Betsafe- LKL “ sezone....

Ką tik vairuotojo pažymėjimą atgavęs Paulius Aršauskas – ir vėl policijos taikiklyje (62)

Vis dažniau žiniasklaidoje minimas ir vos prieš kelias dienas vairuotojo pažymėjimą atgavęs...

Apsilankė prabangiausiuose Lietuvos studentų bendrabučiuose: čia galioja ypatingos taisyklės (17)

Daugelis vyresnės kartos atstovų studentiškus laikus prisimena su nostalgija, ypač tie, kurie...

Ko turėtumėte atsisakyti miegamajame, jeigu norite kokybiško poilsio (4)

Miegamasis turėtų būti tikra ramybės oazė, todėl svarbu žinoti, kaip šį kambarį tinkamai...

Aplankė skaniausių desertų vietas: čia pasidaryti nuotrauką tiesiog būtina (2)

Pastaraisiais metais vis dažniau galime išgirsti sąvoką „instagramiškas maistas“, kitaip...