O dabar...
Įdomiausia, kad praėjus trisdešimt aštuoneriems metams miestelyje netyčia vėl gali sutikti tokią pat gyvą ir patraukliai gaivališką, kaip prieš daugelį metų atvykusią į Griškabūdžio vidurinę „pagal paskyrimą“ lituanistę Danutę Šarakauskaitę-Skaisgirienę, anuomet pramintą Šarka, taip ja ir likusią, ligi šiandien tebedovanojančią dėmesį bei šilumą kiekvienam pažįstamam ir nepažįstamam, nepraradusią nei minties grynumo, nei skambios greitakalbės, nei gebėjimo dalintis entuziazmu, nei meilės Lietuvai, nei pasišventimo savo dalykui – lietuvių kalbai ir, žinoma, vaikams.
Kažkada, minint kolegos Arvydo Galgino mirties metines, poetas Albinas Bernotas prasitarė, kad apie mokytoją Danutę šis kažkada yra sakęs: „Spalvinga, linksma, ir ją labai myli vaikai.“ „O aš maniau, kad Galginas toks rūstus, bambeklis, ir kad mane laiko paviršutiniška, vaiku. Atsimenu, kai pačioj darbo pradžioj parašiau apie jį į rajono laikraštį, viską išbraukė raudonai...“ - komentavo šį kolegos atsiliepimą Danutė.
- Kaip atsitiko, kad po studijų ji pasiliko kaime?
„Vyras nusodino. Nutupdė Šarką ant lizdo, priperėjo šarkiukų ir jau niekur neišvažiuosi, neišeisi. Pririšo ūkiu, šimtamečiais uošviais, bet, va, jie daug ko išmokė – kad nesisieločiau be reikalo, anot jų, viskas praeina. Radau čia antrąjį žmogaus grožį – darbštumą. Anyta sakydavo: kai nesiseka, tai uždainuok, užsiimk ką veikti.
Net kai mirė uošvis, ji dar nepasidavė, kvietė mane, sako, darykim ką nors, gal atgaivinsim. Paskui sako, nieko čia nebus, uždekim žvakę, pati buvo prie galvos (labai sveika, girdėjau sakant, būti prie mirusiojo galvos), o man davė laikyti kojas.
...Viską jie darė neskubėdami, be nervų. Viskas vyko tarsi savaime. Žiūrėdavo, kad nenešiotume jokių grandinių ant kaklo, jokių gumų, mažiems vaikams kelnės turėjo būti ant petnešų – kad nespaustų, kad būtų patogu“, - pasakojo.
Gaivus šaltinis
Šiandien mokytoja Danutė pati yra išminties šaltinis savo vaikams, anūkėms bei visiems mokiniams ir tiems aplinkiniams, kurie pasirengę priimti jos minties kibirkštį. Ji dažnai savo namuose sulaukia buvusių ir esamų auklėtinių, kai šiems prireikia paguodos, susipaisymo, dėmesio, patarimo, pagyrimo.
Dažniausiai ateina prisipažinti, kaip jie dėkingi, dažnas mini kokį įvykį, kai jam padėjo mokytojos gerumas. Nuostabiausia mokytojos savybė nepasikeitė – ji ir šiandien visuose vaikuose įžvelgia gerąją pusę. Ir, žinoma, paprasčiausiai juos myli, motiniškai ir dieviškai. Tai yra – be priežasties ir išlygų.
Jos nepakeitė aplinkinio gyvenimo skepticizmas. Ji ligi šiol teigia savo tiesą, o pamokas veda ne tik metodiškai, bet ir intuityviai. „Nekenčiu tų atestacijų, - išpyškina mokytoja, - geriau dirbti savo darbą ir mylėti vaikus. Labiausiai mėgstu mažiukus. Jie nesugadinti, su jais galiu pamokos pradžioj pasimelsti ar aptarti paveikslą, arba padainuoti „Lietuva, kai aš tave tariu, širdyje sumirga raštų raštai ir pilna padangė vyturių, ir linų žydėjimas be krašto...“ Kaip pirmaisiais darbo metais, taip ir dabar ji netapatina mokinių su jų klaidomis ir jiems primena: aš ne jus peikiu, bet jūsų klaidas.
Atestuota dvasios kalvės
Vieni žmonės yra priklausomi nuo aplinkos ir pamažu panašėja į ją, o kiti per visą gyvenimą neša savastį ir tuo praturtina aplinkinius. Mokytoja Skaisgirienė priklauso antriesiems. Ir nors ji apie save sako: „Ale skaudžiai išgyvenu nesėkmes – kai tik parklupdo, pasirodau labai gležna, o tas stiprybės rodymas – tai tik „fanaberija“, tačiau iš tikro ji savo kailiu patyrė paslaptį, kaip grūdinama dvasia: tai kūnui reikia šilumos ir glostymo, o kelyje į dvasią yra šiurpu lyg Šiaurės ašigalyje.
Todėl dažnai šio kelio vengiame. Praėjusieji dvasios kalvę nusikrato instinktų, o jų sielos skrydis padeda kilti aplinkiniams. Sutikai Šarką, būsi triskart pagirtas, ji tau primins visus tavo gerus, net mažiausius darbelius. Kas žino, gal nuo tokių žmonių saulės ir dangaus daugiau randasi ir žvaigždės ryškiau žiba...
Išsiliejo spalvomis
Kai mokytojos dvasinę pusiausvyrą pažeisti pasikėsino formalizmas, ją ir aplankė angelas. Kaip? Mokytoja netikėtai sau (ir kitiems) pradėjo piešti. Dabar ji sako: „Buvo taip sunku dūšioje, kad žodžiais neapsakysi, ir aš išsiliejau spalvomis...“ Ir pasakoja istoriją, kuri, kaip ir kitos, vadintina nuo kasdienybės gydančiu monologu.
„Kodėl pradėjau piešti, net nežinau. Atsirado faneros gabalas, o merginos neseniai man buvo padovanojusios tris paveikslėlius. Žiūriu į juos, manau, reikia ir man pabandyti. Kaip tik artėja Tėvo diena, o aš neturiu pinigų tėvui (savo vaikų tėvui – aut.) dovanai, tai ką nors nupiešiu.
Nutapiau ąžuolą, palikau kambaryje, kad nusikvėptų. Lauke lyja, o paveikslas, žiūriu, išmestas per langą. Klausiu vyro, kodėl jį išmetė. Jis atkerta, kad „smirdi, kas tokią bjaurybę gali kentėti...“ Paskui paveikslą dar daug kartų taisiau – pridėjau pavasariškos nuotaikos su salotinėm spalvom, nes buvo per tamsus, pripiešiau kryžių, kad būtų rimčiau, o vėliau, gal vasarą, dar pridėjau gėlių...“ Vasarą gimė ir visa gėlių paveikslų serija. Dabar mokytoja Danutė jau turi nutapiusi daug paveikslų, jie buvo demonstruojami keliose parodose.
Ko verkia Angelas
„Per mažai dabar žmonės galvoja apie amžinus dalykus. Mane to požiūrio mokė mama, paskui anyta... Žeidžia žmonių grubumas, godumas, šaltumas, sunkiausia matyti, kaip tuo jau persiima paaugliai. Eidama namo vienąkart ir galvoju, kaip mes, menki žemės kurmiai, atrodome iš viršaus Angelui... Ir nupiešiau jį verkiantį dėl mūsų.“
O ant gaublio Danutė rožytėmis pažymėjo dvi šalis – Lietuvą ir Italiją. Kaip manote, kodėl?
