aA
Išgirsta diagnozė – kraujo vėžys – prieš trylika metų pakoregavo klaipėdietės Dalios Bielskytės gyvenimą. Liga privertė atsisakyti kai kurių seniai puoselėtų planų, sulėtino tempą, tačiau išmokė labiau džiaugtis viskuo, ką duoda gyvenimas. Artimųjų palaikymas, gerumas ir meilė padėjo pasiekti tuo metu svarbiausią svajonę – pasveikti. Šiandien D. Bielskytė dalijasi savo patirtimi ir išgyvenimais, kad kiti žmonės, užklupti klastingos onkologinės ligos, nepasiduotų ir turėtų viltį.
Dalia Bielskytė
Dalia Bielskytė
© Asmeninio archyvo nuotr.

Apie nelemtą žinią

Kai buvau 24-erių, man buvo diagnozuota ūmi mieloblastinė leukemija. Gydymas truko apie 9 mėnesius, reabilitacija – daug ilgiau. Tiksliai pasakyti negaliu, nes tokios ribos – stop, jau nebesergu – nepajutau. Šiuo metu man 38-eri, ir aš esu sveikas, darbingas žmogus.

Kol nesusirgau, nieko nežinojau nei apie šią, nei apie kitas onkohematologines ligas. Teko ieškoti informacijos, užduoti gydytojams gausybę klausimų. O kai viską supratau... Nežinau, ar ta reakcija buvo adekvati. Aš labai bijojau bet kokių medicininių manipuliacijų, tad kol neišgirdau, kuo sergu, buvau gan irzli pacientė. Sužinojusi diagnozę nusprendžiau, kad turiu labai stoiškai iškentėti viską, kad tik greičiau pasveikčiau.

Apie kitokią ligos baigtį nemąsčiau. Sunku buvo praleisti daug laiko ligoninėje, nes ilgėjausi dukrelių. Be galo sunku buvo artimiesiems – jie labai bijojo manęs netekti, jiems teko visa našta: rūpintis manimi, mano vaikais, namais... Skaičiau jų akyse didžiulį liūdesį ir tai mane žeidė skaudžiau už chemijos terapiją.

Tuo metu auginau dukreles ir turėjau savo verslą. Ruošiausi studijuoti universitete, mokiausi anglų kalbos. Mano gyvenimas visada buvo labai dinamiškas – lėkti, skubėti, dirbti 100 darbų... Liga labai greitai pakoreguoja žmogaus planus ir sulėtina tempą. Iš karto tampa aišku – nepakeičiamų nėra ir jei nenori būti pakeistas, susirūpink savim.

Apie gydymą

Diagnozę nustatė ir mane gydė Klaipėdos jūrininkų ligoninės medikai. Ir tada, ir dabar šios ligoninės Onkohematologijos skyrius – neprilygstamas. Šitiek metų praėjo, o skyriaus medikai man – kaip šeima. Niekada neturėjau pagrindo abejoti jų profesionalumu, gal todėl baimė buvo apėmusi vos kelis kartus, ateidavo kartu su skausmu ar itin bloga savijauta. Visą kitą laiką jaučiausi kaip žmogus, dirbantis komandoje. Liga buvo viena, o mūsų – daug. Mirties ir gyvybės akivaizdoje stovi trise: gydytojas, pacientas ir liga. Kaip pasiskirstys pajėgos, to pusėje ir pergalė. Mes su gydytojais, ypač mano gydytoja Birute Franckevičiene, stojome petys petin.

Reikia pasakyti, kad jaunystė turbūt taip pat darė savo. Per pertraukas tarp gydymo stengiausi kuo daugiau būti su mielais žmonėmis, nevengiau vakarėlių, koncertų ir šokių. Gyvenau linksmiau nei tada, kai buvau sveika. Kai dabar pagalvoju, tai, matyt, stengiausi gauti teigiamų emocijų, kad būtų lengviau atlaikyti gydymą.

Antroji gydymo dalis – kaulų čiulpų transplantacija – vyko Lenkijoje, Katovicuose. Mano sesutės Eglės kaulų čiulpai išgelbėjo man gyvybę. Tai buvo sunkiausias ligos periodas – visiška izoliacija, svetima kalba. Šiandien Lietuvos pacientai gali jaustis saugūs: Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Kaulų čiulpų transplantacijos skyrius yra puikus, ten tikrai labai geros sąlygos, profesionalūs medikai. Skyrius veikia 12 metų, tad aš susirgau tik metais per anksti ir man teko ieškoti pagalbos svetimoje šalyje.

Sergantis žmogus, žinoma, jaučiasi nekaip: silpnumas, nuovargis, pykinimas dėl chemoterapijos ir įvairūs skausmai... Bet visa tai atsveria atsiverianti nuostabi gerumo panorama: tėveliai, mylimieji, draugai – visi, atrodo, sušvinta meile ir gerumu. Augi tame gerume kaip kokone ir lauki, kol išsirisi naujam gyvenimui.

Apie dvasinius ramsčius

Mane gelbėjo meilė ir gerumas. Žmonės buvo šalia ir padėjo man tvarkytis su buitiniais, gyvenimiškais rūpesčiais. O siela gelbėjosi pati. Atradau įdomių dvasinių praktikų, kurias galima pavadinti ir malda, ir meditacija – kaip kam patogiau. Dabar skaitau apie jas Dž. Merfio, V. Sinel¬nikovo, V. Zelando knygose, o tada tiesiog taikiau, nežinodama, kad tai – dvasinė praktika.

Lenkijos periodu mane labai palaikė artimųjų laiškai. Kiekvieną dieną gaudavau jų šūsnį, o kartu ir darbą – į juos visus atsakyti. Ir šiandien visus laiškus saugau, skaitydama – nubraukiu ašarą.

Gyvenime svarbiausia – žmonės. Jie geri, jie stebuklingi, jie atsiranda šalia netikėtai ir nuspalvina gyvenimą nuostabiausiomis spalvomis. Vienas žmogus – silpnas žmogus. Liga nepriverčia nieko perkainoti: kaip gyvenai iki jos, koks buvai, toks ir lieki, bet ji puikus juodas fonas, kuriame taip gražiai matosi gyvenimo džiaugsmas, laimė, meilė, draugystė – visa tai, ko kasdienybės dulkėse mes kartais nebematome. Liga man dovanojo aštrų laimės jausmą, šios akimirkos grožio suvokimą ir dar stipresnį norą gyventi.

Apie brangiausius

Mano šeima – mama, tėvelis, sesuo ir dvi dukros. Mama jau pensijoje, bet vis dar nuostabiai graži. Ji labai daug padėjo man: kartu auginome mergaites, o kai sirgau, ji rūpinosi jomis viena. Tėvelis – režisierius Petras Bielskis, žmogus, kurį keli šimtai žmonių Lietuvoje vadina Tėtušiu, atsidavęs liaudies teatrui. Jo studentai visoje Lietuvoje steigia Klojimo teatrus, vyksta festivaliai, aktyvus teatrinis gyvenimas – labai jį myliu.

Sesuo Eglutė – vertėja, literatūrologė. Ji išgelbėjo man gyvybę, tapdama mano donore. Esam skirtingos, kitokios, bet labai svarbios viena kitai. O mano mergaitės jau užaugo: 21-erių Ieva Marija studijuoja italų kalbą Kalabrijoje, aštuoniolikmetė Ugnė Danielė baigia 12 klasę ir laiko egzaminus. Tokia yra mano maža, bet kieta šeimynėlė.

Apie širdies džiaugsmus

Liga yra toks dalykas, kurio atėjimo ir pasitraukimo ribų negali labai aiškiai matyti. Taigi aš tiesiog gyvenau, dabar gyvenu taip, kaip man atrodo dora ir teisinga. Visada buvau visuomeniška, visada turėjau veiklos, tad nuobodulys man negresia.

Kol kapsčiausi iš ligos gniaužtų, auginau dukras, tvarkiausi namuose, kepiau pyragus ir ruošdavau pietus draugams bei namiškiams (puikus buvo laikas), kai vaikams manęs nebereikėjo, ėmiausi kitokių darbų, studijavau (šiais metais baigiau magistro studijas).

Dailė, literatūra, teatras – mano pomėgiai ir širdies džiaugsmas. Esu išleidusi dvi poezijos knygas. 2006 m. „Raudona“, pelniusią Respublikinę Zigmo Gėlės premiją už geriausią debiutą, ir 2009 m. – „Vėduoklė“. Taip pat sudariau dailės ir laiškų albumą „Laiškai (iš) gyvenimo“ (2009), kuriame publikuojami autentiški laiškų fragmentai ir Lietuvos grafikų darbai. Šio albumo pirkėjai remia mūsų bendriją „Kraujas“, vienijančią onkohematologinius ligonius.

Bendrijos „Kraujas“ organizuotoje akcijoje „Gyvas kraujo lašas“ dalyvavo apie 300 žmonių, taip pareiškusių savo pritarimą kaulų čiulpų donorystei.

Apie viltį

Onkohematologinių ligonių bendrijos „Kraujas“ veikloje dalyvauju nuo 2002 metų. Tada jai vadovavo mano mylima bičiulė Jolita Dvareckienė, kurios, deja, jau nebėra tarp mūsų. Ši netektis 2008 metais ir privertė mane imtis sunkaus vadovavimo bendrijai „Kraujas“ darbo.

Bendrijoje – puikūs žmonės. Kartu mes rūpinamės, kad ligoniai turėtų reikiamų vaistų, kad gautų psichologinę pagalbą ir kuo daugiau informacijos apie ligas – leidžiame knygeles, rengiame seminarus.
Šį pavasarį Vilniuje atidarėme Onkopsichologijos ir komunikacijos centrą „Kraujas“, kuriame psichologinę pagalbą gali gauti visi onkologiniai ligoniai ir jų artimieji.

Dar viena labai svarbi mūsų veikla – akcija „Būk geras“, kviečianti žmones tapti kaulų čiulpų donorais. Akcijos pradžioje, 2005-aisiais, Lietuvos negiminingų kaulų čiulpų donorų registre buvo vos 250 žmonių, šiandien – beveik 6 000. O juk kiekvienas sveikas žmogus gali išgelbėti sergančiojo kraujo vėžiu gyvybę visiškai nepakenkdamas sau. Tad ir stengiamės, kad kuo daugiau žmonių sužinotų šią gerą žinią. Šią vasarą planuojame koncertinį turą per Lietuvą – Kaunas, Klaipėda, Druskininkai, Vilnius. Atlikėjai grodami kvies žmones būti gerus ir tapti kaulų čiulpų donorais.

Ligoniui labai svarbu žinoti, kad jis ne vienas, svarbu girdėti sėkmės istorijas, gauti atsakymus į visus savo klausimus. Todėl ir aš pati šią istoriją, kurią pasakoju Jums, vis pasakosiu ir pasakosiu tol, kol kažkam tai suteiks viltį.

Pagrindinis dalykas, žinia, kurią kalbėdami mes, visi pasveikusieji, turime pasakyti sergantiesiems dabar, – rūpinkitės savimi, gydykitės atsakingai ir nepraraskite vilties, nes vėžys, kad ir koks jis būtų, – ne nuosprendis, o diagnozė. Išgirdę diagnozę klauskite, ieškokite, rūpinkitės savimi, o mes kaip galėdami Jums padėsime. Nes mes – vieno kraujo!

„Šeimininkė“
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Lietuvė griežtai saugomoje JAV laboratorijoje narplioja branduolinių ginklų paslaptis (21)

Tikėtina, kad gyvenime neteks prisiliesti prie branduolinių ginklų. Tuo įsitikinusi lietuvė bent...

Europos pakraštyje situacija kaista, Turkija įtampą perkėlė į naują lygį (62)

Po to, kai 1974 m. Turkija įsiveržė į Kiprą, jai ėmė trūkti karinės ginkluotės. Čia...

Rado paaiškinimą tragiškiems 15-mečių skaitymo įgūdžiams Lietuvoje: mūsų vaikai nemoka naudotis kompiuteriu (118)

Praėjusių metų gruodžio pradžioje paskelbti PISA tyrimo rezultatai sukėlė nemažą diskusijų...

Lietuvos oro uostuose dėl koronaviruso patikrinti keturi Kinijoje buvę asmenys (51)

Dėl koronaviruso grėsmės Lietuvos oro uostuose savaitgalį budėję visuomenės sveikatos...

Užkalnis: kokiems restoranams linkiu užsidaryti? (37)

Nusibodo, kai žmonės daro dalykus bet kaip. Nusibodo. Prakeikta naujoji hipsterių, tūkstantmečio...

NEPATOGŪS KLAUSIMAI su Radistais: svečiuose — Stanislavas Stavickis-Stano (2)

Prodiuseriai: Rolandas Mackevičius, Jonas Nainys. Režisierius: Augustas Balsys. Vyr. operatorius:...

Upelyje rasto pavežėjo automobilio detektyvas: savininkas paskolino broliui, tas išnuomojo užsieniečiui (11)

Vilniuje dėl upelyje palikto pavežėjo automobilio užvirė tikras detektyvas: savininkas nė...

„Sodros“ direktorė papasakojo apie pensijų pokyčius: buvo ir tokių, kurie nespėjo pasitraukti iš papildomo kaupimo (62)

Išmokos, pensijų fondai, anuitetų tvarka – žodžiai, daugeliui vis dar keliantys šiokį tokį...

„Žalgiris“ emocingame mūšyje palaužė 18-mečio vedamą „Rytą“ (398)

Kauno „Žalgiris“ (18-2) strigo Vilniaus „Ryto“ (13-7) diktuotame klampiame žaidime, tačiau...

Rimas Šapauskas

Rimas ir kunigas. Pokalbis su Vaidu Vaišvilu: kodėl Druskininkuose verta ir pasipiršti, ir susituokti?

Iš kur kyla gandai, stereotipai ir nesusikalbėjimas? Dažniausiai – iš nežinojimo. Ar tikrai...