Taigi, prasidėjo viskas ne taip seniai, o gal tik atrodo, kad neseniai, nes laikas pastaruoju metu bėga greičiau, nei bėgo kažkada. Buvo vasario pabaiga, kai aš su dar trimis draugais vaiksčiojau po savo mėgiamiausias Vilniaus miesto dalis. Trise pasišnekėdavome apie viską, kas ant širdies būdavo, liaudiškai tariant.
Taip bevaikštant atėjome prie vieno iš apleistų Vilniaus tiltų, ant kurio dažnai dar vaikas būdamas ateidavau ir žiūrėdavau į Nerį. Iš kišenės išsitraukiau pakelį savo mėgiamiausių cigarilių ir pasiūliau draugams po vieną. Už kiekvieną ištrauktą cigarilę, pareikalavau, kad pasakytų po norą.
Pirmo draugo noras buvo, kad darbe reikalai susitvarkytų, kito – naujas automobilis. Na, o trečiojo, jau klasika tapęs – loterijos laimėjimas. Pradėjus rūkyti, paklausė jie ir mano noro. Ilgai nemąstęs jiems atsakiau kažką tokio: „Noriu merginos. Taip, tokios, kurią aš mylėčiau ir kuri mane mylėtų tokį, koks esu“.
Moterų gyvenime turėjau nemažai, bet nė vienos tokios, kuri nuoširdžiai sudomintų. Taigi, slinko mano vienišos dienos, iki kol vieną birželio rytą nesugalvojau pasikviesti Alexo (vieno iš trijų draugų) pasivažinėti po Vilniaus apylinkes, nes tuo metu ieškojau tusčio sklypo ir reikėjo patarimų.
Jis sutiko su manim važiuoti tik su sąlyga, jei kartu važiuoti galės ir jo draugė. Pasiėmiau Alexą, jo draugę, apvažiavome didžiąją dalį Vilniaus, paieškos buvo bevaisės. Grįžtant reikėjo draugo panelę paleisti prie namų. Sustojus ir jai atsisveikinant iš priešais esančio nuosavo namo išėjo dvi merginos. Viena jų žiūrėjo tiesiai man į akis ir švelniai šypsojosi. Jos tobulos žydros, saulės apšviestos akys dar dabar man sapnuojasi.
Tą dieną išvažiavau lyg niekur nieko. Po kelių mėnesių kitame miesto gale turėjome smagią kelionę per barus. Na ir kaip visos kelionės per barus, baigėsi krūva maišomo alkoholio, net nebepamenu, kaip atsiradau prie Konarskio gėlių turgelio.
Eidamas į stotelę esančią netoli pastarojo atkreipiau dėmesį, kad stotelėje stovi žmogus. Sunkiai suprasdamas, kas vyksta paklausiau, kiek valandų. Tai buvo mergina. Jauna, graži mergina. Mačiau, kad ji dreba. Jai buvo šalta. Pasiūliau jai savo švarką, ji jį priėmė. Mačiau dėkingumą akyse. Mes neklausėm vienas kito vardų. O jų ir nereikėjo. Autobuse sedėjome vienas šalia kito.
Kitą rytą atsibudęs nieko neprisiminiau. Švarkas kvepėjo moteriškais kvepalais, panašiais į karamelę. Galva plyšo pusiau. Po kelių mėnesių mano namuose vyko vakarėlis. Atvažiavo įvairių draugų. Su Alexu kartu atvyko ir dvi merginos. Viena buvo ta, kurią vežiau namo, kita kažkur labai matyta. Vos įėjus merginai negalėjau nuo jos atplėšt akių. Aš niekaip negalėjau suprasti, prisiminti, kur ją mačiau. Ji į mane keistai žiūrėjo lyg žinodama kažką apie mane.
Priėjau prie jos ir padaviau ranką, ji man nusišypsojo. Vardo nesakė. Visą vakarą prašnekėjau su nepažįstamąja. Netyčia draugui stumtelėjus mane link jos pajaučiau kvepalų aromatą. Kurie ir sustatė viską į savas vietas. Nuo to vakaro su ja nebuvom vienas be kito ilgiau nei dieną. Šiandieną yra lygiai pusė metų, kai esame susižadėję. Žinau, kad ji bus pati geriausia žmona man ir švelniausia mama mūsų vaikams. Abudu dabar kuriam savo ateitį.
Ačiū Tau, Agne, kad esi ypatingas žmogus mano gyvenime.
Dominykas
Dėkojame Dominykui už istoriją! Ji dalyvauja konkurse „Ypatingas žmogus mano gyvenime“. Kviečiame dalyvauti ir Jus bei laimėti puikių prizų!
