Su Vilte susitikome jos 18-to gimtadienio dieną, tačiau švęsti pilnametystės ji neturėjo kada. Savanoriai olimpiniame festivalyje pluša nuo 7-tos ryto iki 23-čios valandos.
„Švęsiu savaitgalį, kai festivalis pasibaigs“, - šypsosi lietuvaitė.
Festivalyje dirbančius savanorius, apsirengusius margais marškinėliais, galima pamatyti visur: informacijos centruose, lydinčius pasiklydusius žiūrovus, padedančius sportininkams. Jie dirba ir vertėjais, padeda susikalbėti vietiniams gyventojams ir miesto svečiams.
Viltės darbas – padėti Lietuvos sportininkams, spręsti iškilusius nesklandumus, lydėti juos į varžybas.
„Apie tai, kad ieškomi savanoriai jaunimo olimpiniam festivaliui išgirdau iš draugų, nuėjau į atranką. Iš pradžių manęs nenorėjo priimti todėl, kad nemoku gruzinų kalbos. Per atranką tikrino mano anglų ir rusų kalbų žinias, klausinėjo, ką veikiu Gruzijoje ir pan.
Galiausiai sulaukiau skambučio, kad esu priimta į savanorių gretas. Buvau priskirta dirbti su lietuvių komanda“, - pasakoja mergina.
Nors dirba ilgas valandas ir visur keliauja kartu su Lietuvos sportininkais Viltė tikina labiausiai pavargstanti nuo karščio. Paprastai vasaros čia būna karštos, tačiau net vietiniams šiuo metu spirginantis beveik 40 laipsnių karštis yra neįprastas.
Kokie vėjai Viltę atpūtė į Gruziją?
Merginos patėvis buvo įkūręs nekilnojamojo turto agentūrą Gruzijoje. Penkerius metus jis važinėjo iš Lietuvos į Gruziją, kol galiausiai prieš trejus metus šeima nutarė persikelti gyventi į Tbilisį.
„Čia visiškai kitoks gyvenimas, kitokia kultūra, kitoks žmonių temperamentas, viskas kitaip. Bet dabar jau apsipratau, net į Lietuvą nebesinori.
Sunkiausia gal buvo apsiprasti mokykloje. Lietuvoje mokiausi gimnazijoje, ten reikalavimai buvo dideli, tvarka griežta, o čia nieko nereikia daryti, jokios kontrolės. Pirmomis savaitėmis mokykloje mane dar mokė gruzinų kalbos, o paskui pamiršo, taip viskas ir baigėsi“, - prisimena lietuvaitė.
Gruzinų kalba Viltei iki šiol liko neįkandama, ji gali suprasti apie ką kalbama, tačiau pati kalbėti nemoka. Šiek tiek lengviau buvo dviem jaunesnėms jos seserims, jos lengviau apsiprato ir išmoko kalbą.
Viltei patinka gyventi Gruzijoje. Gerai sekasi ir šeimos verslas. Lietuviai vadovauja ne tik nekilnojamojo turto agentūrai, bet atidarė ir lietuviškos duonos kepyklą.
Rudenį Viltė pradės dvyliktą klasę, o baigusi mokslus žada išvažiuoti iš Gruzijos.
„Galbūt važiuosiu studijuoti į Angliją, ten gyvena mano tėtis, arba kur nors kitur, bet į Lietuvą neplanuoju grįžti ir savo ateities su ja nesieju. Noriu keliauti, išmokti kalbų, susipažinti su įvairiais žmonėmis“, - sako mergina.
Paskutinį kartą Lietuvoje ji lankėsi praėjusią vasarą, tačiau didelio ilgesio gimtinei ji nejaučia. Gyvenimas Gruzijoje Viltei vis labiau patinka. Lietuvių šeima nepamiršta pasimėgauti ir įspūdinga šio krašto gamta. Žiemą jie važiuoja į kalnus slidinėti, vasarą renkasi poilsį prie Juodosios jūros.
Savo amžiaus lietuvių Viltė Tbilisyje nepažįsta, tačiau jos tėvai bendrauja su kitais tautiečiais, kurie taip pat turi čia įkūrę verslus.
