– Atrodo, kad esi gimusi dirbti prieš kamerą. Kaip to išmokai?
Taip, yra dalykų, kuriuos reikėjo išmokti. Kita vertus, net nežinau, ar galima išmokti kalbėti ir šypsotis. Juk tai labai natūralu.
– Niekada nejutai kameros baimės?
Ne, kamera manęs negąsdina. Bet negaliu paaiškinti kodėl.
– Judu su Tomu – puikus televizinis duetas. Atrodo, kad jūs ne dirbate, o juntate malonumą iš to, ką darote...
Su Tomu dirbti labai lengva. Jis turi ilgametę patirtį radijuje ir televizijoje. Aš taip pat jau įgavau televizinės patirties. Mudu drauge eteryje dirbame jau trečią sezoną. Juntame vienas kitą. Gal todėl mūsų duetas ir atrodo organiškai.
– Tekstai jums yra rašomi? Ar repetuojate juos?
Taip, mes tekstų nekuriame – jie mums rašomi. „KK2“ rodoma kasdien. Mes pasakojame aktualijas, tad paprasčiausiai neturime galimybės gauti teksto prieš savaitę ir visą savaitę jį repetuoti. Viskas vyksta čia ir dabar – filmavimo metu.
– „KK2“ – bulvarinė laida. Ar pati junti žanro specifiką?
„KK2“ nėra visai bulvarinė laida. Bulvaras kuria istorijas ir personažus. Mes to nedarome. Manau, mes žmonėms linksmai pristatome žinias.
– Sunku kurti infošou?
Ir televizijoje, ir kine ar teatre to, kas susiję su humoru, kurti nėra lengva.
– Tenka išgirsti kritikos?
Replikų visada buvo ir bus. Dėl šukuosenos, suknelės, batelių ar dar ko nors. Juk visiems neįtiksi. „KK2“ skiriamos kritikos aš nepriimu asmeniškai. Mudu su Tomu nesame žurnalistai, mes nebendraujame akis į akį su žmonėmis, apie kuriuos pasakojame. Mes juos tik linksmai pristatome.
– Netrukus tave išvysime „Lietuvos balso“ finalinėse kovose. Ar tau tai bus pirmasis tiesioginis eteris?
Jau esu „ragavusi“ tiesioginio eterio. Vesti laidas ir renginius tiesiogiai teko dar tada, kai dirbau MTV. Praėjusiais metais vedžiau „2 minutes šlovės“. Nejuntu jokio skirtumo tarp tiesioginio ir netiesioginio eterio. Tiesą sakant, dirbti tiesiogiai man net labiau patinka.
– Tačiau šįkart teks dirbti ne tik prieš kamerą, bet ir prieš salėje susirinkusius žiūrovus?
Taip. Kai dirbu tik prieš kamerą, nėra svarbu, ar tai tiesioginis eteris ar ne, nes man svarbiausia viską gerai padaryti iš pirmo karto. Kai vedi renginį žmonėms, turi dirbti ir su kamera, ir su publika.
– Tiesioginis eteris – visada iššūkis. Ar yra tekę patirti kokių nors netikėtumų?
Nebuvo taip, kad tiesioginio eterio metu patirčiau traumą ar kokį rimtą nutikimą arba, sakykime, nusikeikčiau. Tai tikrai nebūtų malonu, o visa kita... Būna, kad ir kokio žodžio neištari ar koks juokas nutinka, ar kažką pasakai ne taip. Aš vedu pramoginio turinio laidas ar renginius, tad čia visa tai nėra taip baisu. Mano nuomone, būtent įvairūs kuriozai padeda priartėti prie žiūrovų. Jeigu tektų vesti labai rimtą renginį, tuomet tektų apgalvoti kiekvieną žodį, kad renginys praeitų be menkiausios klaidelės.
– Kodėl sutikai vesti finalines kovas?
Man patinka „Lietuvos balsas“. Tai labai jaunatviškas, energingas projektas, be to, labai kokybiškas. Visada smagu prisidėti prie tokio pobūdžio sumanymų įgyvendinimo. Finalinėse kovose numatyta daugybė renginių, pasaulinio masto įžymybių pasirodymų. Bus tikrai įdomu stebėti, kaip pasaulinio lygio muzikantai rengia užburiančius šou ir dainuoja kartu su galingiausiais LNK muzikinio projekto balsais.
– Labai jauna papuolei į televiziją. Ar populiarumas neapsuko galvos? Tau pažįstama žvaigždžių liga?
Tiesą sakant, nejuntu populiarumo. Stengiuosi gyventi normalų gyvenimą, ir tiek. Ir žvaigždžių liga nesirgau. Gal dar viskas prieš akis? (Juokiasi – I. J.)
– Studijuoji politikos mokslus. Sakyčiau, rimta specialybė. Ar iš akademinės bendruomenės nesulauki kritikos dėl to, ką darai televizijoje?
Nei mokykloje, nei dabar, kai studijuoju universitete, nesulaukiau ir nesulaukiu nereikalingo dėmesio. Gal todėl, kad į universitetą ateinu kaip studentė – tokia, kaip visi.
– Vieną dieną gausi diplomą ir paliksi televiziją?..
Och... Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi... Kai buvau trylikos, turėjau planų baigti mokyklą Klaipėdoje, tada studijuoti bakalaurą, o magistro studijų ieškotis kur nors užsienyje. Ir kas iš to? Net mokyklą baigiau ne Klaipėdoje. Taigi niekada negali žinoti, kaip toliau susiklostys gyvenimas.
– Daug kas emigruoja iš Lietuvos, sako, kad čia sunku gyventi...
Aš labai myliu Lietuvą. Man labai pasisekė, kad esu čia, tačiau daug kam kitaip susiklostė likimas – jie išvažiuoja svetur. Beje, dažnas nori sugrįžti. Kita vertus, nematau nieko blogo, jeigu žmogus išvyksta porai metų. Kad ir kokie patriotai būtume, kad ir kaip mylėtume savo šalį, esame ir pasaulio piliečiai. Labai naudinga pakeliauti, pamatyti, padirbėti, įgyti patirties kitur. Neatmetu galimybės, kad ir pati kada nors kur nors išvyksiu.
– Kaip vertini savo bendraamžius? Kokia ta jaunoji Lietuvos karta?
Aišku, visokių žmonių yra, bet visokių ir reikia. (Šypteli – I. J.) Daugiausia galiu kalbėti apie savo aplinką, o joje daug perspektyvių, talentingų, drąsių žmonių.
– Tau pačiai netrūksta nei talento, nei drąsos. Juk reikėjo ir vieno, ir kito, kad dar būdama vienuoliktoje klasėje susikrautum lagaminą ir išvyktum į sostinę?
Žmogus turi prisitaikyti prie aplinkybių, kurios dažnai nėra pasirenkamos. Aš žinojau, kad baigusi mokyklą noriu studijuoti, tad teks išvykti iš tėvų namų. Aišku, tai nutiko kiek anksčiau. Pradėjau lankyti naują mokyklą Vilniuje, dirbti televizijoje.
– Sostinė tuo metu neatrodė svetima?
Ne. Čia jau turėjau draugų, dažnai lankydavomės su šeima.
– Nesijautei čia vieniša?
Kasdien bendravau su šeima, susiradau naujų draugų. Tiesą sakant, net neturėjau laiko apie tai pagalvoti. Turėjau mokytis, ruoštis egzaminams, dirbti.
– Kaip sekėsi suderinti mokslus ir darbą?
Visada sakau, kad mokytis reikia pradėti ne dvyliktoje klasėje, tuomet ir nebus sunku. Aš taip ir dariau, tad paskutiniais mokslo metais man tereikėjo pasikartoti tai, ką išmokau anksčiau.
– Ar tau dabar lieka laisvo laiko?
Taip, lieka. (Šypsosi – I. J.)
– Kaip jį leidi?
Išeinu į miestą, pabūnu užmiestyje, važiuoju pas tėvus, mėgstu ir pakeliauti.
– O muzika, teatras, kinas, knygos?
Visada esu pasirengusi visur eiti. Priklauso nuo nuotaikos. Aišku, iš išvardytų dalykų laimi muzika, tačiau mėgstu ir teatrą, ir kiną, ypač rudenį ir žiemą, kai laisvalaikį norisi daugiau leisti patalpoje. O štai pavasarį ir vasarą man patinka renginiai po atviru dangumi, koncertai, festivaliai. O knygos? Labai jau daug jų tenka skaityti mokslams...
– Esi tikra klaipėdietė. Myli jūrą ar kaip tik retai prie jos būni?
Aš – kaip tikra klaipėdietė – prie jūros nueidavau tik tada, kai turėdavau svečių iš Vilniaus. (Juokiasi – I. J.) O jei rimtai, dažnai nueidavau prie jūros. Ir dabar, kai tik būnu Klaipėdoje, einu į pajūrį pabūti, pagalvoti. Kai žvelgiu į jūrą, suprantu, kad ji yra tikroji žvaigždė.
– Ne kartą esi sakiusi, kad už viską, ką turi, dėkoji savo tėvams ir didžiuojiesi savo šeima. Ji tokia ypatinga?
Taip. Aplinka, iš kurios ateiname, mus ir sukuria. Tėvams esu be galo dėkinga.
– O kiti giminės, draugai ar buvę mokytojai? Jiems lieka laiko?
Labai stengiuosi palaikyti ryšį. Tai nereiškia, kad skambinu kasdien ir mes kalbamės apie orą. Skambinu rečiau, tačiau mes kalbamės apie tai, kas svarbu. O mokytojai? Baigusi mokyklą trejus metus lankiau savo klasės auklėtoją. Ji – labai ypatinga, mokykloje mums buvo antra mama, nors ir dėstė matematiką, o tai buvo mano nemėgstamiausias dalykas. (Šypteli – I. J.) Aš – tikra humanitarė. Vis dėlto savo auklėtoją visada prisiminsiu, nes ji mums buvo nors ir griežta, bet labai teisinga.
– Ekrane atrodai labai profesionali, o gyvenime – nuoširdi ir atvira. Ar niekada neteko gailėtis dėl tavo nuoširdumo?
Jeigu dėl jo nudegu, pagalvoju, kad blogai, jog buvau pernelyg tiesi ar atvira. Kita vertus, esu teisinga sau pačiai. Beje, šiek tiek daugiau nuoširdumo dar niekam nepakenkė.