Vos įriedėjus į kiemą, maloniai nuteikė sutvarkyta aplinka. Ne ką kitaip ir namie. Tvarkinga ir gražu. Į akis krinta milžiniškas šaldytuvas. Spėju – šeima bus gausi.
Svajojo apie penkis vaikus
Ponia Irena su vyru užaugino keturis – 33-ejų, 30-ties, 25-erių ir 24-erių sūnus. Po tuzino metų susilaukė ir dukrytės Livetos. Mergaitei dvylika. Mama juokiasi, kad dukra augo be krašto brolių mylima ir lepinama.
„Paskui net patys sūnūs stebėdavosi, bet juk jie ir kalti“, – šeimos istorijų trupiniais šypsodamasi dalijasi moteris.
„Nors pati užaugau tik dviejų vaikų šeimoje – su broliu, jaunystėje visada svajojau ir garsiai kalbėjau, kad turėsiu penkis vaikus. Troškimas išsipildė“, – džiaugsmo neslepia moteris, o paklausta, ar nebuvo sunku auginti keturis sūnus, purto galvą. Mat vaikai, pasak jos, tarsi patys užaugo – lengvai, beveik be vargo.
„Paprasta buvo auginti savus. Turbūt todėl taip noriai į namus pakviečiau ir du kaimynės vaikus“, – svarsto ponia Irena.
Grėsė vaikų namai
Nuo sausio Irenos namuose gyvenantis Arnas ir jo sesutė Gabrielė augo greta esančioje sodyboje. Jų mama mėgdavo stipriai išgerti, tad vaikus norėta išvežti į globos namus.
„Negalėjome su vyru leisti, kad Arnas ir Gabrielė atsidurtų vaikų namuose. Juk pažįstame juos nuo vaikystės: Arną nuo penkerių, kai čia atsikraustė su šeima, o Gabrielę nuo gimimo. Gabrielė su mūsų dukra labai draugavo. Abi žaisdavo, nakvodavo čia, – prisimena ponia Irena. – Pasitarėme su vaikais ir nusprendėme, kad Arnas su Gabriele gali gyventi pas mus.“
Griežia dantį
Globojamų vaikų mama Lažuose neliko – išsikraustė į kitą kaimą. Kaip šneka aplinkiniai, moteris toliau ydingai gyvena – geria ir prarastų vaikų susigrąžinti nesistengia.
„Arno ir Gabrielės mama mano, kad mes vaikus globoti paėmėme dėl pinigų. Aišku, žmonės man taip sakė, ne ji pati. Bet kokie čia pinigai? Nė pusantro šimto eurų nėra vienam vaikui. O ir drabužių, ir mokyklinių prekių, ir kitų daiktų reikia. Globotiniams net pietūs nemokami mokykloje nepriklauso – tenka pirkti.
O kaime apie mūsų šeimos sprendimą žmonės visaip galvoja: vieni irgi sako, kad vaikus dėl pinigų pasiėmėme, kiti palaiko ir giria už didelę širdį.“
Darbščių pečių vargas neslegia
Moteris pasakoja, kad gyvenime jos šeimai beveik niekad nieko netrūko.
„Jei kažko reikia, pasispaudi ir susitaupai“, – trumpai taria pašnekovė.
Ponios Irenos šeima darbšti it bitutės.
„Visada gyvenome ūkiškai. Kai buvome jaunesni, turėjome septynis raguočius, arklį, dirbome 13 hektarų žemės, – nustebina moteris. – Dabar jau sveikatos mažiau, o ir žemės tiek nebeturime. Mat tą, kurią nuomojomės, supirko ūkininkai. Liko keturi hektarai. Daržovių prisiauginame. Laikome dvi karves, kiaulių, 100 vištų: ir mėsinių, ir dedeklių. Kasdien po 20–25 kiaušinius surenku. Dalį parduodu: kaime, mieste, sūnums įdedu.“
Ponia Irena džiaugiasi, kad ūkyje vaikai padeda. „Aš jiems sakau: jei valgome visi, tai ir dirbkime visi. Štai Gabrielė mielai lesina vištas ir viščiukus. O du mano sūnūs net karvę mokėjo melžti“, – šauniomis atžalomis didžiuojasi moteris.
Ūkis ir vaikai nėra vieninteliai ponios Irenos rūpesčiai. Dar ji randa laiko slaugyti ant patalo gulinčią vienišą 88-erių kaimo senolę.
Namie ankštoka
Šiais metais trijų asmenų ponios Irenos šeimai padidėjus iki penkių vietos namie pasidarė mažoka.
„Namas vieno aukšto. Turime tris kambarius ir virtuvę. Kai savaitgaliais suvažiuoja visi sūnūs su marčiomis ir anūkais – sienos braška. Mat su vyru esame turtingi tėvai bei seneliai: tiek vaikų ir dar keturi anūkai“, – šypsosi moteris.
Mama nevadina
Arnas ir Gabrielė ponią Ireną vadina Livetos mama. „Nereikalauju, kad mane tiesiai mama vadintų. Gal net ir nenoriu. Tegul viskas ateina savaime“, – kalba moteris ir išduoda, kad sugyventi visiems sekasi puikiai. Nors, kaip visose šeimose, vaikai ir susipyksta, ir susitaiko.
Dovanų – lova
Ponios Irenos šeimai pritrūko lovos – Arnui nėra, kur patogiai miegoti. Mat senoji lova aplūžusi. Labdaros ir paramos fondas „Viltis–Vikonda“ šiai šeimai baldą padovanojo.
