Pilna knygų ir klegesio
Dūzgia ne tik žydintis kaimynų grikių laukas, bet ir troba, pilna žmonių. Birutė ir Andrejus augina keturis vaikus: devynerių Kristupą Pijų, septynerių Bernardą, šešerių Kostą Marijoną ir beveik pusantrų Teodorą. Kartu gyvena Birutės sesuo Rasa. Šiais metais baigė mokyklą ir į užsienį padirbėti išvažiavo jos sūnus Karolis.
Birutė Jakučionytė su šeima ir seserimi Gervinių kaime įsikūrė prieš septynerius metus. Kai persikėlė iš Vilniaus su ką tik gimusiu antru sūnumi, sąlygos buvo „ekstremalios“. Rąstų namą reikėjo gerokai paremontuoti: po Pirmojo pasaulinio karo čia buvo mokykla, todėl patalpos erdvios ir aukštos. Dabar buvusioje klasėje įrengtas gyvenamasis kambarys, o mokytojų kambarys paverstas miegamuoju.
Pasak Birutės, dar anksčiau čia buvo Gervinių dvaras. Jie aptikę pamatus, tikriausiai dvaro ūkinio pastato. Ant jų dalies ir pastatyta lietuviška mokykla, kurios aura labai tinka Iljinų šeimai – ir jų namuose karaliauja knygos bei visapusiškas žinių troškimas. Jau prieangyje pasitinka knygų lentynos iki pat lubų: Birutę domina rankdarbiai, sesuo Rasa kaupia biblioteką apie vaistažoles ir kulinariją. Jų tėvelis, baigęs rusų filologiją, taip pat turi didelę rusų klasikos biblioteką, enciklopedijų.
Sodybos bibliotekoje apie 5 tūkstančiai knygų. Tačiau to negana. Netikėtai skaitymo manija užsikrėtęs antrą klasę baigęs Kristupas glėbiais knygas tempia iš Rūdiškių bibliotekos. Jį domina nuotykių literatūra, fantastika, savo eilės laukia knyga apie „Titaniką“. „Be knygų negali gyventi, skaito nuo ryto iki vakaro – vos panešamą storiausių knygų stirtą perskaito per savaitę“, – juokiasi Birutė.
Pakeitė gyvenimo būdą
Natūrali kaimo aplinka padiktavo kitokį gyvenimą būdą, bet prie naujo ritmo šeima prisitaikė pamažu. Išskyrus tėtį Andrejų, kuris kaip dirbo Vilniuje, taip ir dirba – platina Rytų medicinos maisto papildus. Jo reikalavimai kaimui buvo minimalūs, svarbiausia, kad būtų internetas ir kompiuteris. Iš pradžių vaikus veždavo į mokyklą ir vaikų darželį Vilniuje, tačiau tai buvo gana sudėtinga: jei tėtis negalėdavo jų paimti, iš kaimo važiuodavo mama, pirmyn atgal įveikdama 100 km. Dabar vaikai eina į netoli esančią Rūdiškių gimnaziją.
Birutė buvo renginių organizatorė, daug nuveikė kovodama už nėščiųjų ir motinų su mažais vaikais teises. Jai vis skaudėdavo širdį, kaip diskriminuojamos tokios moterys: kavinėse lankytojams trukdo vaikai, per renginius nėra atskirų tualetų mamoms su mažais vaikais, parduotuvėse tekdavo stovėti bendrą eilę, žaidimų aikštelės užterštos šunelių fekalijomis ir t. t. Su draugėmis įkūrusi viešąją įmonę „Draugiški šeimai“, inicijavo mamų su mažyliais kasų atsiradimą prekybos centruose.
Tačiau situacija iš esmės nepagerėjo. Pernai Birutė apvažiavusi ekologiškus festivalius įsitikino, kad tėvams su daugiau kaip dviem vaikais tokie renginiai tampa sunkiu išbandymu, todėl vėl grįžo prie šeimai palankių idėjų. Gyvenant kaime natūraliai atsirado poreikis pradėti kurti įvairius rankdarbius, mokytis pačiai ir savo žinias perduoti vaikams.
Gervinių kaime gera ne tik Birutei ir jos sūnums Bernardui, Teodorui, Kristupui, Marijonui, bet ir paukščiams, kurių sodyboje laukia apie pusšimtis inkilų.
Pamokėlės Paskaitų kluone
Šiais metais sodyboje duris atvėrė Amatų kamara, kurioje iš išardytos senos suvalkietiškos krosnies sumūryta duonkepė. Iš pradžių planuota kepti duoną, bet kadangi tai daro beveik kiekviena šeimininkė, šios minties atsisakyta.
Kamaroje Rasa džiovina iš laukų surinktas žoleles ir daro arbatos mišinius. Čia rengiami ir edukaciniai užsiėmimai vaikams. Jei vaikų būrys didesnis, visi renkasi Paskaitų kluone, kur kvepia šviežiu šienu (specialiai džiovinamas dėl kvapų terapijos).
Visagalis internetas irgi sudarė sąlygas darbovietę įkurti nepriklausomai nuo savo gyvenamosios vietos. Birutė įkūrė svetainę
www.ekodaiktai.lt, kurioje skelbia visą informaciją apie renginius, akcijas, edukacinius užsiėmimus. Pernai nuo Naujųjų iki vasaros kiekvieną sekmadienį Vilniuje laisvalaikio ir prekybos centre „Panorama“ vyko didelio populiarumo sulaukę „Ežiukų dryžiukų“ klubo užsiėmimai vaikams. Klubas nemokamas, rankdarbių priemones kompensuoja „Panorama“.
Atidaryta ir elektroninė parduotuvė, bet ši veikla merdėja. „Nesame prekybininkai. Rasa dekupažu dekoravo vaikiškas kėdutes ir nuvežė į vieną mugę. Nieko nepardavė, tik sušalo. Tai dabar tos kėdutės mums praverčia per vaikų edukacinius renginius“, – nenusimena Birutė.
„Šiukšlių karalienės“ rekordas
Šiais metais Birutės ir Andrejaus sodyba atvėrė vartus Ekodaiktų festivaliui, jis pirmiausia buvo skirtas šeimai. Sumanymas pateisino visus lūkesčius – susirinko apie 2 tūkst. svečių ir 60 dalyvių.
Birutės šeima buvo susitaikiusi su mintimi, kad toks žmonių srautas ištryps gėlynus ir pievą, taigi net nustebo, kad po festivalio beveik nieko nereikėjo tvarkyti: nei šiukšlių iš krūmų rankioti, nei sumestų į konteinerius rūšiuoti. Susirinko sąmoninga publika, kuriai patinka maudynių gongo garsuose meditacija, ekologiški gaminiai ir gamtai palankios idėjos.
Per festivalį pristatyta Birutės iniciatyva rinkti saldainių popierėlius. Prie šios akcijos prisijungė net 85 Lietuvos mokyklos. Popierėliai buvo suklijuoti ant metro pločio juostos – iš viso susidarė 5 km 13 metrų įspūdingo dydžio ritinys.
Per festivalį keli ritiniai popierėlių sukrauti po specialiai pastatyta stogine. Kol kas tolesnis jų likimas nežinomas, bet eksponatas įdomus: kai ant žemės numeti vieną mažą saldainių popieriuką, atrodo, smulkmena, bet per visą Lietuvą susidaro tikras atliekų gigantas. Taip per žaidimus vaikams nuo mažens suformuojamas atsakingas požiūris į gamtą. Nors rekordas neužregistruotas, tokios įspūdingos „kolekcijos“ Lietuvoje tikrai nėra.
„Esu tikra šiukšlių rūšiavimo karalienė“, – juokiasi Birutė. Anksčiau išrūšiuotas atliekas veždavo į Vilnių ir išmesdavo į specialius konteinerius. Dabar konteinerius pasistatė savo sodyboje, vieną savaitę komunalininkai išveža popierių, kitą – stiklą ar plastiką.
Viskas praverčia
Birutė ne tik organizavo Ekodaiktų festivalį, bet ir pasiūlė rankdarbių. Prisidėjo visa šeima, net ir tėvai, gyvenantys Vilkaviškio rajone. Mama puiki blauzdinių, kojinių ir pirštinių mezgėja, o tėtis debiutavo kaip lazdų meistras. Dukros net nežinojo, kad tėvas taip puikiai drožti sugeba, o jis dar jaunystėje į Birštoną vežė lazdas parduoti. Birutė su Rasa mezga riešines (kaip ir kitos seserys, iš viso šeimoje užaugo 8 vaikai: 5 seserys ir trys broliai). Birutė daro seges, dekoruotas dekupažu, riša sodus, neseniai užsikrėtė mozaikos menu.
„Juk gaila, kai sudūžta mylimas puodelis, gražus dubenėlis – nieko neišmetame, visas šukeles panaudojame“, – tvirtina Birutė. Brolis kala meniškus, spalvingus inkilus, kai kurie net vardus turi. Sodyboje jų daugybė – apie 50. „Esu vaikų ir paukščių maniakė“, – juokiasi Birutė.
Šioje šeimoje niekas neišmetama, net kartoninis ritinėlis nuo tualetinio popieriaus (jie ypač paklausūs, nes plačiai pritaikomi). Iš jų galima padaryti ir muzikos instrumentą – suklijuojamas ilgas vamzdis, jo viduje prismaigstoma medinių iešmelių ar ledų pagaliukų ir pripilama žirnių ar kruopų. Taip išgaunamas lietaus šniokštimo garsas. Birutė ir Andrejus turi tokį originalų instrumentą, atvežtą iš Afrikos. Jie kolekcionuoja ir kitus instrumentus, troboje kabo du gongai, skleidžiantys ypatingą, vibruojantį garsą.
„Net nespėju įgyvendinti visų savo sumanymų. Pradėjau siūti kilimą iš senų drabužių: sukarpiau juostelėmis, supyniau kasą ir suku ratu. Čia ir sena paklodė, ir sesers palaidinė. Iš papjė mašė darau angeliukus, siuvu nykštukus, prisegamus kaip sagės. Kiek dar daug noriu išmokti – austi, verpti“, – pasakoja Birutė.
Dekupažo manija jau atslūgo, užleisdama vietą mozaikai, kurios meno noriai mokosi ir Iljinų vaikai. Namuose pilnos dėžės įvairiausių „kolekcijų“ – pradedant karoliukų, stiklo duženų ir spalvoto plastiko gabalėlių ir baigiant riešutų kevalų, kankorėžių, indelių nuo jogurtų. „Mozaika – tai ekomenas iš atliekų ir duženų“, – paaiškina seserys.
„Prigiję“ augintiniai
Abi seserys namų darbus dalijasi draugiškai: Rasa atsakinga už daržą, Birutė – už gėlynus. Pirmais metais norėjo pasėti ir pasodinti visko, ką tik galima nusipirkti Lietuvoje. Po kelerių metų entuziazmas atvėso – visko neaprėpsi. Rasos filosofija kitokia: jeigu kokia žolelė, kad ir įspūdingo dydžio usnis, išaugo, nereikia jos rauti – tegul klesti. Tai ir krauna žiedus usnis, išsikerojusi netoli daržo. Gražu. Jei pati pasisėjo piliarožė tarp jurginų, irgi palieka. Tokia pagarbaus požiūrio į gamtą filosofija.
Panašiai ir su poniu. Nusipirko mažą arkliuką, o Rasa su meile jį taip šėrė, kad užaugo kaip geras žemaitukas. Su poniu nutiko tokia istorija: nupirko vaikams, bet kol nepabandysi, nesužinosi. O sužinojo tėvai tai, kad vaikams ponis nėra labai įdomus – nė vienas neprisirišo taip, kad negalėtų be jo gyventi. Į ponį savo uždirbtus 300 litų investavo Kristupas. Jo verslo planas buvo toks: sodyboje įrengęs senų rakandų muziejų, iš lankytojų imdavo simbolinį mokestį.
Kai persikėlė gyventi, Birutei buvo vienai nejauku, vaikai maži – tai įsigijo šunį. Na, toks stereotipas, kad sodyboje reikia šuns. Bet gal jam dėmesio trūko, gal laiko neužteko juo rūpintis, šuo šeimoje nepritapo. Dabar jis sargauja prie būdos. Gal ir gerai. Geriausias augintinis – balinis vėžlys Kazys, ramus, tylus. Gauna žiogą, praryja ir vėl snūduriuoja. Žiemą jis gali ir visai neėsti. Daugiau augintinių sodyboje nėra, bent jau tokių, kurie būtų skerdžiami mėsai. Andrejus vegetaras ir kitoks požiūris jam būtų nepriimtinas.
Daržovės auginamos dainomis
Kiekvienas Iljinų šeimos vaikas darže turi savo lysvę, prie kurios ir lentelė su jo vardu prikalta. Svetimam nevalia nei sėti, nei derliaus rinkti. Vaikai patys nusprendžia, ką nori auginti.
Atsiskleidė fantastiniai Marijono daržininkystės sugebėjimai: ateina prie lysvės ir dainuoja daržovėms. Jos sparčiai auga. Ir dabar jo lysvėje žaliuoja bulvės, gal kokie penki žirniai ir viena aguona, matyt, pati išaugusi, bet labai puoselėjama.
Marijonas didelis Rasos pagalbininkas virtuvėje. Iš jo surinktų obuolių Rasa išvirė Marijono obuolienę-moliūgienę „Pagaminta su meile“. Rasa profesionali kulinarė, todėl su malonumu sukinėjasi virtuvėje ir maitina visą didelę šeimą. Birutė sako neįsivaizduojanti, kaip visur suspėtų, jei ne sesers pagalba. Nuo mažens Rasa padėjo auginti ir Marijoną – vaikas ją mama vadino. „Marijonas turėjo dvi mamas“, – juokiasi abi seserys.
Rasa kepa ir naminę duoną. Vienais metais bandė kepti duonkepėje ir pardavinėti, bet kai apskaičiavo, kiek kainavo per vasarą krosnyje sukūrentų beržinių malkų sunkvežimis, entuziazmas išblėso. Dabar duoną kepa orkaitėje ir tik šeimai. O senovinė krosnis panaudojama kitaip – joje puikiai iškepa kugelis. Rasa pavalgydino 40 vaikų, kurie neseniai atvyko iš Vilniaus į edukacinį užsiėmimą. „Viriau rūgštynių sriubą ir į krosnį pašoviau 6 skardas kugelio iš pačių užaugintų šviežių bulvių“, – pasakoja Rasa.
Sodyboje gyvenimas teka gamtos ritmu: vasarą iki vėlumos vaikai lauke žaidžia, o ilgi žiemos vakarai skirti knygoms, bendravimui ir rankdarbiams.
„Namuose nėra televizoriaus, neskaitome ir laikraščių, todėl mūsų nepasiekia jokios blogos naujienos. Kam be reikalo save apsunkinti, juk trukdo gyventi. Žinoma, visiškai negali atsiriboti, apie pagrindinius įvykius perskaitome internete“, – paaiškina Birutė. Į gyvenimą ji žvelgia per optimizmo, meilės ir pozityvumo prizmę.
Foto_ SVETINGI NAMAI. Gervinių kaime gera ne tik Birutei ir jos sūnums Bernardui, Teodorui, Kristupui, Marijonui, bet ir paukščiams, kurių sodyboje laukia apie pusšimtis inkilų.
