aA
Šiandien daugelio kultūra besidominčių žmonių pokalbiai prasideda klausimu: ar skaitei knygą apie Žalakevičių? Garsaus kino režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus (1930–1996) gyvenimo ir kūrybos pėdsakais sekanti Laimono Tapino knyga „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ pirmiausia įdomi tiems, kurie buvo šio menininko amžininkai, kurių paauglystė ar jaunystė sutapo su filmo „Niekas nenorėjo mirti“ premjera.
Vytautas Žalakevičius (nuotr. iš knygos „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“)
Šiandieniams dvidešimtmečiams Žalakevičiaus pavardė – chrestomatija; jis jiems – jau nutolęs kino istorijos personažas. Laimono Tapino knyga priartina šį talentingą menininką ir prieštaringą asmenybę, žvelgdama iš visų pusių. Nestodama ginti vienos pusės, neteisdama, atskleisdama ir kūrybinio, ir asmeninio gyvenimo peripetijas, suteikdama žodį daugybei žmonių, pažinojusių Vytautą Žalakevičių – nuo šeimos narių, žmonų iki kolegų ir oponentų.

„Ši knyga – ne monografija, ne biografija, ne esė, tai tik bandymas atrakinti vieną iš 99 užraktų, slepiantį kūrybos žmogaus gyvenimą epochos lūžių sankirtoje“, - sako jos autorius. Todėl „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ yra ir intelektualo, ir namų šeimininkės, ir studento lektūra. Kiekvienas ten atras dalelę Vytauto Žalakevičiaus – genialaus menininko, gyvenimo pabaigoje prisipažinusio: „..aš dariau filmus, neatitinkančius tikrosios mano prigimties; jei būtų įmanoma, pakeisčiau visus (...) į tris keturis apie žmogų, jo sielą.“

Nei teigiamas, nei neigiamas herojus

Garsus žurnalistas, rašytojas, menotyrininkas ir kino kritikas, buvęs Lietuvos televizijos ir radijo generalinis direktorius, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius Laimonas Tapinas yra išleidęs dešimt knygų, tarp jų – apie poetus Oskarą Milašių, Jurgį Baltrušaitį, aktorių Bronių Babkauską. Su Vytautu Žalakevičiumi jis susipažino dar jaunystėje, rašydamas reportažą iš filmavimo aikštelės.

Paskui toji pažintis tolydžio atsinaujindavo, pasipildė profesiniais kontaktais, nors artimi bičiuliai, kurie išsikalba prie butelio, L. Tapinas ir V. Žalakevičius nebuvo. Gal tai ir padėjo rašytojui išvengti subjektyvumo ir nepriklijuoti knygos herojui vienintelės iš etikečių. O jų skalė kalbintų pašnekovų prisiminimuose buvo plati: genijus, prisitaikėlis, šizofrenikas, intrigantas, pasipūtėlis,

Kazanova, hipnotizuojanti asmenybė, kitiems talentams padėjęs atsiskleisti kolega, mylintis sūnus ir tėvas, kartais tragikomiškas jaunos žmonos vyras...

„Turbūt taip ir nesužinosime, ar Vytautas sąmoningai laikėsi strategijos kaitalioti kaukes, vaidmenis, ar jame tiesiog gyveno tie mylimi jo kipšai, gundantys, nuvedantys į lankas, sustabdantys, verčiantys pasirašyti sutartis, paklaidinantys... Bet jeigu pastebėsime, kad po visom jo kaukėm ir vaidmenimis slepiasi vienas, ryškiausias – vienišiaus veidas, galbūt neapsiriksime...“, - svarsto savo knygoje Laimonas Tapinas. Atverskime jos puslapius.

Visi ateina iš savo vaikystės

Būsimasis režisierius gimė Kaune 1930 metų balandžio 14 dieną. Lietuvoje tuomet buvo iškilmingai pažymima Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktis, tad, kaip ir daugelis bendraamžių, jis gavo garsiojo Lietuvos valdovo vardą. Tėvas Pranas Žalakevičius buvo Lietuvos kariuomenės kapitonas, motina – keturiolika metų jaunesnė Stasė Noreikaitė prieš vedybas dirbo Valstybės draudimo įstaigoje. Po jų jauna valdinga gražuolė tapo aktyvia Karininkų šeimų moterų draugijos nare – organizavo kursus, paskaitas, rūpinosi ligoniais ir našlaičiais. Kaip sakydavo Žalakevičių giminė, vienturtis Vytukas augo ant tarnaičių rankų, o tėvų buvo beprotiškai mylimas ir lepinamas. Penkerių metų jis liko našlaitis – tėvas, nesulaukęs nė penkiasdešimties, mirė kepenų vėžiu.

„Mes su motina likome vieni, ir gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, nes iki tol viskas rėmėsi ant tėvo pečių“, - pasakojo V. Žalakevičius. Veikli ir energinga motina pardavė medinį šeimos namą Panemunėje ir išsirinko mūrinį keturių butų dviaukštį Lelijų gatvėje. Dalį jo nuomavo. Atėjus sovietams, moteriai kažkaip pavyko išsaugoti namą nuo nacionalizavimo, jame spėjo pagyventi net jos anūkės.

Likusi našle, Stasė Žalakevičienė stengėsi išsaugoti aukštuomenės damos laikyseną ir įpročius: vasarojo Palangoje, Vytukas lankė privačią ateitininkų mokyklą. Būsimajam kino operatoriui Jonui Griciui (jų šeima gyveno netoliese) Vytautas atrodė privilegijuotas, nors šis prasitaria, kad jiedu su motina gyveno du skirtingus gyvenimus. Vieną tikrą, kitą visuomenei – išgalvotą, su nuslėptomis problemomis...

Mokyklos draugai prisimena, kad šalia savo motinos Vytautas tarsi išnykdavo, ištirpdavo ir labiau už viską bijojo ją įžeisti. 1945 metais Stasė Žalakevičienė ištekėjo už jaunystės laikų gerbėjo inžinieriaus Felikso Šalkausko. Tai padėjo išlaikyti sąlyginai stabilią šeimos gerovę, užtikrinti ateitį mylimam vienturčiui, aprūpinti jį studijų metais.

Po gimnazijos Vytautas Žalakevičius stojo studijuoti medicinos, bet buvusio karininko sūnui duris užtrenkė mandatinė komisija. Tada jis įstojo į Kauno politechnikos instituto elektronikos fakultetą, o po kelių semestrų išvyko mokytis į Maskvos valstybinį kinematografijos institutą. Kodėl? Tai buvo ir didesnio saugumo šansas, nes ne vieną Vytauto Žalakevičiaus jaunystės bičiulį Lietuvoje persekiojo čekistai, ieškantys tarybų valdžios priešų.

Motina buvo žmogus, kuris pirmasis perskaitydavo Vytauto Žalakevičiaus scenarijus. Pasak jo, „ji suprato esmę“. Jau sulaukęs žilo plauko, jis kiekvieną savaitgalį važiuodavo į Kauną, Lelijų gatvę, jos lankyti. „Pragyvenau gyvenimą su Motina. Ji mane išmokė vienatvės ir dirbti“, - gyvenimo pabaigoje prasitarė V. Žalakevičius. Jis po sunkios širdies ligos paliko šį pasaulį 1996-ųjų lapkričio 12-ąją, praėjus trejiems metams po motinos mirties.

Meilė, vedybos ir karjera

Vytautas Žalakevičius buvo vedęs tris kartus. Su pirmąja žmona Gražina Rukšėnaite-Kazilioniene jis susipažino filmuodamas savo antrąjį filmą „Kol nevėlu“. Gražina ten vaidino Aldoną. Ji buvo lituanistė, baigusi Vilniaus valstybinio dramos teatro studiją, vaidinusi jo scenoje. Užsimezgė romanas.

Buvęs Gražinos kurso studijoje vadovas Balys Lukošius bandė ją mokyti gyvenimo išminties: „Nesugalvok tekėti už vienturčio, kurį užaugino našlė. Gyvensi ne su juo, bet su jo motina visą gyvenimą.“

Tačiau meilė buvo stipresnė. 1960 metais jiedu susituokė, augino bendrą dukrelę Vitą ir moters dukterį iš pirmos santuokos Birutę, kurią Vytautas Žalakevičius mylėjo kaip savo vaiką. Šeimyninė laimė truko dešimt metų. Ją užgesino atstumas: Vilniaus į Maskvą Gražina Žalakevičienė nesiryžo iškeisti, vyras nutarė siekti aukštesnės karjeros pakopos.

1970-aisiais režisierius, palaužtas vietinės partinės ir kino biurokratijos susidorojimo su savo mylimiausiu kūdikiu – filmu „Vienos dienos kronika“, apsisprendė: reikia vykti į Maskvą ir iš jos bandyti užkariauti pasaulį. Ar tai jam pavyko? Formaliai – taip. „Mosfilme“ V. Žalakevičiaus pastatytas filmas „Tas saldus žodis – laisvė“ pelnė pagrindinį prizą Maskvos kino festivalyje, buvo nupirktas užsienio šalių.

Su šiame filme vaidinusia aktore Irina Mirošničenko užsimezgė romanas, pasibaigęs neilgai trukusiomis vedybomis; maskvietė artistė, būdama Žalakevičiaus žmona, ramiai rezgė dar keletą neplatoniškų romanų... Ambicingas ir išdidus Žalakevičius su tuo nė nemanė taikstytis. Pasakojama, kad jis tiesiog pakeitė savo buto durų spyną...

Beje, režisieriaus motina maskvietei marčiai savo namų durų taip ir neatvėrė, ji jai liko nepažįstamąja, žinoma tik iš ekrano.

Iliustracija iš knygos „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“

Maskvoje Vytautas Žalakevičius išgyveno dešimt metų. Pakankamai ilgai, kad suprastų: savas tarp svetimų ir svetimas tarp savų – tik dalis tiesos. Maskviečiai režisieriai buvo išsidaliję įtakos zonas, medžioklės plotus, ir juose medžiojantis talentingas ateivis jiems atrodė nereikalingas konkurentas. Jis ten pastatė keletą neblogai įvertintų filmų, tačiau užkariautoju netapo.

Lietuvos kine režisierius Vytautas Žalakevičius buvo beveik užmirštas, jo pavardė dažniau figūravo kaip talentingo scenaristo. Subrendo mintis: reikia grįžti namo, juolab, kad LTSR vadai žadėjo aukštus postus, kino studijos vairą. Be to, jau buvo sukurta nauja šeima. Su dvidešimt šešeriais metais jaunesne moldave Lika, Maskvoje studijavusia užsienio kalbas, režisierius susilaukė dukros Anastasijos, kurią vadino Asta. Vytautas Žalakevičius nenorėjo vaikų auginti Maskvoje. 1980-aisiais jis grįžo į Lietuvą.

Santuoka su moterimi, tik keletą metų vyresne už dukrą Vitą, visą laiką reikalavo pastangų „atrodyti“. Laimono Tapino knygoje yra tragikomiškų epizodų, atspindinčių šią temą. Aktorius Kostas Smoriginas prisimena, kaip režisierius, nusiėmęs iki ausų užsmauktą beisbolo kepuraitę ir parodęs morkų spalvos plaukus, graudžiai klausė: Kostuli, gal žinai, kaip grįžti atgal?.. Mat nusprendė pasijauninti, laukdamas iš Maskvos sugrįžtančios Likos.

Jau sunkiai sirgdamas, grįždamas su dukra iš Lenkijos, kur viešėjo pas studijų draugą, garsų režisierių Ježį Hofmaną, ištinusias kojas bandė įsprausti į batus – kaipgi jaunai žmonai pasirodys avėdamas šlepetes... Prieš mirtį Vytautas Žalakevičius prašė režisieriaus Artūro Pozdniakovo pagloboti savo žmoną; vėliau Lika Žalakevičienė tapo jo gyvenimo drauge.

Nors režisierius visą gyvenimą turėjo didelį pasisekimą tarp moterų, o jos žavėjosi jo galantiškumu, hipnotizuojančia asmenybe, iki galo niekada nesijautė jų suprastas, įvertintas. Matyt, apie tai yra išsprūdęs skausmingas prisipažinimas: „Aš esu pianinas, ant kurio stato kavą.“

Prisiminė ne laurus, o netektis

Visą gyvenimą Vytautas Žalakevičius ilgėjosi anksti iš gyvenimo išėjusio tėvo, brolio, kurio niekada neturėjo.

„Aš augau vienas (...) Vedlio neturėjau ir prilaikančios Rankos nežinojau. Galvoju kartais, ar žinojau (iš esmės), kas yra nuodėmė, kas yra etiška ir nemoralu?“ (iš laiško dukrai Vitai). Šiandien ne vienas Vytautą Žalakevičių pavadina prisitaikėliu, talentu, pragmatiškai pasirinkusiu šlovę ir pinigus, kūrusiu kino odes to nevertiems žmonėms ir idėjoms. Tai buvo jo vidinė drama.

Režisierius pats jautė ir savo kaltes, ir skolas, ir kompromisų kainą. Tai išsiliejo skaudžiais jo žodžiais, pasakytais jau nepriklausomoje Lietuvoje: „Sunkiausia, tragiškiausia, ką kiekvienas iš mūsų patyręs praeityje – netektys. Netektys nėra tai, ką turėjai ir praradai. Netektys yra tai, ko tu niekada neturėjai. Galėjai turėti, bet neapturėjai.

Galėjai padaryti, parašyti, pastatyti, suvaidinti, bet tu to nepadarei. Tai yra tikros, gyvos kraujuojančios netektys. Neišsipildę norai – tai nuodai.“

Tragiška sovietmečio menininko, atsidūrusio prieš plieninę alternatyvą, – arba saviraiškos, tegu ir kompromisinės, galimybė, arba užčiaupta burna – figūra yra mūsų ano meto kultūros paveldas. Jo negali atmesti, ir Vytautas Žalakevičius čia nėra išimtis.

Režisierius Almantas Grikevičius apie kūrybos kolegą, pagal kurio scenarijus pastatė ne vieną filmą, sako, kad jis buvo didis žmogus. „Jo sieloje grūmėsi rašytojas ir režisierius. V. Žalakevičius kaip niekas kitas Lietuvoje mokėjo papasakoti istoriją. V. Žalakevičius mokė, kad kuriant filmą galima žeisti, kankinti žmogų, bet negalima vieno – atimti iš žmogaus vilties.“

V. Žalakevičiaus dukra kino režisierė, dokumentininkė Vita Drygas gyvena Lenkijoje. Ji irgi ketina rašyti knygą apie tėvą. Knygos „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ pristatyme buvo perskaityta jos laiško ištrauka: neprisimenu nė vieno dokumentinio filmo apie menininką, patikusio tėvui. Jūs drąsūs žmonės – turėsite Anapilyje aiškintis su juo dėl šios knygos, pajuokavo trylika filmų pastačiusio režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus dukra.

Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Broliai Lavrinovičiai – apie pakištą Jankūno koją, sunkius FIBA burtus ir „šventą karvę“ Prienuose laida „Krepšinio zona“ (15)

„Jei tau trisdešimt devyni, telefonas guli tyliai – tyli ant kėdės/Gal jau užteks liūdėt,...

Mirė partizanas Vytautas Balsys-Uosis (346)

Pirmadienį netekome Lietuvos partizaninio judėjimo dalyvio, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio...

Po triuškinamos pergalės Lazdijų r. naujoji merė žada paviešinti visus buvusio mero darbelius (240)

Visi prieš vieną. Tokia situacija Lazdijų rajone lėmė, kad po daugybės metų mero poste jį...

Termometrų stulpeliai rodys tikrą pavasarį – savaitės viduryje mėgausimės šiluma (4)

Žemo atmosferos slėgio sūkurys lėtai nuo Lietuvos traukiasi ir nyksta, tačiau atsisveikindamas,...

„Real“ dokumentų klastojimo skandalas gali kainuoti titulus ir Mačiuliui

Buvęs Madrido „Real“ klubo krepšininkas Marcusas Slaughteris artimiausiu metu turėtų stoti...

Po rinkimų skaičiuojami tikrieji laimėtojai ir pralaimėtojai: situacija tarp lyderių jau netrukus gali pasikeisti (401)

Pasibaigę rinkimai į politinę areną atnešė ne vieną staigmeną. „ DELFI Dienoje “...

Ledesma įširdo dėl teisėjavimo Klaipėdoje: per 15 metų nesu matęs tokių bjaurių sprendimų (5)

Sekmadienį A lygos autsaiderių dvikovoje tarp „Palangos“ ir „Panevėžio“ nugalėtojai...

Nyderlandų policija suėmė šaudynių Utrechte įtariamąjį (137)

Olandijos policija pirmadienį suėmė įtariamąjį, siejamą su šaudymu tramvajuje Utrechto...

Kardiologas – apie mažai kam žinomą širdies ligų rizikos veiksnį: dėl to po 30 metų mirčių skaičius padvigubės (98)

Remiantis 2017 m. Lietuvos sveikatos statistikos duomenimis, pagrindinė mirties priežastis buvo...

Norėdamas sugėdinti šalies valdžią vyras nutiesė 1 metro ilgio autostradą (52)

Verslininkas pastatė metro ilgio greitkelio ruožą šiaurės rytų Rumunijoje : taip jis...