Lieknėjimo programos, „riebalus varantys“ priedai, tinklinės rinkodaros būdu platinama kosmetika, magiški puodai (kaina puodų komplekto kaip indaplovės) ir vakuuminiai šveicariški indai, kaip ir stebuklingi dulkių siurbliai už 5000 litų išsimokėtinai, lyginimo lentos su garo jėgaine už 8000 litų, vandentiekio jonizavimo mazgai ir kitas šlamštas – tai praėjusi diena, kai mūsų turtingieji dar buvo labai paprasti, važinėjo dėvėtais dvidešimties metų senumo BMW ir Prancūzijoje keliaudami gyveno dvidešimties dolerių už naktį vertės viešbučiuose be užuolaidų ir su tualetų koridoriaus gale. Tada batai už penkis šimtus litų iš Dolitos buvo požymis, kad gyvenimas pasisekė.
Kai turtingieji tais laikais apsimetinėjo elgetom, tuo buvo galima patikėti, nes jie buvo turtingi tik palyginti su tais, kas tiesiogine to žodžio prasme tikrindavo šiukšlių konteinerių turinį. „Naujas automobilis“ tada reiškė ne mašiną iš salono, o dešimties metų senumo ir ne iš Vokietijos laužyno, ir nesuvirintas iš dviejų.