Vokietijoje gyvenanti ir dirbanti operos solistė Viktorija Kaminskaitė gegužės 1, 2, 4 dienomis vėl džiugins žiūrovus ir klausytojus, kartu su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru pasirodydama spektakliuose „Visos jos tokios“.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Režisierės Dalios Ibelhauptaitės sušiuolaikintas V. A. Mocarto kūrinio siužetas persikelia į prabangią ir stilingą, atostogomis dvelkiančią Kaprio salą. Kaip ir visi Lietuvos žiūrovai, belaukdami vasaros, kalbėjomės su Viktorija apie jos šio sezono premjeras Vokietijoje, jos atostogų pasirinkimus ir malonumą grįžti pasirodymams į gimtąją šalį.

- Kokios premjeros spėjo įvykti Vokietijoje nuo pirmųjų „Visos jos tokios“ spektaklių Vilniuje?

- Per šiuos metus debiutavau trijuose spektakliuose Regensburgo teatre: I. Stravinskio „Rake‘s progress“ (liet. „Palaidūno karjera“, rež. Elias Perrig), dainavau Mimi Dž. Pučinio „Bohemoje“ (rež. Johannes Pölzgutter ) ir vienoje iš pirmųjų R. Vagnerio operų „Fėjos“ atlikau karalienės Floros partiją (rež. Uwe Schwarz). Vis šie spektakliai buvo šio sezono premjeros.

V. Kaminskaitė: grįžti į Lietuvą – šventė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Ar dirbant naujuose pastatymuose teko sutikti įdomių kolegų, režisierių?

- Na, sunku pasakyti. Savo darbe kasdien sutinku daug ir įvairių žmonių. Galiu išskirti nuostabų dirigentą, japoną Tetsuro Ban, su kuriuo dirbome. Jis ilgą laiką dirigavo Berlyno Komische operoje.

- Kur dabar yra Jūsų namai?

- Tai – sudėtingas klausimas. Gyvenu Leipcige, bet daugiausia laiko leidžiu Regensburge, teatre. Ten, 350 kilometrų, keliauju mašina, kartais net 3 kartus per savaitę. Na, šiuo metu toks yra mano gyvenimo būdas.

Kiekvienas miestas turi savo privalumų: Leipcige galima labai gražiai gyventi, čia daug parkų, o Regensburgas yra senas, renesansinis miestas su didžiule istorija, kultūra, - jų negali sugretinti. Kaip ir skirtingų Bavarijos ir Saksonijos regionų.

- Šiandien operos solistas – daug keliaujantis žmogus, ar tokia darbo ypatybė suteikia laisvės, ar nerimo?

- Laisvės. Per trumpą laiką nespėji prisirišti, galbūt ne taip skaudu būna atsitraukti.

V. Kaminskaitė: grįžti į Lietuvą – šventė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kokių pliusų ir minusų turi laisvai samdomo ir etatinio dainininko darbai?

- Šiuo metu esu etatinė solistė, bet jau kitą sezoną pereisiu į laisvai samdomo vokalisto poziciją. Toks darbo pobūdis suteikia daugiau laisvo laiko, gali susikoncentruoti ties savimi ir kokybe, gali kitaip organizuoti savo laiką, o ne dainuoti tik tą ir tik tiek, kiek liepia. Žinoma, nuolatinė darbo vieta suteikia daug saugumo, juk net susirgęs gausi išmoką, kita vertus, būdamas laisvai samdomu prisiimi daugiau atsakomybės, - negali sau leisti susirgti, kasdien turi savimi rūpintis. Manau, tai suteikia laisvės...

Ir aplinkiniai kitaip žiūri, štai neseniai grįžau į teatrą po kelių dienų, kaip svečias ir vėl savo kambaryje radau paruoštus, išskalbtus rankšluosčius. Smulkmenos, bet jos svarbios ir parodo, kaip į tave žiūri. Kai esi svečias visi šypsosi, atrodytų, labiau vertina. Svečias yra svečias...

- „Visos jos tokios“ yra vienintelė galimybė Jus išvysti ir išgirsti Lietuvoje...

- Taip, nors mielai dainuočiau ir kitur. Esu labai dėkinga Daliai Ibelhauptaitei už tai, jog galiu sudalyvauti Lietuvos sceninėje kūryboje. Ji – tas žmogus, kuris man suteikia šią galimybę. Iš tiesų esu labai atvira pasiūlymams ir mielai dalyvaučiau ir kituose pasirodymuose. Tikrai niekada neatsisakyčiau dainuoti, jei mane pasikviestų Gintaras Rinkevičius, galėčiau sudainuoti bet ką – tikrai, nemeluoju.

V. Kaminskaitė: grįžti į Lietuvą – šventė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Ką Jums suteikia bendradarbiavimas su „bohemiečiais“, nuo ko jis prasidėjo?

- Dalią kažkada sutikau kavinėje Pilies gatvėje. Tada ji dar labai aptakiai kalbėjo apie ateities planus, prasitarė, kad nori statyti „Visos jos tokios“ ir paklausė, ar norėčiau sudalyvauti, aš, žinoma, norėjau. Taip ir užsimezgė ryšys. O bendravimas... Visų pirma sutikau nuostabius menininkus, aukšto lygio solistus, su kuriais dirbti yra labai malonu ir mūsų bendradarbiavimą aš labai vertinu. Be to, džiaugiuosi už lietuvių dainininkus, kurie sugebėjo užsienyje pasiekti tokių karjeros aukštumų, man yra malonu ir didelė garbė dainuoti vienoje scenoje kartu su jais.

Čia dar labai žavi tai, jog buvimas Kongresų rūmų scenoje, skiriasi nuo įprasto buvimo teatre, - turi būti lankstus. Visai šalia yra lyginami rūbai ir prasidainuojama. Tai nėra lengva, kartais gali kilti konfliktų, bet tuo pačiu tai ir yra įdomu, - viskas vyksta kitokiomis priemonėmis, nei įprasta teatre.

- Ar dėl spektaklių Vilniuje dažniau grįžtate į Lietuvą? Kaip keičiasi požiūris į pačią šalį?

- Taip, anksčiau grįždavau tik kartą į 3 metus. Buvau praradusi ryšį, santykį su Lietuva, tad dabar, grįžti vis dažniau yra tikra šventė. Žinoma, kinta ir požiūris, - kuo daugiau sąlyčio įvyksta, tuo geriau suprantu, kas vyksta, pradedu vėl įsigyventi, jausti. Nors laiko būna labai mažai, bet mano šalis man iš tiesų yra brangi ir labai smagu, jog galiu vėl grįžti, prisiliesti prie jos.

- Kas jus įkvepia?

- Sąlygos, kurios mane priverčia keistis. Žmonės, kurie turi ką pasakyti, turi daug minčių, idėjų, patirties ir gali jomis dalintis. Mane įkvepia informacijos srautas, - norisi kuo daugiau sužinoti, patirti, išbandyti.

- Kokias vietas renkatės atostogų kelionėms?

- Na, paskutinė mano kelionė buvo į Italiją pas Jurgitą Adamonytę (solistė, kartu su Viktorija, dainavusi premjeriniuose „Visos jos tokios“ spektakliuose – aut. past.). Iš tiesų labai mielai lankau visus savo draugus, - susitinku su jais visur ir visada. Edgarą Montvidą sutikau Leipcige, spalį keliavau į Drezdeną pamatyti Kosto Smorigino. Draugai – didžiulė gyvenimo vertybė ir aš labai stengiuosi su jais palaikyti ryšius, susitikti. Tai – ir bohemiečių bendravimo specifika: mes bendraujame ne tik Lietuvoje, bet ir būdami užsienyje sekame vienas kito veiklą, keliaujame vieni kitų palaikyti.

V. Kaminskaitė: grįžti į Lietuvą – šventė
© Asmeninio archyvo nuotr.

- Kokios muzikos laisvalaikiu klausosi Viktorija Kaminskaitė?

- Džiazo. Jokios klasikos (juokiasi)

- Kokius vaidmenis dar norėtumėte atlikti?

- Iš tiesų neturiu tokių griežtų nusistatymų, esu labai atvira viskam: bet kokiai galimybei, užduočiai, visada laukiu pasiūlymų. Štai ilgą laiką brendau, kol sutikau šį spalį atlikti Verdžio „Requiem“, jau ne artą buvau atsisakiusiu tokių pasiūlymų, nes nemaniau, kad esu pasirengusi, o dabar sutikau ir tikiuosi, kad susitvarkysiu su šia užduotimi. Kada nors scenoje norėčiau įgyvendinti Violetą „Traviatoje“ tam, kad įrodyčiau pati sau, jog galiu. Būtų smagu grįžti prie Donos Anos rolės „Don Žuane“...

- Kokia jūsų mėgstamiausia knyga?

- Vienos knygos, kaip ir rolės, nėra. Mėgstu ir stengiuosi kuo daugiau skaityti ir lietuvių, ir šiuolaikinių užsienio autorių knygas. Esu perskaičiusi visus Jurgos Ivanauskaitės kūrinius. Tikriausiai išskirčiau rašytoją Haruki Murakami, galbūt mane labai domina mirties tema...

- Su kokiu žmogumi galėtumėte mėnesį išgyventi negyvenamoje saloje?

- Su bet kokiu! Tikrai. Manau, jei esi negyvenamoje saloje, džiaugiesi, kad esi su kažkuo, - ne vienas.

- Ką darytumėte, jei nedainuotumėte?

- Beveik kiekvieną dieną šį klausimą užduodu pati sau. Daryčiau beveik viską... Dainuoti gal ne kiekvienas, o aš kol kas galiu. Kai tai baigsis (juk tai realu), visas pasaulis bus priešais mane – atviras.

- Juokingiausias nutikimas, įvykęs scenoje, spektaklio metu?

- O! Ir juokingas ir, tikriausiai, pirmas nutikimas atsitiko dar vaikystėje. Man buvo dešimt, dainavau vaikų chore, Nacionaliniame operos ir baleto teatre operoje „Karmen“. Jau greit mūsų išėjimas, ruošiamės, išeinam, trepsim, rankas kilnojam ir staiga mano sijonas ima kristi ant žemės... Teko toliau visą laiką jį laikyti rankomis. Tokia nuoskauda vaikui, įsivaizduoji, taip lauki to pasirodymo ir nukrenta sijonas... Lieki stovėti su tomis pilkomis tarybinėmis timpomis... Na, dabar tai jau juokinga.

Ačiū už pokalbį!

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją
Naujienų prenumerata

Top naujienos

V. Putino Rusija. Naujas Rusijos planas Ukrainoje - tik dūmų uždanga virš tikrųjų tikslų (8)

Rugsėjo pradžioje spaudos konferencijos metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė ,...

Netikėti istoriniai faktai, kurių nerasite istorijos vadovėliuose (3)

Ne viskas, ką išsiaiškino istorikai, atsispindi istorijos vadovėliuose.

Gydytoja paaiškino, kodėl net ir norėdama negali pacientui skirti tai, ko jis vertas (77)

Gydytojai norėtų nuolatos atsinaujinti savo žinias ir kelti kvalifikaciją, tačiau iš savo...

Gyvai / FIBA pasaulio čempionato atranka: Kosovas – Lietuva (79)

Lietuvos krepšinio rinktinė 2019-ų metų FIBA pasaulio čempionato atranką pradeda nuo...

Prasidėję išpardavimai įkvėpė: atskleidė gudrybę, kaip išleisti mažiau (111)

Penktadienį prasidėjus nuolaidų akcijai „ Jamam “, pirkėjai suplūdo į parduotuves, norėdami...

Monique surengė koncertą netradicinėje erdvėje: gerbėjai šėlo muziejuje (3)

Penktadienio vakarą atlikėja Monika Pundziūtė-Monique surengė debiutinio albumo „Sun&Moon”...

Šventojo su vaiku statula sukėlė įvairių minčių: nusprendė uždengti (8)

Viena katalikiška mokykla Australijoje priėmė sprendimą uždengti statulą, vaizduojančią...

Radiniai pabėgusio Šiaurės Korėjos kario kūne atskleidė siaubingą šios šalies padėtį (73)

Neseniai paskelbti iš Šiaurės Korėjos pabėgusio kario medicininės patikros rezultatai perša...

„Juodasis penktadienis“ visu gražumu – pirkėjai laužėsi į parduotuvę (23)

„Juodasis penktadienis“, dar geriau žinomas kaip išpardavimų penktadienis, kuomet visos...

Skandalinga užkandinė turi grandiozinių planų (8)

Prieš porą mėnesių atidaryta skandalingoji „ Keulė rūkė “ sėkmingai prigijo ir Kaune,...