„Svajoju šiam projektui suburti chorą, kuriame būtų įvairiausių tautybių atstovų ir kuriuos vienytų žodis „Lietuva“!“ – kviesdamas į savo choro atranką kalbėjo Stanislovas Stavickis-Stano, pats gimęs Sočyje ir atvykęs į Lietuvą jau būdamas paauglys.
Stano svajonė išsipildė, maža to, daugiatautis Vilniaus choras iki šiol laikosi „Chorų karų“ projekte, nors kitas Vilniaus choras, kurio generolė buvo Neringa Čereškevičienė, jau atsisveikino su projektu. Stano turėjo ir „slaptą planą“ – paprastai už sostinę įvairiuose projektuose balsuojama labai vangiai, mat ji – tarsi visų ir kartu niekieno, tad jis pamanė, kad Vilniui galbūt pritrauks bent „nacionalinių mažumų“ balsų. Ir iš tikrųjų dėl šios ar kitų priežasčių tarptautinis choras sulaukia nemažai žiūrovų palankumo.
Pasak Stano ir jo choro vadovės, nusipelniusios chorvedės, net 15 tarptautinių konkursų laureatės Rasos Gelgotienės, repetuoti su tarptautine komanda – tikras iššūkis: „Į choristus kreipiamės trimis kalbomis – lietuviškai, angliškai ir prancūziškai. Iš viso skirtingų kalbų mūsų chore – net dvylika! Teks labai paplušėti, kol suprasime vieni kitus be žodžių.“
Beje, choras repetuoja mokykloje, vadinamoje Lietuvių namais, mat ją lanko iš įvairių pasaulio kraštų atvykę vaikai. Ją kadaise baigė ir pats Stano.
Vėlų vakarą einant susitikti su choristais tamsiais geros šlovės neturinčio sostinės Naujininkų mikrorajono užkaboriais, kurie neatrodo jaukūs ir patrauklūs net šiame mieste užaugusiam žmogui, kilo mintis, kaip čia viskas atrodo patiems choro nariams. Tačiau jie, pagauti muzikinio azarto, pasirodo, jokių neigiamų detalių nė nepastebi, o bandymai iškvosti ką nors neigiamo, ką tradiciškai priskiriame patys sau, baigėsi nesėkmingai...
Net klimatas nekliudo
Pirmasis į repeticiją atskubėjo iš Maroko kilęs Mohamedas Aragrougas. Jį į Lietuvą atviliojo meilė – jo žmona yra lietuvė. Jis, nors lėtokai, bet visai gražiai, be klaidų ir išties nebloga tartimi, kalba lietuviškai, tačiau kai perėjome prie anglų kalbos, kuria jis gali išreikšti daugiau minčių, vyro entuziazmas pasakojant apie gyvenimą Lietuvoje didėjo sulig spartėjančiu kalbos tempu. Su žmona jis susipažino Maroke, kur ji buvo nuvykusi pailsėti.
Mohamedas prisipažįsta, kad jie galėjo pasirinkti gyventi ir kitą Europos šalį, jau nekalbant apie Maroką, tačiau į Lietuvą atvyko todėl, kad čia – žmonos tėvynė, be to, jam Lietuva labai patinka. Tiesa, jis turi su kuo palyginti – yra gyvenęs Prancūzijoje, Liuksemburge, Brazilijoje, Tunise, daug keliavęs kaip žurnalistas. Žinoma, Lietuvoje žiemą šaltoka... Mohamedas išsidavė vis dėlto atkreipiąs dėmesį į orus savo gimtojoje šalyje – ten šiuo metu apie 27 laipsnius šilumos. Tačiau vasarą Lietuvoje jam labai gražu, ir tai atperka visą žiemos niūrumą.
Pašnekovas teigė nepuolęs į Lietuvą aklai – tuo metu, kai susipažino su būsimąja žmona, jis savo gimtojoje šalyje dirbo žurnalistu, tad pasiėmė metus atostogų ir atvyko apsidairyti į mūsų šalį, apie kurią beveik nieko nežinojo. Mohamedui patiko viskas, jį šiltai priėmė ir mylimosios šeima, gyvenanti Žemaitijoje. Nors prisipažįsta, kad šio susitikimo truputį baiminosi, praėjo kelios dienos, ir visa šeima šiltai kalbėjosi ir kartu gamino valgį.
Mohamedas paneigė mitą, kad lietuviai – uždari, šalti žmonės. Beje, jį mes patys ir puoselėjame... Vyras pripažino, jog tai tiesa, kad mes nepuolame atverti širdies ir glėbio pirmam sutiktam žmogui – nesvarbu, ar jis būtų užsienietis ar ne. Tačiau Mohamedui tai netgi patinka, nes jis nemėgsta tokių santykių, kai žmonės iškart demonstruoja apsimestinį draugiškumą ir meilumą, širdyje puoselėdami visai kitokius jausmus. Pasak jo, jeigu lietuviai, atidžiau įsižiūrėję į žmogų, pajunta, kad jis – geras, greitai priima tarp savų. „Lietuviai duoda tau laiko“, – kalbėjo Mohamedas ir pridūrė, kad Lietuvoje jau turi daug draugų, kurių gretas papildė ir choristai.
Nesijaučia svetimas
Mohamedas, kalbantis keliomis Europos kalbomis, nesunkiai susirado darbą – dirba amerikiečių bendrovės, prekiaujančios sveikatos produktais, Lietuvos atstovybėje, tad sako, kad jam nėra jokios priežasties palikti Lietuvą, juo labiau kad mūsų šalyje jau nebesijaučia užsienietis.
Geriau jaustis vyriškiui padeda ir lietuvių kalbos žinios, aišku, ne tokios geros, kokių jis norėtų. Atvažiavęs į Lietuvą, Mohamedas mūsų kalbos mokėsi labai intensyviai, lankė lietuvių kalbos kursus Vilniaus universitete, tačiau vėliau, pradėjęs dirbti, jau nebegalėjo skirti studijoms tiek laiko, tad dėl to labai apgailestauja.
Tiesa, dabar jis jau gali tobulinti kalbą ne kaip užsienietis, o kaip asmuo, atsidūręs lietuvių bendruomenės viduje – pažanga šioje srityje ypač džiaugiasi jo žmonos tėvai ir seneliai, nemokantys kitų kalbų. Mohamedas sakė, kad buvo nustebęs, jog kai kurie žodžiai jo gimtąja berberų kalba skamba taip pat, kaip ir lietuviškai – jie sako „labas“, „dabar“, „lazda“, maža to, jų prasmė – taip pat vienoda. Vyrą nustebino ir tai, kad klausantis lietuvių kalbos skambesys, nesigilinant į žodžius, irgi yra panašus.
Mohamedas linkęs prisiderinti prie mūsų ir kitose srityse. Jis yra kilęs iš didelės – 6 vaikų (4 broliai ir 2 seserys) – šeimos, jo artimiausi giminaičiai sudaro daugiau nei šimto žmonių būrį (vienas dėdė turi net 12 vaikų – jo pusbrolių ir pusseserių), o jiedu su žmona kol kas turi tik pusantrų metų dukrytę. „Ji tokia nuostabi ir rami, kad tokių vaikų galėtum išauginti nors dešimt“, – pusiau juokais kalbėjo Mohamedas ir rimtai pabrėžė, kad, nors tikrai norėtų didelės šeimos, pagal lietuviškus standartus, prie kurių ketina derintis, ta didelė šeima galėtų būti du ar trys vaikai.
Gausi Mohamedo giminė Maroke buvo ir viena iš jo dalyvavimo minėtame projekte entuziasčių – visi nusprendė, kad Mohamedas gali reprezentuoti jų šalį ir giminę, mat visuomet gražiai dainavo. Beje, mūsų pašnekovas į Maroką nusiunčia ir „Chorų karų“ laidos įrašų. Tiesa, jis niekuomet nesimokė muzikos. Didžiausia jo šioje srityje sukaupta patirtis – darbas didžėjumi (baigė didžėjų mokyklą Prancūzijoje).
„Patiriu gausybę emocijų, įgijau daug draugų“, – taip Mohamedas kalbėjo apie projektą. Beje, dėl jo net šiek tiek išgarsėjo – jį pažįsta ir sveikina praeiviai, beje, kartą vienas žmogus panoro sumokėti už jo pietus. Mohamedas prisipažino svajojąs ir apie pergalę – juk tai chorų karai. Vis dėlto jam džiugiausia, kad žmonės pajunta emocijas, kurias jie siunčia iš kitapus ekrano.
Paskui kraujo balsą
Gražia lietuvių kalba kalbėjomės ir su totore Almira Trakšeliene. Nors Lietuvoje totorių gyvena nuo seno, ji nėra vietinė totorė. Almirą į mūsų šalį atvedė lietuviška vyro kilmė – vyro tėvas buvo lietuvių tremtinys, o mama – totorė. Žmoną jis likimo valia taip pat pasirinko mamos tautybės. Su būsimuoju vyru Almira susipažino Donecke, kur jo tėvas buvo atvažiavęs dirbti.
Vyras buvo karininkas, tad jų šeima buvo blaškoma po visą tuometę Sovietų Sąjungą, gyveno ir užsienyje, tačiau visuomet svajojo sugrįžti į Lietuvą. Baigęs tarnybą, Almiros vyras įkalbėjo į savo tėvų žemę keltis ir žmoną. Tai buvo 1993 metais. Šalies Prezidento dekretu visai jų šeimai buvo suteikta Lietuvos pilietybė.
Nors Lietuvos jie abu net nebuvo matę, vyrą šaukė kraujo balsas, o Almira su vaikais jau buvo pratę kraustytis paskui šeimos galvą. Tačiau kraustymasis į Lietuvą, laimei, buvo paskutinis jų gyvenime. Du sūnūs pradėjo lankyti kaip tik šią mokyklą, kurioje dabar repetuoja Vilniaus tarptautinis choras: vienas – pirmą, kitas – trečią klasę. Iš tų laikų Almira prisimena ir Stano – jis už jos sūnus buvo kiek vyresnis.
Žinoma, vaikams iš pradžių buvo sunkoka, bet jie buvo taip įpratę: vienus metus mokosi Baltarusijoje, kitąmet eina į mokyklą Vokietijoje... Tad nusišypsojus laimei vienoje vietoje apsistoti kelerius metus, jie netrukus jau puikiai kalbėjo lietuviškai. Beje, prasčiausiai su lietuvių kalba sekasi Almiros vyrui, nors yra „labiausiai“ lietuvis. Almira – tikra totorė (jos genealoginiame medyje mišrių santuokų nebuvo).
Vyresnysis sūnus Ruslanas, nors baigė mokslus Londone ir turėjo galimybių likti ten dirbti, grįžo į Lietuvą ir kartu su tėvu plėtoja verslą. Jaunėlis Aleksandras baigė universitetą Lietuvoje ir taip pat turi nedidelį savo verslą.
„Ačiū Dievui, mano sūnūs – protingi, savarankiški, tikri Lietuvos patriotai“, – džiaugėsi Almira ir pridūrė, kad Lietuvos niekada jokiomis aplinkybėmis nenorėtų palikti.
Atvažiavusi į Lietuvą, moteris pirmiausia ėmėsi mokytis lietuvių kalbos – toks buvo jos tvirtas išankstinis pasiryžimas. Nors pagal išsilavinimą ji yra inžinierė, niekada pagal specialybę nedirbo. Vėliau Lietuvoje mokėsi vokiečių ir turkų kalbų, penkerius metus dirbo su turkais, o dabar užsiima elektronine prekyba.
Lietuviai totorius gerbia
Almira iki šiol prisimena, kad atvykus į Lietuvą (rudenį) bute buvo labai šalta. Tačiau tai – niekis, palyginti su tuo įspūdžiu, kokį jai paliko Lietuvos žmonės. Ji pripažįsta, kad visur yra visokių žmonių, tačiau mūsų šalies kultūros lygis jai pasirodė kur kas aukštesnis nei kitų šalių, kuriose teko gyventi. Be to, pašnekovė teigia niekuomet čia nesijautusi svetima – atvirkščiai, ji visuomet juto lietuvių pagarbą totoriams.
Lietuvoje Almira įsitraukė į totorių bendruomenės veiklą. Kaip tik tuo metu buvo švenčiamas 600 metų totorių atvykimo į Lietuvą jubiliejus. Buvo buriamas totorių ansamblis „Alije“, ir jo vadovas Aleksandras Melechas pakvietė Almirą jame dalyvauti. Ji iki šiol tebėra šio ansamblio solistė ir vienintelė totorė, mokanti totorių kalbą. Nors ši kalba sovietų laikais nebuvo itin pageidaujama viešumoje, Almira dėkinga tėvams, kad namie su ja kalbėjo gimtąja kalba. Aišku, ji nekalba taip, kaip totoriai Tatarstane, tačiau puikiai gali susikalbėti, laisvai skaito.
Totorių bendruomenė būtent Almirą delegavo į Vilniaus tarptautinį chorą. Muzikos mokyklos fortepijono klasę baigusi moteris, dainuojanti ne tik totoriškas, bet ir bardų dainas pritardama sau gitara, pasakojo, kaip kartą mama atsidususi tarė, kad dukra galėjo tapti antrąja Alsu. „Tada paklausiau, kodėl antrąja, o ne pirmąja?“ – juokavo Almira, puikiai besijaučianti minėtame projekte. Visgi dėl savo amžiaus šiek tiek išgyvena – juk kiti choristai yra jos vaikų bendraamžiai. Tiesa, jie nepavargsta sklaidyti Almiros kompleksų ir leisti mėgautis buvimu projekte – juk dainavimas visuomet buvo jos svajonė.
Lietuviai – labai draugiški
Latvės Lygos Tytės, kurią į Lietuvą taip pat atvedė meilė, likimas atrodo mažiausiai egzotiškas: juk Latvija – ranka pasiekiama, tačiau dėl to tik įdomiau, kuo skiriasi tokios iš pažiūros panašios šalys. Su savo būsimuoju vyru mergina susipažino Vokietijoje, kur abu studijavo. Trejus metus važinėję vienas pas kitą, galiausiai nutarė apsistoti Lietuvoje, kai Lyga gavo muzikos mokytojos darbą tarptautinėje mokykloje.
„Lietuviškai nekalbėjau visiškai“, – pasakojo Lyga. Tačiau kadangi kalbos labai reikėjo, vyras pradėjo su ja kalbėti tik lietuviškai, ir per trejus metus barjeras pagaliau buvo peršoktas. Beje, lietuvių ir latvių kalbų panašumas mokantis tik trukdė – atrodė, kad tai „juokinga“ latvių kalba, beje, turinti ir visiškai latviškų žodžių, sakykim, „kur tu esi“. Latvei keistai atrodo tik tai, kad lietuviai patys sugalvoja neva latviškų, tačiau nieko nereiškiančių frazių, kurias paskiau prašo išversti. Pasak jos, latviai apie lietuvius neturi ir tokių pramanų kaip „zirgo galva“ ir pan.
Latvija – visai arti, tad Lyga gali nesunkiai aplankyti savo šalį, tarkim, savaitgalį. Vis dėlto ji prisipažįsta juntanti gimtinei didžiulę nostalgiją. Tiesa, kartais pastebi, kad net su savo draugais latviais kartais ima šnekėti lietuviškai.
Vilnius Lygai net labiau patinka už Rygą; jei Latvijos sostinė būtų buvusi jos gimtasis miestas, gal viskas būtų kitaip. Tačiau ji yra kilusi iš visai kitos Latvijos dalies, Estijos pasienio, taigi su lietuviais iki šiol beveik nebuvo susidūrusi. Moteris sako, kad galbūt tos vietovės, kur gyveno, žmonės lėtumu užsikrėtė nuo estų, tačiau jai atrodo, kad lietuviai – kur kas aktyvesni, greitesni, energingesni už latvius. „Atvykusi į Lietuvą net pradėjau daugiau bendrauti. Čia žmonės – draugiški, jiems įdomu, kodėl čia esi, rūpi, ar svetimoje šalyje gerai jautiesi. Latvijoje nėra taip. Tiesiog gyveni ir gyvenk...“ – negailėjo mums komplimentų latvė ir pabrėžė, kad latviai žmonių taip arti neprisileidžia.
Lygos teigimu, lietuviai nuo latvių nesiskiria nuotaikomis dėl prastos ekonomikos padėties ir dažnai niūraus oro. Tačiau, pasak jos, lietuviai atrodo gerokai patriotiškesni.
Moteriai patinka ir lietuviška virtuvė. Tiesa, ji gerokai skiriasi nuo latviškos – latviai neturi tiek įvairių bulvių patiekalų (vėdarų, bulvių plokštainio ir t. t.). Nors pirmą kartą paragauti didžkukuliai Lygai nelabai patiko, visgi dabar juos nepaprastai mėgsta. Taigi juokais galima pasakyti, kad Lyga jau neblogai integravosi į lietuvių bendruomenę...