aA
Monika Budinatė nieko nebijo ir imasi visko – taip bent atrodo iš šalies. Tatuiruotėmis vis besipuošiančiai Vilniaus rašytojai yra vieni niekai nubėgti dešimt kilometrų sningant, parašyti humoristinį scenarijų televizijos laidai ar vienai kažkur Ispanijoje nupėdinti devynis šimtus kilometrų. Tiesa, laisvalaikiu ją dar galima pamatyti sėdinčią baleto repeticijų užkulisiuose, o interviu metu moteris sakė kaip tik besiruošianti šuoliui su parašiutu...
© Asmeninio albumo nuotr.

- Išleidai tris romanus, baigei filologijos ir kosmetologijos studijas, rašei scenarijus televizijos laidoms, o savo feisbuko skaitytojams – eiles. Dabar štai ką tik grįžai iš neįtikėtinai ilgos piligriminės kelionės. Vis dar ieškai savęs?

- Kiek save prisimenu, visuomet turiu naują projektą ir jo siekiu visomis jėgomis, užsidegusi ir tikinti tuo, ką darau. Taip buvo su studijomis, scenarijais, taip pat buvo ir su piligrimine kelione. Kiekviena veikla duoda kažką naudingo, kiekvienas potyris ir išmokta pamoka ugdo asmenybę ir įkvepia naujiems darbams.

Savęs jau seniai neieškau, nes jau seniai atradau. Džiaugiuosi, kad pagaliau imu mokytis neskubėti, stabtelėti ir pagalvoti, ar tikrai man šito reikia? Kokia viso to prasmė? Ar tinkamas laikas?
Kvaila galvoti, kad žmogus save turi atiduoti tik vienai sričiai. Manau kiekvienas galime daug daugiau, nei galvojame. Žaviuosi spalvingomis asmenybėmis. Tikslus ir racionalus verslo žmogus, laisvalaikį leidžiantis su fotokamera, ar muzikos instrumentu ir versle bus žaismingesnis, lankstesnis, tad be abejo, manau, ir sėkmingesnis.

Svarbu, kad visa tai vyktų nuoširdžiai ir natūraliai. Manau, kad dirbtinis savęs ieškojimas turėtų sukelti didžiulę sumaištį. Tikrieji atradimai ateina patys. Galbūt savęs ieškojau studijuodama lietuvių kalbos filologiją, todėl vėliau ėmiausi visiškai kitokių mokslų. Tačiau dar besimokydama kosmetologijos rašiau pirmąjį romaną, vėliau – antrąjį. Tada jau žinojau, kad rašymas yra ta veikla su kuria taip paprastai ir lengvai nepavyks atsisveikinti.

- Kaip sekasi Tavo knygoms? Koks Tavo santykis su jomis? Išleidi ir paleidi, ar prižiūri, lyg vaikus?

- Mano knygos man svarbios. Ypač kūrybos proceso metu. Gyvenu tekstais, išgyvenu, sapnuoju, galiu galvoti ištisas paras. Tačiau, kai jos pasiekia skaitytoją nurimstu. Žinau, kad nieko pakeisti jau nebegaliu ir kad jos jau kalba už save. Tiesą pasakius, daug kur neturiu perdėto savinikiškumo jausmo, vertinu kitų nuomonę, net jei ji nesutampa su manąja, stengiuosi suprasti žmogų, net jei jis elgiasi taip, kaip aš nenorėčiau ar negalėčiau elgtis. Ir savarbiausia, niekuomet neužmirštu, kad kiti asmenys man nepriklauso, net jei ir labai artimi – jie laisvi ir savarankiški. Dažnai susimąstau apie savo sūnų, kad jis čia – ne man ir ne būsimai moteriai, o sau pačiam.

Galvoju, kad šiuo metu jam priklausau aš, bet ne atvirkščiai. Taip ir su knygomis – atiduodi save tol, kol joms reikia, o vėliau tiesiog stebi iš šalies. Lendant ten, kur tu jau mažai reikalingas, net jei nori tik gero, gali tiesiog viską sugriauti. Tai liečia ir darbus, ir tarpusavio santykius.

Tad kartais tyčia nepaklausiu leidėjų ar knygyno darbuotojų, kaip sekasi knygoms, tačiau išvydusi nepažįstamą žmogų skaitantį mano knygą apsidžiaugiu ir susijaudinu ir dėl jos išgyvenu.

Viena pėsčiomis 900 km: moteris, kuri nebijo nieko ir imasi visko
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Žinau, kad rašydama „Kanifolijos dulkėse“ tūnojai Operos ir Baleto teatro užkulisiuose ir per pasirodymus, ir repeticijų metu. Pritari minčiai, kad neverta aprašinėti nepatirtų dykų? Ar dabar jau laukti knygos apie moterį piligrimę?

- Pirmuose mano romanuose randama nemažai fikcijos ir vaizduotės, tačiau kuo toliau, tuo turiu mažiau drąsos fantazuoti. Norisi rašyti tai, ką tikrai žinau, arba sužinoti jei apie tai ketinu rašyti. Taip buvo ir su baletu. Jis tapo mano dalimi. Nesu šokėja ir niekad nebuvau, bet terminologija, užkulisiai ir kiti jų “virtuvės” reikalai man išties jau pažįstami.

Pati nemažai skaitau ir visuomet lengvai jaučiu, ar rašytojas tai rašė iš patirties. Tokios knygos – įtraukiančios, įtaigios, naudingos ir duodančios geros energijos. Natūralu, kad ir pati siekiu suteikti tai savo skaitytojams. Pripažinsiu - ne kartą rašydama bandžiau galvoti apie skaitantį žmogų, kurti intrigą, duoti užuominą, paaiškinimą, tačiau ne visada to norėjau. Dabar, kai galvoju apie naują knygą, aplanko laisvės pojūtis: rašyti taip, kaip norisi, taip, kaip galvoju, kad yra teisinga.

Ir nors iš piligriminės kelionės gavau įdomios patirties, pažinau ir atradau daug naujų kerčių savyje, apie piligrimę moterį neketinu rašyti. Manau, kad kievieno patyrimas būtų skirtingas, gal todėl prieš kelionę neskaičiau apie tai knygų ir stengiausi kuo mažiau domėtis. Tačiau ir sakyti, kad niekas iš kelionės nenusės mano knygose, negaliu. Nebeįsivaizduoju, kaip pavyzdžiui rašant apie fizinį nuovargį, neprisiminti nuovargio, kurį pati patyriau.

- Gal gali papasakoti truputį daugiau ir praskleisti tą baleto užkulisių šydą? Kokia atmosfera repeticijų metu? Ką valgo balerinos? Kas tos kanifolijos dulkės?

- Viską galima rasti mano knygoje. Rašydama ją taip susigyvenau su baletu, kad retkarčiais pasimiršusi jaučiausi pati kaip balerina. Man buvo artimas Nacionalinio baleto pastatas ir viskas, kas susiję su baletu. Būti ten man buvo kaip nukeliauti į kitą, atskirą pasaulį. Gal viską dramatizavau, tačiau artistai, jų nuotaika, jų kūnai man tapdavo kažkuo paslaptingu. Susitikusi su viena balerina pokalbiui mano klausimai jai turbūt skambėjo kaip skirti ne šios žemės gyventojui. Tačiau jie žmonės kaip mes, tik turintys savo tradicijas, savo rutiną ir nuostabiai gebantys valdyti kūną.

Kanifoliją pirmą kartą pamačiau repeticijoje. Sudėtingas ir sunkus buvo šis terminas, tačiau žiūrėdama į jomis nubarstytas salės grindis, pagalvojau, kad tose dulkėse galima tiek visko rasti. Ir prakaito, ir ašarų, ir publikos gėlių. Dar nepabaigusi knygos, žinojau, kad būten toks bus romano pavadinimas.

Viena pėsčiomis 900 km: moteris, kuri nebijo nieko ir imasi visko
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kodėl išsiruošei būtent į tokią kelionę? Juk per mėnesį galima pamatyti tiek daug skirtingų vietų, o čia – kelias. Ėjai arčiau dievo, bandei kažką įrodyti sau ar kitiems?

- Taip, tai buvo kelias. Tačiau kone kasdien kitoks. Nebuvo nakties, kad apsistočiau toje pačioje vietoje, gaminčiau maistą toje pačioje virtuvėje, ar miegočiau su tais pačiais žmonėmis. Pamačiau daug miestų, kaimų, pažinau šiaurės Ispanijos gyventojų būdą, kas rytą grožėjausi įspūdingu, vis kitokiu vaizdu. Turbūt visa tai priklauso nuo tavo paties požiūrio. Vienas per mėnesį viešintis tolimiausiame pasaulio krašte gali atrasti tik viešbučio baseiną, o kitas – praleidęs kelias dienas netolimoje šalyje gali pamatyti daug daugiau.

Ir visgi, pritariu, tai išties specifinis keliavimo būdas, per dieną nutolsti ne tiek jau daug ir ilgainiui tai tampa savotiška rutina. Kodėl būtent taip? Esu tikra vaikštūnė ir labai mėgstu tai daryti viena, tyloje. Tačiau kartais man reikia ir žmonių, miesto, bendravimo. Būtent tokia ir buvo kelionė. Eini vienas kloniais, kiek tau patinka, kiek reikia, kiek gali, o jei pasijauti vienišas, rasi su kuo pakalbėti.

Nors šios kelionės šaknys – religinės, pati papildžiau tų piligrimų gretas, kurie keliauja kitais tikslais. Tačiau kelionės metu dalyvavau ne vienose mišiose, miegojau bažnyčioje ir kartu su piligrimais sėdėjau tyloje žvakių šviesoje, galų gale buvau apsupta daugybės giliai tikinčių žmonių, o tai, žinoma, verčia ir pačiam susimąstyti, ir kalbėti, ir diskutuoti ir, be abejo, atrasti.

Pasiryžusi įveikti šį kelią nebandžiau įrodyti nieko nei sau, nei ypač kitiems. Veikiau mano kūnas įrodė man pačiai, kad galime daug daugiau ir kad daug kas priklauso ne nuo fizinių duomenų, o nuo minčių. Prisimenu dieną, kai kelio atkarpa pasirodė nejauki, tada man buvo taip sunku eiti. Buvo karšta ir ilgu, ir troškino, ir buvau alkana, ir pavargusi. Nors tą dieną teėjau tik dvidešimt penkis kilometrus, atrodė einu visą amžinybę.

Tačiau jau kitą dieną, kai rytą pabudusi pamaniau, kad užvis labiausiai šiandien noriu kavą gerti Santiago mieste, nepabijojau nueiti net keturiasdešimt aštuomis kilometrus. Be abejo pavargau ir buvo nelengva, tačiau sutelkusi mintis tai padariau daug karštesnę dieną ir su mažiau maisto. Ir kelias neprailgo, negalvojau apie pūsles ant kojų, nes mintyse sėdėjau miesto aikštėje su kavos puodeliu. Nepakatojamas jausmas suvokti, kiek daug gali padaryti su savo mintimis. Vos tik pradedi galvoti, kad bijai, kad nepasitiki savo jėgomis, žiūrėk, jau pradedi jausti, kad skauda nugarą, kad nėra kuo kvėpuoti. Ir atvirkščiai – eini dainuodamas, prisimindamas kažką šviesaus ir nepajauti, kad tikslą jau pasiekei.

- Ar skani kava buvo?

- Labai. Nors jėgų turėjau nueiti tik iki lovos, neišdrįsau taip su savimi pasielgti. Juk visą kelią apie tai galvojau. Sėdėjau prieš pat Katedrą ir gėriau kavą, šypsojausi ir slapta savimi labai džiaugiausi. Tada suvokiau, kad nuėjau jau aštuonis šimtus kilometrų ir kiekvieną jų metrą patyriau savo pėdomis. Nuostabus jausmas. Santiago mieste tai ypač jaučiama, žmonės džiaugiasi, vieni kitus sveikina ir švenčia.

Viena pėsčiomis 900 km: moteris, kuri nebijo nieko ir imasi visko
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Į tokį kelią geriau išsiruošti vienai?

- Dauguma piligrimų keliavo vieni, galbūt, kad tai dvasinė kelionė? Tačiau kita vertus, gali dvasiškai praturtėti keliaudamas su sau brangiu žmogumi. O kartais galbūt net – su svetimu.

Sutikau žmonių einančių poromis. Įsiminė šeima keliaujanti su mažu vaiku, jie ėjo po nedaug kilometrų, bet visą kelią, iki pat Santiago miesto, nešini kuprinėmis, sustodami tiek, kiek reikia, neskubėdami ir tikiu, kad labai laimingi. Buvo sužadėtinių pora, kurie pasiekę tikslą žadėjo susituokti. Mergina net nešėsi susipakavusi vestuvinę suknelę. Tada pagalvojau, kad tai iš tiesų geras ir tiesus kelias į vienas kito pažinimą.

Aš keliavau viena, žinoma buvo dienų, kada net nepajunti, kad pusdienį keliauji su kažkuo plepėdamas. Tada pasijauti pasipildęs, kartais pavargęs ir vėl atsitrauki, lieki su savimi. Eiti vienam daug paprasčiau. Turi savo tempą, sustoji kada reikia ir kiek norisi, nereikia laukti ir derintis. Tačiau kiekvienas renkasi. Mačiau tokių žmonių, kurie atvykę su draugais praplepėjo visą kelią. Žiūriu – kopia jie, o priešais atsiveria nenusakomo grožio slėnis. Net kvapą gniaužia! O jie nė akies krašteliu nemato, tačiau juokiasi, klega, kad skamba visi kalnai. Tačiau galbūt būtent šitaip pasisemia to, kas jiems reikalinga.

- Ką susikrovei į kuprinę? Čia beveik kaip „ką pasiimtum į negyvenamą salą“...

- Į negyvenamą salą tai nepanašu. Pirma, saloje nereikėtų nieko, antra – kelyje galėjai rasti visko, ko prireikia. Tačiau susikrauti kuprinę buvo nelengva. Pasiimti daiktų visam mėnesiui, bet viską nešti ant savo pečių buvo išbandymas. Tačiau jau po pirmos savaitės supratau, kiek daug daiktų mums iš tikrųjų nereikia. Nusiprausti galima tik su vandeniu, o pižamą galima pakeisti tiesiog ta pačia palaidine, kurią dėvi. Daiktų turėjau nedaug, tačiau kuprinė vis padidėdavo dėl nešamo maisto ir vandens. Ir nors ji buvo nelengva, aš jos nebejaučiau, o vakarais išėjusi pasižvalgyti jausdavausi be jos kaip nesava.

Buvo dienų, kai ilgai nepraeini jokio didesnio miesto, tada išsenka būtini rezervai, pleistrai, grynieji pinigai ir jau pradedi nerimauti. Tada vėl prisimeni vartotojišką mūsų požiūrį ir kokie esame priklausomi nuo daiktų. Tačiau pradedi galvoti ir surandi daugybę būdų tam išspręsti. Tai asmeniškai man – atradimas, puikiai gyvenau be pusės neva taip reikalingų daiktų.

Juokiausi, kai grįžusi į namus kitą rytą apsivilkau tuos pačius drabužius, kuriuos dėvėjau visą mėnėsį. Jaučiausi gerai ir jaukiai.

- Žinau, kad sunku apibūdinti, ir vis dėl to – koks tas Camino Frances kelias? Ar žmonės draugiški? Ar jauteisi saugi?

- Jis prasideda Prancūzijoje prie Ispanijos sienos ir tęsiasi iki Santiago. Po to ėjau dar šimtą penkiolika kilometrų “Camino Finisterre” keliu, kuris baigiasi Atlanto vandenyno krantais. Iš viso nuėjau devynis šimtus kilometrų.

Šiuose keliuose daug draugiškų ir gerų žmonių. Buvo ramu, kad ištikus nelaimei atsiras kas padės. Dėl to jaučiausi saugi net eidama vienui viena. Žinodavau, kad palaukus būtinai kažkas pavys, užkalbins ir jei reikia padės. Pamenu kelionės pradžioje mačiau, kaip koją susilaužiusį piligrimą žmonės nešė nuo kalno miegmaišiu. Ir nors tai drąsos nepridėjo, tikėjau, kad šitaip nuneštų ir mane.

Neslėpsiu, sutikau ir tokių, kurie buvo atvykę tik paatostogauti. Jų kuprines veždavo specialūs autobusiukai ir jie daugiau laiko praleisdavo baruose, nei kelyje. Tokie keliautojai mažiau supratingi ir užjaučiantys, ilgiau krebždendavosi vakarais trukdydami žmonėms, kurie būdavo išties pavargę.

Viena pėsčiomis 900 km: moteris, kuri nebijo nieko ir imasi visko
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Papasakok apie praktines puses: ar labai skauda kojas, ar yra tualetai, kur gauni vandens? Kokius batus avėjai?

- Pagrindinės piligrimų diskusijos būdavo apie kojas, pūsles ir jų priežiūrą. Tikra tiesa, kad einant net ir su patogiausiai batais, vis tiek pritrinsi žaizdų. Pirmąsias savaites džiaugiausi ir gyriausi, kad jų neturiu ir tuoj pat, po keletos dienų neišvengiau jų ir aš. Teko lankytis net pas daktarą, bet viskas baigėsi gerai. Buvo tokių, kurie, deja, savo kelionės tęsti nebegalėjo. Pamenu vieną piligrimą, kuris tam ruošėsi ilgą laiką, taupė pinigus, išėjo iš darbo ir po keletos savaičių dėl skaudamos kojos kelią turėjo pabaigti.

Džiaugiuosi, kad kitų problemų išskyrus pūsles, neturėjau. Nejaučiau raumenų nuovargio ar skausmo. Galbūt dėl to, kad visada mėgau sportą, daug bėgiojau ir vaikščiojau.

Kalbant apie patogumus galiu pasakyti, kad kelias, pamėgtas daugelio piligrimų iš viso pasaulio, jau yra tapęs komerciniu reikalu. Pakelėse nemaižai kavinukių su piligimų meniu pasiūlymais, kai kur net buvo laukuose suręstų pašiūrių, kur galėjai nusipirkti vaisių, prisipildyti vandens ar nusipirkti suvenyrų. Jei atvirai, tai mane šiek tiek nuvylė, retkarčiais piligriminis kelias virsdavo panašesnis į turistines pramogų vietas. Bet vėlgi, tai priklauso nuo požiūrio, gali jas tiesiog praeiti ir mėgautis tyla bei vienatve.

- Namuose palikai vyrą ir sūnų. Tai kelionė netinkama šeimai?

- Manau, nėra kelionių tik šeimai, ar atvirkščiai. Pažįstu žmonių, kurie keliauja ir su visai mažučiais keturiais vaikais. Žinoma, su kūdikiu tokiame kelyje būtų labai sudėtinga. Miegojimas su daugybe žmonių vienoje patalpoje, ilgas ėjimas pėsčiomis vargintų ne tik tėvus, patį vaiką, bet ir trikdytų kitų piligrimų poilsį. Taisyklės ten griežtos, dešimtą valandą privalo būti visiška tyla, šviesos išjungiamos, durys užrakinamos, jei nespėjai sugrįžti gali ir nebeįeiti.

Keliauti vienai buvo mano pasirinkimas. Esu dėkinga šeimai už supratimą ir palaikymą.

- Kokia mintis padėdavo, kai būdavo labai sunku?

- Save motyvuoti ir drąsinti reikėjo vos keletą kartų. Buvau pasiklydusi kalnuose, kur minėtų piligriminių kavinių per dvylika valandų nepasitaikė nei vienos. Išseko vanduo ir maistas, kūnas tiek nuvargo, kad krėtė drebulys. Atradus kelią psichologiškai buvo lengviau, tačiau reikėjo nueiti dar daug kilometrų. Pamenu, leidausi neįtikėtinai stačiu šlaitu, kojos pinasi, skauda naujas pūsles, matau apačioje miestą, žinau, kad jau pabaiga, bet ašaros net dusina. Pradėjau dainuoti Eurikos Masytės „Laisvę“. Nežinau kodėl šią dainą, jos negirdėjusi buvau jau daugybę metų. Pamenu dainuoju ir mąstau, kokie skambūs žodžiai, kokie gražūs ir prasmingi sakiniai. Taip su daina pasiekiau miestą. Tada stipriai verkiau, matyt taip išsikroviau ir taip džiaugiausi.

- Eitum vėl?

- Eičiau ir net jei kitą kartą rinkčiausi ne tokį populiarų kelią, vis tiek pirmąją piligriminę kelionę pradėčiau būtent taip ir būtent ten.

- Pasidarei dar vieną tatuiruotę pusiaukelėje. Abejojai ar pasieksi kelionės tikslą, tiesiog nekantravai, ar...?

- Dauguma piligrimų mėgsta įamžinti šią kelionę tatuiruotėmis ir dažniausiai ją pabaigę. Manoji nebuvo finišo simbolis, dariausi, kad primintų ne kad baigiau, o kad ėjau. Tiesiog pajutau, kad jau nebesvarbu baigsiu kelionę, ar ne, jaučiausi jau galinti ją turėti. Pasakiau sau tyliai, jei kitame dideliame mieste rasiu tatuiruočių saloną, užsuksiu. Ir tiesą pasakius nereikėjo ieškoti, apsistojau nakvynei tiesiai priešais salono duris. Tai nebuvo spontaniškas, neapgalvotas poelgis. Jei tam ryžtuosi, vadinasi, žinau, kad nesigailėsiu.

Apskritai manau, kad žmogaus kūnas ir viskas, kas ant jo: tatuiruotės, drabužiai, plaukų kirpimai negali niekaip pakeisti tavo vidaus. Su viena, ar su penkiomis tatuiruotėmis, su plaukais, ar skusta, visada išliksiu tokia pati. Kai tai suvoki, nebebijai eksperimentuoti ir į kūną žiūri, kaip į savo buveinę. O juk namų sienas kartais taip norisi perdažyti.

Viena pėsčiomis 900 km: moteris, kuri nebijo nieko ir imasi visko
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kaip manai, koks žmogus renkasi Camine de Santiago kelią? Kokių žmonių ten sutikai?

- Nepriklausomai nuo amžiaus, profesijos ir socialinio sluoksnio, šį kelią pasirinkęs žmogus visų pirma turi nebijoti vienatvės. Kelyje nori, ar ne, vis tiek daug laiko praleidi vienas, paskendęs mintyse, žingsniuodamas ramybėje. Tad jei žmogus linkęs šėlti didmiesčių baruose, manau, ši kelionė jam ne pats geriausias pasirinkimas.

Žinoma, kelias eina pro nemažai didelių miestų, tačiau jei esi piligrimas turi grįžti ilsėtis palikęs visus barus ir šurmulį.

Kelionėje sutikau išties įdomių žmonių. Tikras tautų, socialinių sluoksnių ir skirtingų pasaulėžiūrų kratinys. Per vieną bendrą vakarienę suskaičiavau net dvidešimt kelių šalių keliautojus. Kiekvienas jų buvo skirtingų profesijų: nuo ligoninės slaugių, statybininkų, laivų gamyklų savininkų, muzikos prodiuserių iki mokytojų ir kunigų. Prie tokio stalo pokalbiai tapdavo neeiliniai. Tokiais vakarais pasimiršdavo nuovargis ir pritrintos kojos.

- Ar grįžusi jautiesi kitokia?

- Iš esmės aš nepasikeičiau. Greitai sugrįžau į namus, į rūpesčius, į paliktus darbus. Paprastai taip nebūna. Man reikia laiko sugrįžti. Tai pirmoji kelionė, po kurios įžengusi į namus nejaučiau prabėgusio laiko. Rodos nebuvo manęs vos kelias dienas. Bet sakyti, kad niekas nepasikeitė taip pat negaliu. Kiekviena nauja patirtis mus keičia, nereikia net toli išvykti.

Yra dalykų, kurie man tapo aiškūs, yra klausimų, į kuriuos net nebandžiau atsakyti, o atsakymus tiesiog jau turiu. Tačiau nemanau, kad tai kelionės nuopelnai. Ateina laikas ir atsakai į juos, kad ir kur tuo metu bebūtum – savo virtuvėje, ar toli nuo jos. Jei atvirai, netgi manau, kad svarbius sprendimus geriau priimti savo įprastoje aplinkoje, kur mintys koncentruotos ir neblaškomos.

Taip ir kelionės, jos kaip prieskonis mūsų kasdienybei. Jei patiekalą gaminsi iš širdies, gali prireikti vos žiupsnelio. Ir kiekvienas mes juos renkamės pagal skonį. Svarbiausia įbėrus nepamiršti paragauti.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Orai: žiema vietoj šalčių pažers šilumos (13)

Pirmadienio dieną pajūryje ir Šiaurės Lietuvoje naktį kilusi audra pamažu rims. Tik pirmoje...

Tikėjosi lengvo kelio, o gavo tikrą pragarą: kaip suomiams pavyko sustabdyti sovietų ordą (548)

Iš daugybės Antrojo pasaulinio karo mūšių ir įvykių vienas sunkiausiai suvokiamų yra...

Dėl prarasto siuntinio į teismą padavė Lietuvos paštą: jei netinka, kreipkis į privačias bendroves (187)

Dėl išsiųstos ir nežinia kur dingusios registruotos siuntos Lietuvos paštą į teismą padavęs...

Įspūdingą dvigubų dublių kolekciją papildęs Sabonis ir „Pacers“ džiaugėsi trečia pergale iš eilės

Trečiąją pergalę iš eilės NBA pirmenybėse iškovojo Indianos „Pacers“ (18-9)...

Pasiskundęs, kad šeimyniniai džiaugsmai užgožė vyriškus, sulaukė palaikymo: tu ne vienas, brolau (524)

Du mažamečius vaikus su žmona auginantis vyras tvirtina, kad jau kone trejus metus jų šeimoje...

Lietuvė išbandė karališką kelionę traukiniu po Airiją: čia keleiviai prabangą kabina šaukštais (155)

Kai Dublino geležinkelio stotyje sustoja prabangusis „Grand Hibernian“, visų perone esančių...

Kaune automobilis rėžėsi į stulpą: keleivis žuvo, vairuotojas girtas (85)

Sekmadienio vakarą policija, medikai ir ugniagesiai skubėjo į avariją Kaune. Pranešta, kad...

Į avariją Vilniuje lėkė trys greitosios, keli sužaloti žmonės ligoninėje (29)

Sekmadienį Vilniuje, Salomėjos Neries gatvėje, į avariją skubėjo policija ir net 3 medikų...

Miestas Žemaitijoje, prieš šimtmetį išgyvenęs tikrą aukso amžių: žmonės sulaukdavo „amerikoniškų“ uždarbių (53)

Miestelis, kurį vagoja Bartuvos upė. Ramus žemaitiškas kampelis pačiame pasienyje su Latvija ....

Rusijos dailiojo čiuožimo žvaigždė Zagitova stabdo karjerą būdama 17-os (17)

Rusijos dailiojo čiuožimo gerbėjai sekmadienį buvo šokiruoti – viena talentingiausių šalies...