Vaiva Abromaitytė (37 m.) gimė Vilniuje, operatorių tradicijas iš kartos į kartą perduodančioje šeimoje. Dar iki mokyklos pradėjo lankyti baseiną ir su vandeniu, kaip ir fotoaparatu, nesiskiria iki šiol.
Vaiva Abromaitytė
© A.Solomino nuotr.

Vaiva Abromaitytė (37 m.) gimė Vilniuje, operatorių tradicijas iš kartos į kartą perduodančioje šeimoje. Dar iki mokyklos pradėjo lankyti baseiną ir su vandeniu, kaip ir fotoaparatu, nesiskiria iki šiol.

Po vidurinės įstojo į Vilniaus dailės institutą ir tapo tekstilės bakalaure. Po to gavo fotografijos ir video meno magistro diplomą. 15 metų dirba studijinės fotografijos ir mados srityje, kuria interjerus, scenografijos projektus, daug keliauja.

- Sakoma, kad kameros neapgausi - ji parodo žmogų tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Ar tai tiesa?

Tai yra fiksuotas momentas, kuris labai daug ką pasako apie žmogų: nuotaiką, savijautą, temperamentą. Fotografuojamas žmogus labai išsiduoda. Vieni, kaip ir gyvenime, prieš kamerą mėgina vaidinti, o kiti - kompleksuoja. Man tenka išanalizuoti silpnąsias jų vietas ir nuo tų kompleksų atpalaiduoti. Nors iš tiesų tame nėra absoliučios tiesos. Aš vadinu fotografiją rašymą šviesa.

- Ar Jums yra buvę, kad fotografuojate seniai pažįstamą žmogų, ir staiga per objektyvą jį pamatote visai kitokį?

Pažįstamą žmogų fotografuoti pakankamai sudėtinga, nes tu jau žinai jo istoriją. Aš galbūt kitaip pakreipčiau šią temą. Yra žmonės, suteikiantys energijos ir atimantys ją. Tai atsiliepia ir vaizdo kokybei. O jei per dieną pasitaikė keli energetiniai “vampyrai”, namo grįžtu labai išsekusi.

- Ar Jūs prisimenate savo pirmąją fotografiją? Ką joje įamžinote?

Vištą. Tiksliau - vištos iškamšą.

- O vaikystėje?

Nepamenu. Iš tikrųjų aš bandžiau pabėgti nuo šios profesijos: tėvas Antanas operatorius, brolis Andrius - operatorius. Man buvo numatyta animacinių filmų kūrimo sritis, nes gražiai piešiau. Ir kamera nuolat buvo šalia. Baigusi mokyklą tyčia įstojau į tekstilės specialybę. Bet nuo savęs nepabėgsi - nuo antro kurso takelis ėmė sukti fotostudijos link.

Po debiuto su vištos nuotrauka, su merginomis surengėme labai smagią ir entuziastingą erotinę fotosesiją, kuri sėkmingai išplito po pasaulį. Nieko dar tuomet neišmanėme nei apie apšvietimą, nei kitas fotografavimo subtilybes, tačiau degėme idėja.

- Kaip Jūsų gyvenimą ir sveikatą paveikė brolio Andriaus tragedija, kai jis, taisydamas anteną, nukrito nuo septynaukščio namo stogo?

Jis visos mūsų šeimos gyvenimus apvertė aukštyn kojom. Gyvenome laukdami stebuklo. Nuolat budėjau prie brolio, o kai su kuo nors pasikeisdavome, bėgau dirbti. Reikėjo daug pinigų.

Slaugydama Andrių išmokau jį su specialiu švirkštu pamaitinti pro įvestą vamzdelį. Visą laiką bijodama medicinos kasdienybės, išmokau keisti tvarsčius, leisti vaistus. Didžiausias džiaugsmas buvo, kai Andrius pradėjo vaikščioti. Jam viską reikėjo pradėti mokytis iš naujo. O dabar, praėjus ketveriems metams po patirto sunkaus sužalojimo, jis jau dirba. Bet aš tada taip pavargau. Iki šiol prisimenu tą jausmą.

- Kaip išgyvenote skyrybas su vyru, žurnalistu Audriumi Lelkaičiu, su kuriuo buvote kartu aštuonerius metus?

Būna laimingų santuokų, būna - laimingų skyrybų. Susitarėme kaip ir dera dviem protingiems žmonėms, ir abu baigėme vieną gyvenimo etapą. Prireikus - bendraujame be jokių nusistatymų. Aš labai daug keliauju ir tada nėra laiko depresijoms ar liūdesiui. Iš naujo susikūriau namus. Liko seni draugai.

- Iš pažiūros trykštate sveikata. O kaip yra iš tiesų?

Ačiū Dievui, esu sveika. Vienintelis medikas, pas kurį lankausi, yra odontologas. Būna momentų, kai nuo per didelių darbo krūvių persitempiu. Tada stengiuosi daug ilsėtis ir vartoju vitaminų bei maisto papildų. Dabar stengiuosi nebepasiekti tokios stadijos ir normuoju darbus. Prieš dešimt metų per parą nufilmuodavome po tris reklamas, dirbome ir dieną, ir naktį. Ilgainiui supratau, kad per tokį ekstrymą uždirbti pinigai ir leidžiami neprotingai.

- Graikijos Rodo saloje nuolat buriuojate, užsiimate jėgos aitvarų sportu. O Lietuvoje?

Renkuosi jogą. Nesu jau tokia stropi jogos mokyklos atstovė, bet man tai padeda ne tik atsipalaiduoti, bet ir sugalvoti ką naujo. 

Buriavimas ir jėgos aitvarai - veržli mano aistra, į kurią prieš trejus metus įtraukė draugai. Nemoku ir nenoriu tingiai gulėti pliaže, todėl šis užsiėmimas kaip tik man. Nesu gera buriuotoja - vidutinė, bet man labai patinka mano kompanija - žmonės švariom, išpūstom galvom. Vienintelis klausimas ryte: “Ar yra vėjas?”.

- Kokios yra tipinės fotografų ligos?

Akių nusilpimas, stuburo ir kojų venų negalavimai. Man lengviau, nes dirbu studijoje. Tačiau ir tai, kol nebuvo modernių automatiškai ryškumą nusistatančių aparatų, viską reikėjo daryti primerkus vieną akį. Daugiau raukšlelių apie ją pastebėjo ir kosmetologė.

Aš stengiuosi ignoruoti savo blogą savijautą, neprisileidžiu jos. O kadangi daug laiko praleidžiu prie jūros, užsigrūdinu ir beveik nesergu.

- Ar nesinori turėti savo kūdikį?

Noriu turėti daug vaikų - vieno man neužtektų. Bet turiu penkis krikšto vaikus. Juokauju, kad kam kas išėjo, o aš turiu šuniuką Sonią.

- Jį, vos kelių mėnesių parsivežėte iš Rodo. Ar Lietuvoje tokių nėra?

Nėra. Sonia - vienintelė. O jei rimtai, tai mano bičiulio iš Rodo kalė atsivedė aštuonis šunyčius. Visus išdalino, o Sonia liko. Nusprendžiau ją pasiimti. Nors sutvarkiau visus dokumentus, oro uosto pareigūnai neleido jos neštis į saloną - per sunki. Tada ją pagirdžiau vandeniu su valerijonais, įdėjau į specialų narvą ir parskridome. Man ji daugiau nei šuo - tai žmogšunis.

- Kokia jos veislė?

Mišrūnė paplūdimio gražuolė.

- Papasakokite įdomiausios nuotraukos istoriją?

Tokių būtų daug, tačiau aš labai saugau savo herojus ir jie manimi visiškai pasitiki. Jei ištraukčiau ką saugau - bulvariniai leidiniai ilgam turėtų peno.

- Gyvenime esate flegmatiška, lėta, o Jūsų darbai trykšta energija, emocijomis. Tai kokia esate iš tikrųjų?

Dirbu aš aistringai ir greitai, o po darbų, tarsi taupydama energiją mėgstu pasvajoti. Dar mano yda - vėlavimas. Jei Italijoje, kur praleidžiu nemažai laiko, tai normalu, Lietuvoje labai stengiuosi taisytis. Šiandien juk nepavėlavau?

Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rimtas perspėjimas Europos gyventojams: jūsų naivumas – labai pavojingas (127)

Pastaraisiais metais Europoje ne sykį skambėjo krikščionybę priėmusių eksmusulmonų...

Svajonių telefonų kopijas siūlo įsigyti atvirai ir pigiai (32)

Telefonai „ iPhone X “ ir „Samsung Galaxy S7“ už 140 eurų? Kas gi nesusiviliotų tokia...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Ar kolchozus pripažinsime savo, o ne okupantų istorijos dalimi? (52)

Kai Seimo sveikuolis Dainius Kepenis pasiūlė statyti bendrą paminklą stribams ir partizanams,...

„Lietuvos ryto“ tritaškių lietus paskandino „Lietkabelį“ (24)

Daugiau tritaškių nei dvitaškių pataikęs Vilniaus „Lietuvos rytas“ (16-4) iškovojo...

Pirmą kartą Dakare finišavęs Žala: negaliu suprasti, kad jau baigėsi (61)

Trečias kartas nemelavo. Po dviejų nesėkmių Dakaro ralyje trečiąkart dalyvavęs Vaidoto Žalos...

Prekybos centro „Ozas“ aikštelėje užsidegė automobilis (2)

Šeštadienį į prekybos ir pramogų centrą „ Ozas “ suskubo ugniagesiai: antrame aukšte...

Tarp paauglių plinta nauja grėsminga mada: kvailumu lenkia viską, kas buvo iki šiol (289)

Užsienyje ėmė plisti naujas iššūkis , kvailumu greičiausiai lenkiantis daugumą prieš tai...

Kelio remontas pykdo: vienas darbininkas kasa, o penki stovi ir žiūri (174)

Iš Klaipėdos uoste veikiančių terminalų vedančio Jūrininkų prospekto kelio dangos...

Dakaro pragaras baigėsi: Juknevičius pagerino savo paties rekordą (293)

Dvi savaitęs trukęs alinantis, nenuspėjamas ir išbandymų kupinas Dakaro ralis – baigėsi....

Karališkieji kūdikiai: gimdymas be nuskausminamųjų, griežti reikalavimai vardui ir 163 metus dėvėti tie patys drabužėliai (7)

Didžiosios Britanijos Kembridžo kunigaikštienė praėjusių metų rugsėjo pradžioje...