Skaitydamas klausytojas šį sakinį galvoja, o kokia ta tavo kaina ir panašiai, apie ką tu rašai... Panašu, kad šiuo atveju kitam sunku suprasti mano emocijas ir išgyventi, tai ką aš išgyvenau.
Kad suprastumėt mano "Gyvenimo kainą", reikėtų jums perskaityti mano likimą, išdėstytą smulkiomis raidėmis didelėje knygoje, nors man dar tik 28 -eri metai. Aš jaučiuosi tokia jauna ir graži, nes sugebėjau numesti net 30kg., kuriuos priaugusi buvau po gimdymo...
Panašu, kad aš nuolat pakylu, kaip pati sakau, iš pelenų... ir tai jau tikros skorpionės simbolis. Sugebėjau kažkada privilioti prie savęs pačius pavojingiausius „vilkus“, tai žmonės, kurie galėjo mane pražudyti, esu pritraukusi prie savęs tiek nelaimių, kad suku galvą, už ką likimas man siuntė dovanas, jog aš viską sugebėjau įveikti viena gyvendama toli nuo Lietuvos ir nuo savo šeimos...
Galų gale, kas siuntė tuo „angelus“, kurie irgi buvo šalia... kas sugebėjo mano mąstymą pakeisti taip, jog aš savo likimą pasukau didžiausiu kampu per kelias sekundes...
Niekados nebuvau gera mokinė mokykloje, nes dažnai jausdavausi kitokia nei kiti, augau gėdindamasi savęs, savo šeimos... Bet visada žinojau viena žodį - AŠ ir manęs niekas nesustabdys... Jei klasėje iš manęs šaipydavosi, aš patylėjusi trenkdavau durimis ir išeidavau namo, o kitą dieną sugrįždavau iškelta galva...
Atsimenu ir save merdėjančią, kai po nelaimės turėjau vidinį kraujavimą, o gydytojai manęs neskubėjo operuoti, o aš tik per plauką likau išgelbėta... Pamenu keistus visatos akmenis ir mačiau savo gyvenimą šviesos greičiu, bet vėlgi, kam galiu būti dėkinga, jog mano siela dar tebėra šioje žemėje? Nors kartais jaučiuosi, jog ji ne su manimi, kartais būna momentų, jog aš nebesijaučiu savimi...
O turiu viską, šeimą, mylimą vaikutį, gražius namus ir net gyvenu toje šalyje, kur kadaise tik svajojau. Esu patyrusi daug patyčių, mačiusi daug barnių šeimoje, mačiusi gailestį geriantiems seneliams, o kiek dar žodžiais potyrių iš vaikystės neįvardysi...
O beje, ne tik vaikystė, bet ir paauglystė buvo sunki. Pinigų trūkumas, patirta prievarta, netgi keli rimti užpuolimai ir grasinimai nužudyti, jeigu neklausysiu ir nedarysiu, kaip man liepiama... Kiek būta visko... Kiek skausmo suteikė nelaiminga paauglystės meilė, kuri privedė iki kraštutinumų, kiek daug skausmo yra sukėlę kiti žmonės...
Dabar atrodo viskas taip ramu mano gyvenime... aš gavau tai, ko galų gale norėjau, turiu normalią šeimą, turiu vaikutį, apie kurį tik galėjau pasvajoti, man buvo pasakyta, jog atžalų susilaukti negalėsiu. Turiu gražų vyrą, darbštų, kuris mane kiekvieną dieną myli vis labiau ir labiau ir taip jau metai po metų bėga mano gyvenimas...
Vyras nežino mano praeities ir dėl to net nežinau ar man geriau, ar blogiau nuo to... Bet jis nėra žmogus, su kuriuo man nuolatos reikia kalbėtis, man tiesiog labai gera ir patogu su juo gyventi, aš jį myliu, jo kasdien laukiu namie.
Bet man kartais trūksta labiau išsilavinusio žmogaus šalia, nes mano patirtis tokia didžiulė, išgyvenimai tokie dideli ir aš neturiu jų su kuo pasidalinti. Buvau nuėjusi pas psichologą ir psichiatrą, jie mane išklausė, pasakė, jog susisieks, bet taip laiško ir nesulaukiau, dėl kito susitikimo, o sekretorė atsake, jog man gydymo ko gero nereikia.
Negi aš jiems pasirodžiau tokia stipri? Bet man reikia pagalbos, aš noriu labiau susigaudyti savyje... Aš turiu specialybę, bet tai kuo baigiau, rimtai neužsikabinau. Nauda labiau asmeninė, grožio tikslais. Mokintis kažką naujo? Gal aš jau per sena?
Nors vieną dieną traukia, o kitą ne... o ir beda, kad man tiek daug kas patinka, jog nežinau pati, ko noriu profesinėje srityje... Aš, kaip vaivorykštė ir kaip magnetukas, ten, kur mesi, ten lengvai prilimpu, mano asmenybė labai plati...
Man niekada nesisekė matematika, bet man puikiai sekasi internetinė prekyba, nors aplinkiniai tikisi iš manęs daug daugiau ir sako, jog tai nerimta, jog aš tik namų šeimininkė. Aš viena tvarkau visus namų finansus, vyras net savo kortelės neturi prie savęs, nes visi jo dokumentai pas mane, bet man to negana, nes jaučiuosi, jog kiti galvoja, kad aš nieko nedarau ir esu tinginė.
Esu labai darbšti namuose, man be galo gera būti juose. Aš namuose atrandu ramybę ir saugumą, bei jaukumą... Aš kartais bijau kitos aplinkos, todėl man nesinori daug keliauti į svečius ir panašiai... Vyras kartais pyksta dėl to, bet ir jis jau baigia per tiek laiko kartu su manimi susigyventi...
Tai, kas man patiko seniau, dabar neteikia daug reikšmės... Aš nesijaučiu pilnavertė pati sau. Žinau, jog aš galiu daug daugiau, bet jausmas toks, jog nežinau už kurio virvės galo stverti. Ir tų minčių galvoje sukasi daug, bet aš jų nerealizuoju, nes tai realizacijai man kažko papildomo trūksta. Ar aš tokia buka esu, ar tikrai tinginė?
Nors aš visą dieną nuo pat kai išlipu iš lovos neprisėdu, kaip bitutė dūzgiu tai po namus, tai už jų ribos tvarkausi reikalus, nes ir mažas vaikas suteikia daug rutinos ir darbų namie.
Man toks didelis klausimas kyla, o ką iš tikro dar noriu pasiekti gyvenime, dar kažko tikrai noriu, nes noriu turėti stabilesnį rytojų ir užsidirbti pensijai... Bei išgalėti tinkamai pasirūpinti vaiku, nes jeigu kažkada gyvenime atsitikus nelaimei likčiau viena, nes vyro darbas pavojingas gan... Naujų romanų megzti nesinori, nes tikrai esu laiminga su savo vyru ir man nereikia kitų dėmesio, nes mano praeityje būta labai daug vyrų ir nuotykių. Todėl dabar man šeimos vertybės yra pačios svarbiausios.
Gyvenimo klaidų neišbrauksi, tenka gyventi su jomis, kartais sapnuoti košmarus, primenančius praeitį ir išgyvenimus, kartais tiesiog dusti ir vaikščioti su svaigstančia galva. Nežinau, ar gyvenu su depresija, ar ne. Man tas žodis kartais sukelia liūdesį, o kartais juoką, nes visa gyvenimo patirtis mane subrandino tokią, kokia esu dabar ir esu gan savimi patenkinta, bet man trūksta to adrenalino, trūksta kažko, kas padėtų realizuoti save... aš kartais dūstu viduje su savo mintimis ir planais...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
NESIJAUČIU PILNAVERTĖ PATI SAU
Jūsų laiško dalis, kur aprašyta praeitis, persmelkta visokiais košmarais, kokie tik gali būti. Apie vaikystę ir tėvus jūs nieko nerašote. Paminite užpuolimus, prievartą, patyčias. Visa tai kontrastiškai skiriasi nuo to, kaip aprašote dabartį - čia viskas idealu.
Galbūt tai tokia jūsų psichologinė gynyba - neleisti sau net mintimis grįžti į tą košmarą, iš kurio atėjote. O gal jūs iš tiesų priklausote tiems žmonėms, kurie lanksčiai išsisuka iš nesėkmingos vaikystės bei paauglystės ir savo pastangomis sukuriate save iš naujo. Galima tik suabejoti pagalbininkų trūkumu: nejau tik pati - pati viską padarėte? Nejaugi niekam daugiau nejaučiate dėkingumo?
Tačiau tam reikia geriau jus pažinti, o be šito tenka tik priimti - dabar lyg ir neturėtumėte jausti trūkumo, ar ne?
Panašu, kad jūsų trūkumo jausmas yra teisingas, atėjęs laiku ir vietoje. Būtent dėl to, kad paauglystės ir ankstyvos jaunystės košmarai jau baigėsi, svoris numestas, vyras įgytas, profesija ir gyvenamoji vieta tenkina, vaikas pagimdytas. Jūsų gyvenimo uždaviniai, kuriuos reiktų išspręsti iki trisdešimties, išspręsti.
Tačiau tai ne pabaiga, o naujo etapo pradžia. Būtent tuomet, kai tokie uždaviniai jau yra išspręsti, žmogui užeina naujas nepasitenkinimas: o ką man daryti su savimi? Materialinio ir emocinio deficito jūs beveik nejaučiate, na, nebent vyras galėtų būti pagal jūsų poreikius intelektualesnis. Arba norėtumėte didesnio finansinio saugumo, kadangi vyro darbas rizikingas.
Tačiau juk tai išpildoma. Ir, atrodytų, nereikėtų jums pergyventi, ir ne tik psichologai, bet ir pažįstami gūžteltų pečiais ir pasakytų: tai ko gi tu dar nori? Ko tu nerimsti - džiaukis!
Tačiau patenkinus poreikius, kurie tikrai rūpėjo jums prieš kokį dešimtį metų, iškyla nauji poreikiai. Žmogus taip sutvarkytas, kad patenkinus vienus troškimus iškyla kiti. Kokie dabar poreikiai jums iškilo?
Iš jūsų laiško seka, kad tai gali būti poreikis save realizuoti. Štai jūs rašote: „Žinau, jog aš galiu daug daugiau, bet jausmas toks, jog nežinau, už kurio virvės galo stverti. Ir tų minčių galvoje sukasi daug, bet aš jų nerealizuoju, nes tai realizacijai man kažko papildomo trūksta".
Taigi, nepasitenkinimas yra. Kokia jo prigimtis? Geriau už jus ir nepasakysi - „galiu daug daugiau“. Šis jausmas, kad tu gali daugiau, nei padarei, yra egzistencinis variklis, t.y. tai, kas būdinga žmogaus prigimčiai ir kas veda jį į priekį.
Žinoma, ilgą laiką į priekį veda kiti iššūkiai: jūs buvote ir nepriimta bendraamžių tarpe, ir vieniša, ir sveikatos problemų buvo, ir po nėštumo išvaizda jūsų jums nepatiko. O pats nėštumas ir gimdymas? Tai irgi buvo jūsų iššūkiai, jūs juos priėmėte ir dabar jie nebėra jums aktualūs.
Tačiau klausimas „kas aš tokia ir ką daugiau aš galiu nuveikti?“ iškyla, ir iškyla dar stipriau, nei anksčiau. Nes kai žmogus iš visų jėgų stengiasi išgyventi nedraugiškoje aplinkoje ir nemyli pats savęs, jis negali savęs realizuoti. Jam ne tiek rūpi „kas aš esu?“, kiek rūpi „kaip man pasijusti saugiai, patirti meilę ir užsitarnauti pagarbą?“ Dabar, patenkinus šiuos poreikius, savęs realizacija pasidaro itin aktuali. Tik jums reikia „virvės galo“.
Kaip jūs galite jį rasti? Jums padės jūsų pačios suformuluota mintis: „nesijaučiu pilnavertė pati sau“. Vadinasi, jums reikia atitikti ne kažkokių kitų žmonių reikalavimus, o savo pačios. Tereikia aiškiai įvardinti savo idealą: „kokia aš turėčiau būti, kad savimi būčiau patenkinta“? O įvardyti dabar reikia kitaip, nei anksčiau.
Man atrodo, kad ilgą gyvenimo dalį jūs kompensuodavote menkavertiškumo jausmą. Todėl buvo paprasčiau: jūsų gyvenimą įprasmindavo svajonės ir iš jų atsiradę ketinimai. Anksčiau jūsų idealas galėjo, tarkime būti „sverti 30 kg mažiau“. Nes viršsvoris buvo akivaizdus. Iš jo kildavo aiškus nepasitenkinimas ir aiškus tikslas.
Arba idealas galėjo būti toks: „noriu, kad visos tos, kur iš manęs šaiposi, man pavydėtų- ir vyro, ir darbo, ir gyvenamos vietos“. Nes jos šaipydavosi, o jūsų savigarba kentėjo. Ir štai jūsų svajonės išsipildė. Tikrai skaitant jūsų laišką daug kam kiltų pavydo jausmas. Jums, ko gero, gal net taip ir atrodo: štai jos dabar sužino apie jūsų sėkmę, ir jų akyse yra pralaimėjimas ir pavydas. Ką tai reiškia?
Kad idealas labiau buvo susijęs su tuo, kokia aš esu kitų žmonių akimis. Tačiau ką toliau jums daryti? O toliau reikia iš kitų žmonių žvilgsnių sukurto atsvaros taško pereiti prie vidinio: „jeigu net niekas manęs nematytų, tai kokia aš patikčiau pati sau?“
Dažniausiai atsakymas būna toks: tokia, kokia aš iš prigimties esu; tokia, kokia aš galėčiau tapti, jei išvystyčiau geriausius savo sugebėjimus. Juk tai, kad jūs, kaip pati rašote, ir prisižiūrinti, ir sėkminga, ir rūpestinga - visa tai išmokti dalykai, o ne prigimtiniai.
Jie skirti aplinkai, o ne jums. Ir šis skirtumas su metais jums tik stiprės. Štai ir vyras: kitiems jis labai geras ir kone idealus. O jūs žinote, ko jums iš jo trūksta. Jūsų vidinis idealas skiriasi nuo to, kas idealu kitiems žmonėms.
Dažniausiai mes jaučiamės patenkinti savimi dviem būdais: kai aplinka mus ima vertinti, ir kai mes patys save imame vertinti. O savęs vertinimas labai susijęs su jausmu: „aš esu savo vietoje, aš darau tai, kam esu sutvertas“. Ir tai - nauja tema, tema apie jūsų gyvenimo prasmę.
Savęs realizacija - tai viena iš prasmingumo šaltinių. Ir ji nesutampa su sėkme. Dirbi, tarkime, dėl pinigų, užsidirbi gerai - esi sėkmingas, bet prasmės jausmo nėra. Prasmė sukuriama tuomet, kai mes iš tiesų savo kasdienybėje priartėjame prie savo esminių, įgimtų sugebėjimų, paimtų iš tėvų, ir modifikuotų gamtos ir visuomenės.
Todėl parašykite sąrašą: kokios mano prigimtinės savybės yra stipriausios? Ką man perdavė tėvai? Ką aš iš prigimties sugebu daryti gerai, ir sugebėdavau visada, nuo pat mažens? Jūs galite atrasti keliolika savybių. Tarkime, ten bus savybė „mokėjau piešti“.
Pažiūrėkite, kiek jūs šiame kasdieniniame gyvenime piešiate. Arba tarkime, ten bus parašyta savybė: „lengvai įsimenu eilėraščius“. O šia savybe kiek jūs naudojatės kasdienybėje? Kiek ją vystote? Ir labai svarbu, kad kalba eitų ne apie piešimą bei skaitymą kitiems - tai ne konkursas. O apie kūrybą, kuri būtų skirta jums pačiai - kad tai darydama jūs jaustumėte, jog tiesiog tampate savimi labiau, nei anksčiau. Ir tuo pačiu ne kitų žmonių akyse didėjate. O iš tiesų tampate kažkuo didesniu, nei buvote.
Kadangi jums tik 28-i metai, jums gali pasirodyti, jog būti kažkuo didesniu reiškia didybę, išdidumą, perdėtas ambicijas. Taip, galima eiti ir šiuo keliu: užsibrėžti sau tapti pačia geriausia kurioje nors srityje. Tačiau prasmingo gyvenimo jausmas būna kitoks: ne tuomet jis ateina, kai mes tampame kažkokio konkurso laureatais ir gauname laipsnius, taures bei apdovanojimus, o tuomet, kai pasijuntame kažkokios didesnės jėgos dalimi.
Ši didesnė jėga suteikia mums prasmingumo ir net didingumo jausmą. Tikintieji vadina tai „dieviškumo“ jausmu, psichologai - „pikiniu išgyvenimu“. Jūs tarsi pakliūnate į būseną, kuri yra kalno „pikas“, viršūnė. Ir kuriam laikui pajuntate, kad gyventi verta, kad gyvenate teisingai, ir kad jums nieko netrūksta.
Šios būsenos, skirtingai nuo svorio, išsilavinimo ar vedybinio statuso, dirbtinai nesuplanuosi. Tačiau einant drauge su savo prigimtiniais gebėjimais, ši būsena atsiranda beveik visiems žmonėms.
Tai- tik vienas žingsnis, ir po jo seks kiti, tačiau manau, jums būtų gerai pradėti nuo jo.
Linkiu jums pradėti.
Olegas Lapinas
Turite problemą, kuri neduoda Jums ramybės? Rašykite gyvenimas@delfi.lt. Atsakymai publikuojami DELFI Gyvenime (psichologai neatsakinėja asmeniškai). Išgyvenate kažką panašaus? Pasidalinkite patirtimi.
Tapk DELFI Gyvenimo draugu „Facebook“ ir sek naujienas ant savo sienos!
