„Sumažintas plataus ir didelio pasaulio vaizdas tarp Norvegijos kalnų“, – taip savo patirtį Norvegijoje apibūdina Ieva. Tačiau įspėja – tokiam darbui prireiks daug kantrybės ir ištvermės.
Pirmą kartą į Norvegiją Ieva išvyko 2008 m. – norėjo užsidirbti studijoms Ispanijoje, nes svajojo gilintis į Lotynų Amerikos studijas. Susirasti darbą suvenyrų parduotuvėje Geirangerio kurorte, esančiame fiorduose tarp Trondheimo ir Bergeno, padėjo anksčiau Norvegijoje dirbę pažįstami.
„Apskritai, norint gauti panašų darbą rekomendacijos labai svarbios. Yra tikrai nemažai norinčių, tad ne tik parduotuvėje, kur dirbau, bet ir visose aplinkinėse labiausiai laukia grįžtančių jau dirbusių žmonių bei jų rekomenduotų draugų, pažįstamų“, – pataria Ieva.
Be darbo suvenyrų parduotuvėje, Ieva netrukus pradėjo gidauti rusų, anglų ir ispanų kalbomis. Kalbos – didžiausias turtas ieškant tokio darbo. „Kalbu angliškai, ispaniškai, prancūziškai ir rusiškai, o tai ir padėjo gauti darbą pirma parduotuvėje“, – sako Ieva, šiam darbui paaukojusi ne vieną vasarą. Tačiau nesiskundžia: dirbti vasaromis, per turistinį sezoną, buvo patogu, o sutaupytų pinigų užteko studijoms ir kelionėms.
Ievos pasakojimai apie darbą Norvegijoje, kuriame galima panaudoti kalbinius gebėjimus sutikti žmonių iš viso pasaulio ir dar neblogai užsidirbti skamba kaip svajonė. Vis dėlto pašnekovė įspėja per daug neužsifantazuoti.
„Darbas nuvargindavo dėl nežmoniško turistų skaičiaus – per dieną kruiziniais laivais, autobusais ir automobiliais atvykdavo iki 6000 žmonių iš viso pasaulio. Stengdavomės išsiderėti kuo daugiau darbo valandų – juk vyksti dirbti ir užsidirbti.“ Rezultatas – kasdien bent aštuonios valandos ant kojų kalbant daugiau nei viena užsienio kalba.
Vietiniai gyventojai į užsieniečius darbininkus nežiūrėjo kreivai: „Nors pasitaikė nemalonių atvejų tiek dėl kalbos nemokėjimo, tiek dėl mano kaip „rytų europietės“ ir „migrantės“ statuso, daugelis vietinių priimdavo faktą, kad visame miestelyje didžioji dalis dirbančiųjų yra užsieniečiai, su šypsena. Kadangi esu labai panaši į norvegę ir iš principo suprasdavau ir sugebėdavau atsakyti į kai kuriuos klausimus, norvegai labai pasimesdavo, kai suprasdavo, kad nieko rimtesnio pasakyti negaliu. Kaip – tu gi tikrai norvegė, sakydavo“, – prisimena Ieva.
Kokias linksmas istorijas ji prisimins iš savo norvegiškų vasarų? „Juokingų dalykų nutikdavo beveik kiekvieną dieną – kaip ir visuose paslaugų sektoriaus darbuose, kur reikia bendrauti su dideliais žmonių srautais.
Pirmiausia, nuolat „kankino“ kvaili klausimai, pavyzdžiui, kada yra trolių medžioklės sezonas, kur gyvena troliai, kur artimiausias McDonalds restoranas (Nidą primenančiame apie 200 gyventojų turinčiame kaimelyje) ir t.t. Neretas kruizu atplaukęs į Geirangerį net nežinodavo, kokioje valstybėje jis yra… Kartais atrodydavo, kad žmonės tyčia apsimeta nesusivokėliais. Iš čia ir iššūkis – šypsotis ir atsakyti į klausimus.“
Nors dirbti vasaromis Norvegijoje ir paskui mėgautis Ispanijos saule – labai patraukli galimybė, prie kurios, atrodytų, nesunku priprasti, grįžusi į Lietuvą pašnekovė tokio gyvenimo būdo nebetęsė. „Pavargdavau nuo stovėjimo (visą laiką reikėdavo būti „ant kojų“), nuo žmonių srauto, to, kad su kiekvienų klientų reikėdavo kalbėti vis kita kalba.“ Kad atlaikytų tokį srautą, šį darbą privalo dirbti labai komunikabili, žmones mėgstanti asmenybė, pabrėžia Ieva.
