aA
Mano mėgstamiausių spektaklių herojus, aktorius, režisierius, Nacionalinės premijos laureatas, Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Režisūros katedros profesorius Valentinas Masalskis laikosi žodžio. Jis ne tik prisimena, kad mes susitarę susitikti, bet ir atvažiuoja gerokai anksčiau, sako, nemėgstąs vėluoti.
© L.Brundzos nuotr.

Guvus, geros nuotaikos. Juokiasi ir eina pirkti gėlių – įteikia ilgiausią mėlynų katilėlių šaką. O paskui perka kavos ir kalbamės.

Apie Dainų šventę

Dainų šventė man priminė Baltijos kelią. Mačiau daug šviečiančių veidų. Režisavau atidarymo koncertą ir Teatro dieną, kuriai ruošėmės pusantrų metų. Tiek laiko gyvenome su Kristijono Donelaičio tekstais. Parašiau scenarijų. K. Donelaičio kūryba rėmėsi daug mėgėjų teatrų, buvo gražių eksperimentų. Kitais metais būtų galima prisiminti Balį Sruogą ar Vydūną. Kol prieitume prie Justino Marcinkevičiaus ir visus tarsi kartu atvestume.

Man Dainų šventė skirta labiau ne demonstruoti, kaip mes gražiai dainuojame, bet pabūti kartu, nes tiek žmonių Vilniuje nebuvau matęs. Buvo daug gražių akimirkų. Bendros dainos, kurią sukūrė kompozitorė Nijolė Sinkevičiūtė, tekstą pagal K. Donelaičio žodžius mokėmės internetu, ją atliko 1200 žmonių įvairiais balsais.

Pastebėjau, kad kartais be reikalo visur ieškome gilaus turinio: o kodėl, o kaip, o kam? Užtektų tik pasiklausyti skambėjimo.

Pastačiau kelis muzikinius spektaklius su Klaipėdos jaunimo teatro aktoriais ir gastrolėse pastebėjau, kad užsieniečiai klausosi būtent dainų, jos neįprastos jų ausiai, tik mūsiškiai būtinai klausia, o kokia mintis, ką tuo norėjai pasakyti? Girdėjau, kad į Lietuvą atvažiuoja vienas Gruzijos choras, žmonės eis pasiklausyti jų dermių, skambėjimo, o kodėl mes negalime nustebti nuo savo dermių? Klausytis balso? Mus apėmusi prasmių paieškos manija. Kartais užtenka būti, žiūrėti vienas į kitą. Jei žmogus nugriuvo, jį reikia pakelti, o ne klausti, kodėl jis nugriuvo.

Dainų šventė, mano manymu, yra taip pat reikalinga, kaip ir Baltijos kelias. Todėl man svetimas bet koks skepsis.

V. Masalskis: man svetimas bet koks skepsis
© L.Brundzos nuotr.

Apie tris miestus

Kai vaidinau Kauno dramos teatro spektakliuose, man tai buvo nuostabūs laikai, labai gera publika. Tuomet tarp Vilniaus ir Kauno buvo pagarbus atstumas. Mus, aktorius, labai vertino už darbštumą ir fanatišką atsidavimą teatrui. Nebuvome aplipę darbu televizijose, radijo stotyse, reklamoje. Dabar tas atstumas išnyko, tarsi tarp Kauno ir Vilniaus būtų likę penkiolika minučių kelio. Man Kaunas tapo panašus į Vilniaus priemiestį, į kurį iš centro atleki, sriūbteli ir atgal.

O kai nuvažiuoju į Klaipėdą, pasijuntu visiškai kitoje zonoje. Jokio skubėjimo. Mano aktoriai, pabuvę Vilniuje, stebisi, kad iš vieno miesto galo į kitą važiuoja keturiasdešimt minučių. Klaipėdoje visi gyvena centre, eina pėsčiomis, tiek, kiek mes padarome čia, nesuspėtume nei Vilniuje, nei Kaune, nes prasidėtų kvietimai, gundymai, skambučiai. Naujovės, įvairovės, pasikuždėjimai. Tai nėra blogai, bet menininkui reikia atsiriboti.

O sostinėje – perkrovos, jaunam žmogui susirasti savo terpę sunku, bet antra vertus – jis bijo pajudėti, palikti nors ir tą menką, ką turi. Aš važiuočiau ir ieškočiau kitur. Juk savo laiku Juozas Miltinis atvyko į Panevėžį, kuris buvo vienos gatvės miestas, ir įkūrė teatrą, statė „Makbetą“, „Ivanovą“, ne bet ką. Mes su studentais ir aktoriais mėginame gaivinti Klaipėdos gyvenimą. Darome Turgaus naktį: rugpjūčio

21-ąją lakstysime autobusu po miestą, sustosime netikėtose vietose ir koncertuosime, iš Raseinių atvažiuos labai įdomus suaugusiųjų teatras, kartu siaus merginos iš Zarasų, dieną pabaigsime turguje, kur lauks būrų vakarienė: kefyras su bulvėmis. Prisikvietėme labai daug muzikinių grupių, renginys vadinsis „Donelaitis mieste“.

Apie galimybę nepavirsti daržove

Turime tvirtą Prezidentę, kuri laikosi principų. Tegu kartais ji atrodo užsispyrusi, kaprizinga, bet turi stuburą. Man patinka Hermano Hesės posakis: „Žmogus, kalbantis tiesą, yra žiaurus.“ Man atrodo, kad ji teisingai elgiasi ir ypač šioje tragiškoje situacijoje, kuomet prasidėjo trečiasis pasaulinis karas. Nebijau taip sakyti, nes taip ir yra, tik kol kas jis vyksta mažoje teritorijoje. Nors jau dabar, kai Ukrainos separatistai numušė civilinį lėktuvą, tas karas palietė ir olandus, kanadiečius, tuos žuvusius 80 vaikų.

Netikėjau, kad taip sukvailios tokia nuostabi tauta: juk 80 procentų rusų palaiko karą, invaziją į Krymą ir savanorių verbavimą. Niekuomet netikėjau, kad tokia talentinga tauta taip išsigims, juk kiek aš pats mokiausi iš jų aktorių, režisierių!

Mūsų Prezidentė aštraus mąstymo ir pareikalaus atsakomybės, nes to moka reikalauti iš savęs. Ji nuvainikavo pompastišką inauguracijos ceremoniją, kaip ir medalių už bet ką ir bet kam teikimą. Gal daug kam nepatinka, kad vadovauja moteris, bet, tarkime, aš manau, kad moteris priklauso vienam iš dviejų polių, iš kurių atsiranda žmogus.
Man svarbu, kad Lietuvoje viskas gerėja, džiaugiuosi, kad ji vadovauja būtent šiuo metu. Seku pasaulio įvykius, klausausi radijo „Svoboda“, tapau kaip tėvas: sėdžiu ir klausausi, atrinkinėju, dedu į suvokimo lentynas informaciją.

Kai prasidėjo mūsų Sausio revoliucija, per televizorių parodė buvusį užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį, užmirštą, mažame butelyje, nufilmuotą prie rašomojo stalo – sėdėjo, skaitė ir kažką sau žymėjosi. Aš buvau laimingas matydamas, kad jis nesustojo, domisi pasauliu.

Žmogus niekuomet nepavirs daržove, jei sieks aukštų tikslų. Mane erzina kvailumas, neišprusimas, nesidomėjimas aplinkiniu gyvenimu, per didelis susitelkimas į save, nuobodulys, jauno žmogaus senatvė. Erzina gyvenimo uždavinių nematymas, perdėtas savanaudiškumas. Mums trukdo mūsų ego: mėgstame jaustis svarbūs, noriai nešiojame visas regalijas, mus persekioja povo pasipūtimas ir narciziškumas.

V. Masalskis: man svetimas bet koks skepsis
© L.Brundzos nuotr.

Apie idealistų badą

Pati skaudžiausia – emigracijos tema. Kaip miestai ištuštėjo... Labiausiai kaltinu tėvus, juk dar sovietmečiu kaimo žmogus vaikus kodavo išvažiuoti – į Kauną, Vilnių: „Nelik ūkyje, prarasi sąnarius. Bėk.“ Bet nesakė: „Važiuok į aukso kasyklas, Uralą, kur uždirbsi daug pinigų ar į Gruziją, kur šilta.“ Kokie mes buvome nepakantūs tiems, kurie tuokiasi su kitataučiais.

Tėvai koduoja ir dabar, ragindami: „Bėk iš čia.“ Aš tai girdžiu nuolat, iš ryto parduotuvės pieno skyriuje, kai žmogus garsiai keikiasi ir prakeikia Lietuvą: „Viską mesiu, nedirbsiu, eisiu į darbo biržą.“ Galvoju, o ką jis sako vakare, kai jau būna išgėręs bambalį alaus, savo sūnui? Ką jis gali pasakyti? Ta Baltijos kelio euforija išaugo į pyktį, neapykantą ir tai yra okupacijos pasekmė. Atviras chamizmas.

Kažkada girdėjau, kad užtektų trijų šimtų žmonių – po idealistą kiekvienoje srityje – ir viskas pajudėtų iš mirties taško. Kitas dalykas – mes įpratę galvoti, kad esame išskirtiniai, kažkada Tarybų Sąjungoj buvome geriausi krepšininkai, aktoriai, dailininkai, galvojome, kai nebus sienų, būsime geriausi ir pasaulyje. O kai jos atsidarė, pamatėme, kokie esame bejėgiai. Tas bejėgiškumas virto nusivylimu.

Antra didžiausia Lietuvos problema – švietimo: mokytojo nuvainikavimas, mokinio sureikšminimas, atsakomybės neturėjimas. Tai ir tėvų, šeimos skaudulys. Tėvai nesuteikia pavyzdžio lavintis, vaikas ima kopijuoti, kad šiam pasaulyje reikia rūpintis tik pačiu savimi ir turėti daug pinigų.

Apie teatro atgimimą

Dvidešimt metų menininkai po revoliucijos galvojo panašiai, kaip galvojo mūsų menininkai po karo – kad galima vienu užpakaliu užsėsti dvi kėdes: tarnauti ideologijai ir kurti meną. Dabar ateina karta, kuri pradeda suprasti, kad taip neįmanoma. Jaunoji karta aštresnė, drąsesnė, kandesnė, joje daugiau nepakantumo melui, stagnacijai, pompastikai, pinigams. Menininkas visuomet kovoja prieš sistemą. Didysis teatro atgimimas prasidės nuo tų jaunų žmonių, kurie įstengs gyventi ne tokioje sočioje aplinkoje.

Dabar Klaipėdos Jaunimo teatre vaidina ir Klaipėdos universiteto Teatro katedros studentai, kurie pavasarį jau taps aktoriais. Mums pasisekė, kad atvažiavome į uostamiestį, daug laiko galime skirti darbui, išlaikome trupę, pradėjome augti kaip menininkai, pradėjome konkuruoti. Auga ne projektai, o trupė – kartu.

Dalyvaudamas projektuose menininkas atiduoda savo pavidalą. Jei aš filmuodavausi, mane pirkdavo už tai, ką aš jau moku. Nebeaugau kine, viską sukūriau teatre. Jei išnaikinsime trupes, ir teatras išnyks. Tai liudija pasaulio teatrų tradicija. Teatras yra sinergija, kolektyvui būtina augti kartu. Aktoriai – instrumentai, kurie papildo, gerbia vieni kitus, nes vienas be kito negali.

Pats buvimas teatre gerbiamas, kai išmoksti pakęsti talentingesnį. O projektas yra greitojo maisto restoranas, ne naujo patiekalo paieška, subėgimas tam, kad už atliktą darbą gautum pinigus. Mūsų teatrui padeda miestas, mus net bandė apšmeižti, kad atvažiavę atėmėme visą kultūrai skirtą biudžetą, tačiau mums buvo rasta kitų lėšų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Nobelio premijos laureatas: jau dabar pajutome skonį to, kas mūsų laukia. Gali tapti gerokai blogiau „kyla pavojus JAV demokratijai“ (14)

Garsusis ekonomistas Josephas Stiglitzas atkreipia dėmesį į tris realiausią grėsmę keliančius...

Lemiamos „Žalgirio“ atakos rebusas: kodėl viskas baigėsi plyta, o ne laisvutėlio Milaknio šūviu? pažymiai žaidėjams (63)

„Mes esame tikrai toli nuo savo potencialo, bet žaidžiame dėl pergalių su „Barcelona“,...

Profesorius Lukoševičius: druska gali žudyti, bet jos visiškai atsisakius – tragiškos pasekmės

Koks valgomosios druskos vaidmuo žmogaus mityboje ir jos sąsajos su kraujospūdžiu? Aiškinama, kad...

Jauni Lietuvos gyventojai trykšta optimizmu – atlyginimus tikisi augsiant keleriopai (14)

Lietuvos jaunimas savo ateitį vertina optimistiškai: SEB banko atliktas 18–25 metų gyventojų...

Dėl sulaužyto gyvenimo dabar nebežino, kur kreiptis: gailiuosi, kad nuvedusi dukterį pas gydytojus, paklausiau jų patarimo (217)

Prieš daugelį metų globėjų į užsienį kartu su seserimi išvežta lietuvaitė po dešimties ten...

Garsiausių menininkų našlė: vieni vadino mūza, kiti – vyrus gniuždančiu monstru (1)

Ją vadino kūrėjų mūza. Ji įsimylėdavo talentingiausius to meto vyrus, jie atsakydavo tokiais...

Kalėdinės mugės pasaulyje – kur geriausia ieškoti šventinės nuotaikos?

Rankas šildantis karšto gėrimo puodelis magiškomis švieselėmis blyksinčioje...

Prieš 23 metus duotam interviu Samas papasakojo apie išbyrėjusius dantis, o savo ateitį „numatė“ Rusijoje (25)

Internete pasirodė prie 23 metus kurta laida „X klanas“ (aut.Ligita Juknevičiūtė ir Remigijus...

Gabrielius Landsbergis: siūlome stabdyti mokesčių pertvarką (91)

Šiandien vykstančiame Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų ( TS-LKD ) Tarybos...